Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alfonsas Brazas: Atsakingo ir siekiančio Lietuvos pažangos piliečio memorandumas

Šaltinis: 15min
0
A A

Po kelių dienų visų mūsų laukia (atstovų) rinkimai į Seimą. Tik rinkti beveik neturime ką – nes visos partijos ir pavieniai kandidatai tiesiog varžyte varžosi įvairiausių nepamatuotų pažadų dalybose. Vyksta tikras kvailybių balius.

Mūsų visuomenė ir valstybė susiduria su daug iššūkių ir neatidėliotinai spręstinų problemų. Taip pat akivaizdu, jog kai kurie dalykai tiesiog badyte bado akis – tačiau apie juos stengiamasi nekalbėti, nes tai gali nepatikti rinkėjams.

Taigi, kokios aktualiausios problemos ir iššūkiai bei neatidėliotini darbai mūsų laukia? Visa tai Lietuvos pažangos siekiančio, racionalaus ir atsakingo piliečio akimis.

1. Didžiulis ir nemažėjantis „Sodros“ biudžeto deficitas

Šio deficito našta gula ant mūsų visų pečių, nes finansuojamas jis iš paskolų, mokant nemažas palūkanas. Ar politikai siūlo ką nors racionalaus ir realaus, kaip šią problemą spręsti? Ne, nes tai galbūt būtų nepopuliaru.

Ką daryti? Vienintelis galimas realus sprendimas – padidinti „Sodros“ mokestį iki 45 proc. Beje, Lenkijoje jis jau daugybę metų yra 44 proc. (22 proc. moka darbdaviai ir 22 proc. yra išskaičiuojami iš atlyginimo). Todėl pensijos Lenkijoje ir yra daug didesnės negu Lietuvoje.

Reikėtų nustatyti, kad darbdaviai prie atlyginimo (pri)moka į „Sodrą“ tik 25 proc. (dabar beveik 31 proc.), o iš darbuotojų atlyginimo yra išskaitoma 15 proc. (dabar – 9 proc.),

Taigi, pas mus jau artimiausiu metu reikėtų nustatyti, kad darbdaviai prie atlyginimo (pri)moka į „Sodrą“ tik 25 proc. (dabar beveik 31 proc.), o iš darbuotojų atlyginimo yra išskaitoma 15 proc. (dabar – tik 9 proc.), palaipsniui (kas metai po 1 proc.) tą iš atlyginimo išskaitomą dalį padidinant iki 20 proc. Per keletą metų „Sodros“ biudžetas būtų subalansuotas.

Tuo tarpu dabar numatytas pensinio amžiaus pailginimas, nors jis ir yra būtinas – problemų iš esmės neišspręs (nes Lietuvoje sparčiai mažėja darbingų žmonių ir didėja senyvo amžiaus žmonių, t.y. pensininkų).

Aukščiau pateikti siūlymai yra tiesiog būtini – bet politikai apie juos geriau patylės, nes tai nepopuliaru.

2. Pelno ir dividendų apmokestinimo sutvarkymas

Šiuo metu pelnas ir dividendai visoms Lietuvos įmonėms yra apmokestinami vienodai – 15% + 20%. Tai yra socialiai neteisinga, nes darbo pajamos (darbo užmokesčio fondas) yra apmokestinamos gerokai didesniais mokesčiais. Tuo tarpu žemu tarifu apmokestinamas  pelnas – pernai jis sudarė daugiau kaip 10 milijardų litų – nusėda (iš esmės didžiausių) turtuolių kišenėse.

Be to, įmonė įmonei nelygu – vienokia (gan didelė) mokestinė našta galima stambiai įmonei, o smulkiai ir ypač pradedančiai, ji turėtų būti mažesnė.

Todėl siūlytume stambiųjų įmonių pelną apmokestinti 20 proc. tarifu, jų išmokamus dividendus taip pat 20 proc.  Reinvestuojamam stambiųjų įmonių pelnui siūlytume taikyti lengvatinį 10 proc. tarifą.

Vidutinėms įmonėms – turinčioms  iki 50 darbuotojų ir iki 10 mln. metinės apyvartos – siūlytume  pelną apmokestinti 10 proc. tarifu, bet išmokamus dividendus apmokestinti taip pat 20 proc.  Reinvestuojamam vidutinių įmonių pelnui siūlytume taikyti lengvatinį 0 proc. tarifą.
Mažoms įmonėms – turinčioms  iki 5 darbuotojų ir iki 1 mln. metinės apyvartos – siūlytume taikyti 0 proc. pelno mokesčio tarifą ir supaprastintą buhalterinę apskaitą (nes siūlomas pelno mokestis 0 proc.).

Pastaba – dabar įmonėms, turinčioms iki 10 darbuotojų ir iki 500 tūkst. litų metinę apyvartą, yra taikomas 5 proc. pelno mokesčio tarifas.

Mažosios ir ypač tik pradėjusios savo veiklą įmonės – visą gautą pelną ir taip turi skirti įmonės plėtojimui, tad jo apmokestinti (bei taikyti sudėtingą buhalteriją) nėra jokios prasmės. Kas kita apmokestinant dividendus – jiems būtina taikyti tą patį, kaip ir visiems, 20 proc. tarifą.

Štai jums ir mokestinės naštos diferencijavimas, paremiant mažas ir ką tik susikūrusias įmones; palyginkit tai su nauju Mažųjų bendrovių įstatymu – tuščiu niekalu.

Be to, šitokiu būdu būtų skatinama ir konkurencija; nes dabar mažoms bei vidutinėms įmonėms tomis pačiomis sąlygomis konkuruoti su stambiosiomis  tiesiog neįmanoma.

3. Nekilnojamojo turto apmokestinimas.

Kiek laiko apie tai kalbama, bet realiai nieko nedaroma? Kodėl? Todėl, kad turtingieji  ir įtakingieji tuo tiesiog nesuinteresuoti ir blokuoja visas pastangas tokį mokestį įvesti.

Tuo tarpu savivaldybėse katastrofiškai trūksta lėšų paprasčiausiai infrastruktūrai plėtoti ir jos lenda vis į didesnes skolas.

Būtina įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį – kurio tarifas būtų nuo 0,5 proc. iki 3 proc. turto vertės (konkretų dydį nustatytų kiekvienos savivaldybės taryba).

Taigi, neatidėliojant būtina įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį – kurio tarifas būtų nuo 0,5 proc. iki 3 proc. turto vertės (konkretų dydį nustatytų kiekvienos savivaldybės taryba). Ir visos lėšos, gautos surinkus šį mokestį, turi patekti į savivaldybių biudžetus.

Tam, kad nekilnojamojo turto mokesčio įvedimui nebūtų isteriškai priešinamasi – reikia nustatyti pereinamuosius laikotarpius:
už 1-ą (vieną) gyvenamąjį būstą (nesvarbu, butą ar namą ir nesvarbu, kokio dydžio) mokestį didinti palaipsniui; t.y. nustatyti, kad pirmais metais mokama tik 1/10 mokesčio dalis, antrais – 1/9 ir t.t. – visą mokestį reikėtų mokėti tik po 10 metų;
• atitinkamai nustatyti, kad ūkininkai už žemės ūkio paskirties žemę pirmais metais turi mokėti 1/5 mokesčio dalį, antrais metais – 1/4 ir t. t. – visą mokestį reikėtų mokėti tik po 5 metų.

Neužstatytą urbanistinės paskirties žemę miestuose ir miesteliuose reikėtų apmokestinti maksimaliu tarifu – žemės sklypai atpigtų ir baigtųsi visos spekuliacijos žeme (dabar jos visokiais būdais prisigriebiama ir laukiama, kol ji pabrangs) bei atpigtų statybos.
Taip pat maksimalų tarifą reikėtų (būtina) taikyti ir žemės ūkio bei miškų paskirties apleistai žemei – žemės savininkai labai greitai imtų dirbti šią žemę, apsodintų ją mišku arba parduotų kitiems.

4. Vietinė rinkliava už privažiavimo (kelio, gatvės ir šaligatvio) prie žemės sklypo įrengimą ir priežiūrą

Ši vietinė rinkliava yra įteisinta daugumoje senųjų ES šalių narių ir ją moka žemės sklypų savininkai urbanizuotose teritorijose – miestuose, miesteliuose ir gyvenvietėse. Vietinės rinkliavos dydis priklauso nuo žemės sklypo dydžio – kuo didesnis, tuo ir rinkliava didesnė. Taigi, individualių namų valdų savininkai mokėtų daugiau, o butų daugiabučiuose namuose savininkai – tik simboliškai (nes jiems „tenka“ tik maža žemės sklypo, ant kurio stovi daugiabutis namas, dalis).

Aukščiau minėta vietinė rinkliava yra objektyvi ir teisinga, nes visi naudojasi privažiavimu prie savo namo – todėl ir turėtų mokėti (bent truputį) už jo įrengimą bei priežiūrą. Šios vietinės rinkliavos įvedimas išspręstų ir amžinai besitęsiančias problemas naujuose kvartaluose – ilgus metus, neturint nei kelio, nei takelio.

Vietinė rinkliava būtų mokama į savivaldybės biudžetą, o lėšos skiriamos miestų (miestelių ir gyvenviečių) keliams bei gatvėms ir šaligatviams tvarkyti. Vietinės rinkliavos dydį nustatytų savivaldybės taryba ir jis galėtų būti visai nedidelis – pvz., 10 Lt per metus už 1 arą.   
Bet to užtektų, kad baigtųsi amžinos duobių problemos miestuose.

5. Progresinis pajamų apmokestinimas

Šiuo metu dėl pasiūlymo apmokestinti pajamas progresiniu mokesčiu yra tik tuščiai laužoma daug iečių.

Taip yra todėl, kad kol kas nėra įvestas visuotinis šeimos pajamų ir turto deklaravimas; t.y. deklaruoja kol kas tik mažesnė dalis šeimų – kurioms tai privaloma pagal įstatymus.

Todėl, kol kas realiai yra kalbama tik apie atlyginimo (pajamų iš atlyginimo) apmokestinimą vietoj proporcinio (kaip kad praktiškai yra dabar – visiems 15 proc.; tiesa dar yra tas neapmokestinamasis minimumas – bet jis nežymus, t.y. neesminis) progresiniu (t. y. didėjant pajamoms – didesniu tarifu) mokesčiu.

Bet tokio mokesčio įvedimas, nesant visuotinio šeimos pajamų ir turto deklaravimo, tikriausiai būtų neteisingas ir neefektyvus – nes daug šeimų turi ir kitokias, ne vien darbo pajamas (pvz., pajamas iš turto – dividendai ir/ar nuoma, pajamas iš palūkanų ir t. t.).

Įdiegus visuotinį šeimos pajamų ir turto deklaravimą – o tam reikėtų sugaišti kelerius metus – galima ir tikriausiai tikslinga kalbėti apie šeimos (šeimos nario) metinių pajamų progresinį apmokestinimą, nes tai būtų socialiai teisinga (turtingųjų, kuriems labiau sekasi, pajamos būtų apmokestinamos didesniu tarifu (bet manau, kad ne didesniu negu 40 proc.)).

Taigi, pasisakantieji už progresinį (šeimos pajamų) apmokestinimą – visų pirma dabar turėtų kalbėti apie visuotinio šeimos pajamų ir turto deklaravimo įdiegimą (kam, kaip jau sakiau, reikės kelerių metų – gal per kadenciją ir pavyktų?).

Tai sutvarkius, progresinis (visų šeimos pajamų) apmokestinimas, ko gero, būtų tikslingas.
Bet reikėtų nustatyti pakankamai aukštą neapmokestinamųjų šeimos nario metinių pajamų dydį – mažų mažiausiai 3000 litų per metus šeimos nariui.

Jeigu vieno šeimos nario visos pajamos per metus sudarytų apie 10 000 litų – šeima mokėtų 10÷15 proc. dydžio pajamų mokestį (koks tas tarifas turėtų būti – reikėtų nustatyti viską atidžiai suskaičiavus ir įvertinus).

O, pavyzdžiui, jeigu vieno šeimos nario visos pajamos (iš visų šaltinių) per metus sudarytų ≥ 50 000 litų – šeima jau turėtų mokėti 40 proc. dydžio pajamų mokestį.

Ir, ko gero, tokia nuostata tikrai yra socialiai teisinga. Nes tai, kad dabar šeima, kurios 1 nariui per mėnesį tenka tik keli šimtai pajamų (per metus vos 2–3 tūkstančiai), turi mokėti vienodo dydžio (tarifo) mokesčius, kaip ir šeima, kurios  nariui per mėnesį tenka keli tūkstančiai litų pajamų (per metus keliasdešimt tūkstančių) – socialiai tikrai yra neteisinga.

Visuotinis šeimos pajamų ir turto deklaravimas ir progresinio šeimos metinių pajamų apmokestinimo įvedimas – taip pat leistų (įgalintų) taikyti ir kai kurias modernias naujoves: pvz., mažinti pajamų apmokestinimą šeimoms, kurios yra pasiėmusios paskolą pirmam būstui įsigyti ar turi paėmusios kreditą apmokėti už mokslą (taip yra daroma kai kuriose Europos šalyse).

Atkreipiu dėmesį į tai, kad ir po visų aukščiau minimų būtinų mokestinių reformų – bendras apmokestinimo lygis (per visus biudžetus perskirstoma lėšų suma) sudarytų ne daugiau kaip 40 proc. bendrojo vidaus produkto (dabar sudaro mažiau kaip 35%). Tai yra bendra mokestinė našta būtų optimali, o valstybė būtų (liktų) pakankamai konkurencinga – pakankamai patraukli investicijoms (nes ne vien tik mokestinė našta lemia tą patrauklumą). 

6. Prekybos sistemos sureguliavimas – reglamentavimas

Kad ir ką kas bekalbėtų – tiesiog neatidėliojant būtina stambiesiems prekybos tinklams (tiems, kurie užima daugiau kaip 10 proc. Lietuvos rinkos) nustatyti maksimalų leistiną prekybos antkainį (pvz., 60 proc.) ir uždrausti jiems imti bet kokius kitus (paslėptus) mokesčius iš prekių tiekėjų.

Taip pat būtina atskirti didmeninę ir mažmeninę prekybos sistemas. Priešingu atveju, jokia normali konkurencija prekyboje yra neįmanoma.

7. Kooperacijos skatinimas

Šiuo metu smulkusis ir vidutinis ūkininkas beveik neturi jokių galimybių parduoti savo produkciją normaliomis sąlygomis (normaliomis rinkos kainomis ir normaliomis atsiskaitymo sąlygomis) – nes Lietuvoje dominuojantys stambieji prekybos tinklai jų tiesiog neįsileidžia arba pasiūlo tokias sąlygas, kurios iš principo yra nepriimtinos.

Bet panašų diktatą smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų atžvilgiu vykdo ir žemės ūkio produkcijos perdirbėjai.

Išeitis – kooperacijos plėtojimas. Tačiau iki šiol visos nepriklausomos Lietuvos valdžios tam skyrė akivaizdžiai per mažai dėmesio ir, svarbiausia, paramos.

Juk galima būtų padengti 50÷75 proc. kooperatinių žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir prekybos bendrovių steigimosi ir įsikūrimo bei technologijos įsigijimo lėšų. Tai kodėl iki šiol to nebuvo daroma? Todėl, kad tik nebūtų sukurta konkurencija stambiesiems perdirbėjams ir prekybininkams (kurie dar sujungė ir didmeninę bei mažmeninę prekybą į vienas rankas)?

8. Aukštojo mokslo sistemos sutvarkymas (reformos užbaigimas)

Vykdant aukštojo mokslo reformą buvo daug kalbama apie konkurenciją bei efektyvumą  ir studijų kokybės pagerinimą. Bet iš viso to praktiškai nieko nesigavo – nes universitetų bei fakultetų vadovybė ir studentai greitai prisitaikė prie bandomų diegti naujovių ir jas interpretavo (pritaikė) kitaip, negu buvo tikėtasi.

Taigi, konkurenciją vis tik būtina diegti ir gerinti studijų kokybę taip pat. Nekalbėdami apie kitus, taip pat svarbius, dalykus, siūlome bent jau sutvarkyti apmokėjimo už mokslą sistemą.

Mokestis už mokslą turėtų būti susiejamas su egzaminų rezultatais – akivaizdžiai, aiškiai ir paprastai.

Siūlome, kad  maždaug 1/3  geriausiai egzaminus išlaikiusių kiekvienos specialybės studentų už mokslą nemokėtų, o apie 10 proc. pačių geriausiųjų (kiekvienoje specialybėje) dar gautų ir stipendiją už labai gerą mokymąsi (pastaba – nepainioti šios stipendijos su socialine stipendija, kuri turėtų būti mokama tik socialiai remtinų šeimų nariams).

Likę 2/3 studentų turėtų mokėti už mokslą vienodą mokestį visoje Lietuvoje, nepriklausomai kokią specialybę studijuoja (mokesčio už mokslą diferencijacija pagal specialybes galėtų būti taikoma– bet ne tokia didelė kaip kad yra dabar).

Tas vienodas mokestis už studijas galėtų būti 1000÷2000 litų už semestrą (koks konkrečiai – būtini detalūs skaičiavimai ir dalykiškos diskusijos).

Studentams – apmokėjimui už studijas ir pragyvenimui – galėtų ir turėtų būti suteikiami lengvatiniai kreditai (panašiai kaip kad yra ir dabar – tačiau bent šiek tiek palankesnėmis sąlygomis).

Siūlome įteisinti tokią sistemą, kai diplomantams, vykstantiems dirbti į provinciją – valstybė suteiktus kreditus nurašo (palaipsniui – pagal atidirbtus metus).

Pvz., išdirbus provincijoje (miestuose, turinčiuose mažiau kaip 10 000 gyventojų) 5 metus – nurašoma 1/3 kredito, 10 metų – 2/3, o išdirbus 15 metų – visas suteiktas kreditas.

Atitinkamai, išdirbus miesteliuose ir gyvenvietėse, turinčiuose mažiau kaip 3000 gyventojų, 5 metus – nurašoma 1/2 suteikto kredito, o išdirbus 10 metų – visas.
Manome, kad, įteisinus tokią sistemą, specialistų trūkumas provincijoje gerokai sumažėtų.

9. Politikų ir valstybės bei savivaldybių tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos sutvarkymas

Šiuo metu atlyginimų (ir jų priedų) dydžiai politikams, teisėjams bei valstybės ir savivaldybių tarnautojams faktiškai yra nustatomi kaip kam šauna į galvą; aišku yra ne visiškai taip – tam tikra tvarka vis tik egzistuoja, nors ji yra neracionali ir neteisinga.

Net aukštos kvalifikacijos kultūros darbuotojai gauna daug mažesnį atlyginimą už savivaldybės administracijos eilinį valdininką (tarnautoją).

Kažkodėl net aukštos kvalifikacijos kultūros darbuotojai gauna daug mažesnį atlyginimą už savivaldybės administracijos eilinį valdininką (tarnautoją). Nekalbant jau apie visus kitus, taip pat akis badančius, neteisingus, neobjektyvius ir neracionalius dalykus.

Taip pat nuolat kyla diskusijos ir problemos dėl valstybės ir savivaldybių tarnautojų skaičiaus. Kiek jų yra ir turi būti? Atsakymas – tiek, kiek reikia tinkamam (efektyviam ir kokybiškam) nustatytų funkcijų vykdymui ir kiek leidžia biudžetų galimybės mokėti nustatyto dydžio atlyginimą.

Taigi, visi politikai, teisėjai ir kiti valstybės bei savivaldybių tarnautojai turėtų būti suskirstyti į 10–11 kategorijų (lygių) ir jų atlyginimas gali skirtis ne daugiau kaip 10–15 kartų.

T. y. jeigu savivaldybės administracijos valytojai yra nustatytas 1000 Lt/mėn. atlyginimas – tai

Prezidentei (aukščiausiai valstybės pareigūnei) jis gali būti ne didesnis negu 15 000 Lt/mėn. Visų kitų politikų, teisėjų bei valstybės ir savivaldybių tarnautojų atlyginimai turi tilpti (pasiskirstyti) tame intervale – nuo 1000 Lt/mėn. iki 15 000 Lt/mėn. – priklausomai nuo pareigybės (pareigų) lygio (kategorijos).

Tokia politikų, teisėjų ir kitų valstybės bei savivaldybių tarnautojų pareigybių (pareigų) ir atlyginimų dydžių matrica jau seniai yra taikoma senosiose ES šalyse, ir ne tik jose. Ypač racionaliai šitie klausimai yra sutvarkyti Šiaurės Europos šalyse.

Ir jokių atlyginimų priedų, kurie nustatomi neaišku kuo remiantis, neturi būti. Atlyginimo priedai mokami tik už ištarnautą laikotarpį. Už kiekvienus ištarnautus 5 metus ~ 5÷10 proc. atlyginimo priedas.

Tas pats turi būti pritaikyta ir valstybės bei savivaldybių kontroliuojamų įmonių vadovams – na negali jiems būti mokama daugiau negu Prezidentei (taip, deja, dabar yra).

O atlyginimų priedai (visiems šių įmonių darbuotojams) turėtų būti susiejami su įmonių pelningumu – koks įmonės pelningumas, toks ir mokos fondo priedas premijoms iš(si)mokėti. Tada nebekiltų ir jokių problemų dėl valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų iš šių įmonių dividendų – jie tikrai žymiai išaugtų (bent jau įmonių direktoriai tuo tikrai pasirūpintų).

Taigi, visi tie valstybės ir savivaldybių tarnautojų atlyginimų už darbą klausimai turi būti sutvarkyti iš esmės. Tam tereikia tik politinės valios, kurios iki šiol nebuvo.

10.  Teisėjų, prokurorų, policijos vadovų rinkimai

Akivaizdu, kad žmonėms jau iki gyvo kaulo įgriso ta teismų, prokuratūros ir policijos savivalė ir neteisybė, kuri juose klesti.

Išeitis – visų lygių teismų, prokuratūros (įskaitant regioninius padalinius) ir policijos (įskaitant visus komisariatus) vadovų rinkimai.

Dalyvauti rinkimuose galėtų tik atitinkamą išsilavinimą ir patirtį turintys asmenys, o rinkimus būtų galima organizuoti pasitelkus šiuolaikines informacines technologijas.

Reikėtų rimtai svarstyti klausimą dėl teisėjų rinkimo, o ne jų skyrimo į pareigas. Beje, JAV teisėjai, prokurorai, policijos vadovai yra renkami piliečių  – ir tai tikrai pasiteisino.

11.  Savivaldos ir regionų (valdymo) reforma

Šiuo metu Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir 10 apskričių (su nedideliais regionų plėtros tarybų sekretoriatais). Akivaizdu, kad Lietuvoje neatidėliojant turi būti steigiamos naujos savivaldybės – kai kuriems gana dideliems miestams (vadinamiesiems antriesiems savivaldybių miestams) ir jų apylinkėms suteikiant savivaldos teises.

Taigi, jau per artimiausią laikotarpį – iki ateinančių savivaldybių rinkimų – turi būti įsteigtos Priekulės, Salantų, Ventos–Akmenės, Žagarės, Kuršėnų, Varnių, Skaudvilės, Ariogalos, Vilkijos, Veisėjų, Daugų, Eišiškių, Aukštadvario, Vievio, Rūdiškių, Jašiūnų, Nemenčinės, Pabradės, Švenčionėlių, Dūkšto, Pandėlio, Vabalninko ir kitos savivaldybės. Priešingu atveju, visi tie išvardyti miestai ir miesteliai tiesiog toliau degraduos, o žmonės iš jų išvažiuos.

Turi būti įsteigtos Priekulės, Salantų, Ventos–Akmenės, Žagarės, Kuršėnų, Varnių, Skaudvilės, Ariogalos, Vilkijos, Veisėjų, Daugų, Eišiškių, Aukštadvario, Vievio, Rūdiškių, Jašiūnų, Nemenčinės, Pabradės, Švenčionėlių, Dūkšto, Pandėlio, Vabalninko ir kitos savivaldybės

Naujai įsteigtų Pagėgių, Rietavo, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos (jau nekalbant apie Elektrėnų)   savivaldybių pavyzdys kaip tik ir parodo, kad, suteikus savivaldos teises, šitie miestai tiesiog suklestėjo.

Kodėl savivaldos teisės nesuteikiamos likusiems aukščiau išvardytiems miestams ir miesteliams  bei aplinkinėms seniūnijoms?  Ko laukiama? Kad šitie miestai, miesteliai ir jų apylinkės dar labiau nuskurstų? Beje, noriu pastebėti, kad Pagėgiai turi vos 3000 gyventojų(!), bei paklausti, kodėl bei kuo Varniai yra blogesni už Rietavą?

Kalbant apie regionus ir apskritis, taip pat būtinas tinkamas sutvarkymas, nes dabar juose reikalus faktiškai tvarko regiono savivaldybių merai ir vicemerai – ne visada vieni su kitais susikalbėdami. To rezultatas – didžioji dalis ES paramos regionams plėtoti nusėda didmiesčiuose.

Todėl, reikėtų suteikti apskričių (regionų) teises 5 didiesiems Lietuvos miestams: Vilniui, Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams ir Panevėžiui, o likusias (be šių miestų) apskritis sustambinti iki kokių penkių šešių regionų (vietoj dabartinių 10 apskričių).

Tie naujai suformuoti regionai turi turėti tiesiogiai renkamas tarybas ir rūpintis, visų pirma, regionų plėtra – rengti ir įgyvendinti regionų plėtros planus. Nieko naujo – tai daro senųjų ES šalių narių regionai ir iš to turi didelę naudą.

Pagaliau, seniūnijų reikalai. Kaimiškos (ne miestų) seniūnijos turėtų rinkti savo tarybas ir turėti savo administracijas. Visa tai tikrai pagerintų reikalų tvarkymą jose – visų pirma vietos valdžia būtų arti savo žmonių ir ji, be ko kito, rūpintųsi vietos ekonomikos plėtojimu.

Neatlikus aukščiau minimų pertvarkymu, Lietuvos kaimiškos vietovės vis labiau atsiliks nuo didmiesčių ir sparčiai praras savo gyventojus – t. y. tiesiog vyks priverstinė urbanizacija.

12.  Būtinos miestelių ir gyvenviečių socialinės infrastruktūros išlaikymas (sukūrimas)

Su aukščiau aptariamu klausimu – savivaldos suteikimu seniūnijoms – glaudžiai yra susiję dar keli klausimai: socialinės infrastruktūros objektų (mokyklų, bibliotekų, kultūros namų,  medicinos punktų) išsaugojimas (sukūrimas – jeigu jau nebėra), bent jau stambiuose miesteliuose ir gyvenvietėse. Nes, jeigu nebeliks šių aukščiau minimų socialinės infrastruktūros objektų – miesteliai ir gyvenvietės tiesiog palaipsniui žlugs.

Mokykla (kartu su biblioteka) ir medicinos punktas – yra esminiai dalykai, svarbūs miestelio ar gyvenvietės perspektyvai.

Todėl, miestelių ir gyvenviečių pradines ir pagrindines mokyklas būtina išsaugoti, nesvarbu, kiek vaikų jose besimokytų. Aš, pavyzdžiui, baigiau Eisraviškių (dabar Pagėgių savivaldybė) pradinę mokyklą  1968 m., kai joje tuo metu bebuvo mažiau kaip 20 mokinių; bet puikaus mokytojo (amžinatilsį Emilio Stasiulio) dėka gavau puikų išsilavinimą, kuris padėjo visuose vėlesniuose gyvenimo etapuose. Tad maža mokyklėlė yra ne problema – o tiesiog miestelio (gyvenvietės) būtinybė.

Tas pats ir dėl medicinos punkto – jį bent jau stambiame miestelyje (gyvenvietėje) tiesiog būtina išsaugoti. Todėl, kuo greičiau uždarykim tas neefektyvias mažas ligonines (kartais net su slaugos skyriais – vietoj jų kurkim slaugos namus (pensionatus)) mažesnėse savivaldybėse (pastaba – kai kurios, didesnės,  savivaldybės dabar turi net po 2 ligonines). Paverskim jas efektyviomis poliklinikomis ir steikim ambulatorijas bei medicinos punktus ten, kur jie dabar yra tiesiog būtini.

Suprantame, problema pinigai, tiksliau jų stygius – bet bent jau stambių miestelių (gyvenviečių) mokykloms ir medicinos punktams jų turi būti surasta. Kiekgi galima gyventi kaimo sąskaita? Nuimkim truputį nuo didmiesčių (kiek sporto – kultūros rūmų juose pristatyta!) ir duokim kaimo žmogui tai, kas jam gyvybiškai reikalinga.
 
13.  Energetika ir aplinkosauga

Tai yra beveik visų politikų arkliukas šiuo metu – ir jį kinkosi kas tik netingi. Bet ar tie politikai patys supranta, ką jie šneka? Klausimai yra tikrai sudėtingi ir reikalaujantys specialaus pasirengimo, bent jau pakankamos ir tinkamai pateiktos informacijos.

Taigi, dėl energetikos: statyti naują Visagino atominę elektrinę (VAE) ar ne – vystyti vien tik atsinaujinančių išteklių energetiką? Atsakymas nevienareikšmiškas, o vykstanti diskusija – nedalykiška ir kai kada net dirbtinai supainiota.

Su VAE viskas būtų lyg ir aišku – bet tik tuo atveju, jeigu būtų statomi 2 blokai (nes vienas veiks nepakankamai intensyviai – retkarčiais reikės jį stabdyti) ir jeigu būtų pateikiamas sąžiningai parengtas verslo planas, na ir jeigu Lietuva turėtų pakankamai pinigų (o ne skolų – kaip dabar). Viso to nėra. Todėl ir apsisprendimas sudėtingas.

Nors ir akivaizdu, jog VAE pagaminama elektros energija greičiausiai bus pigesnė (bent artimiausioje prognozuojamoje perspektyvoje) už alternatyvios elektros energijos supirkimo kainą (net ir už vėjo energiją).

Tačiau, atsinaujinančių išteklių energetiką būtina plėtoti ir dėl kitų priežasčių. Biodujų (iš bioskaidžių atliekų) energetiką reikia plėtoti dėl to, jog tiesiog būtina perdirbti bioskaidžias atliekas – gaminti iš jų biodujas, o gautą raugą kompostuoti, grąžinant humusą į dirvą.

Nedidelios galios (iki 1 MW) biodujų jėgainių rėmimas, kartu būtų ir ūkininkų rėmimas – tereikia tik nustatyti tinkamas, ūkininkams palankias ir priimtinas, to rėmimo formas (o ne tai, ką siūlo Energetikos ministerija – konkuruoti su stambiais kapitalistais). Ūkininkai biodujų jėgainėse perdirbtų savo (ir kaimynų) bioskaidžias atliekas: mėšlą/srutas ir augalines žemės ūkio atliekas, o taip pat žemės ūkio produkcijos perdirbimo atliekas bei maisto/virtuvių atliekas iš maitinimo ir prekybos įmonių ir net iš daugiabučių namų. Po biodujų išgavimo, gautas raugas būtų maišomas su šiaudais ir gaminamas kompostas – organinė trąša/dirvos organinis pagerintojas. Taigi, būtų vykdomas uždaras gamybos ciklas – iš dirvos paimama ir vėl grąžinama į dirvą.         

Būtina vystyti ir biokuro energetiką – tiesiog panaudoti tuos išteklius, kurie yra mūsų miškuose ir laukuose (šiaudai (dalis jų), o perspektyvoje ir greitai augantys energetiniai augalai). Dėl to, greičiausiai, atpigtų (bent jau nebebrangtų) ir šiluma.

Visiškai kvailai skamba nenoras panaudoti energijos gamybai likusias (po išrūšiavimo jų susidarymo vietoje) komunalines atliekas (bent jau jų kaloringąją dalį).

Visiškai kvailai skamba nenoras panaudoti energijos gamybai likusias (po išrūšiavimo jų susidarymo vietoje) komunalines atliekas (bent jau jų kaloringąją dalį). Randasi net tokių, kurie aktyviai priešinasi šiems planams – nors tai visiškai pasiteisino Šiaurės Europos šalyse ir daug kur kitur. Tik reikėtų atkakliai siekti, kad koncesija specialioms kogeneracinėms jėgainėms, kūrenamoms atliekomis, statyti ir jas eksploatuoti Vilniuje ir Kaune (Klaipėdoje tai, deja, buvo tiesiog pražiopsota; o vietos valdžia paslaugiai pasitarnavo (greičiausiai ne už ačiū) suomių kapitalui) – būtų suteikta konkurso būdu; tam, kas pasiūlys palankiausias atliekų priėmimo ir šilumos bei elektros energijos pardavimo sąlygas.

Akivaizdu, kad aplinkosauga ir toliau turi išlikti visų dėmesio centre. Kas konkrečiai liečia komunalinių atliekų tvarkymą – tai jos, visų pirma, turi būti rūšiuojamos susidarymo vietoje (atskiriamos antrinės žaliavos bei maisto/virtuvės ir žaliosios atliekos; pastarosios panaudojamos biodujų ir/ar komposto gamybai); o kas lieka – apdorojamos mechaniškai/biologiškai ir sukūrenamos (kaloringoji dalis); tik mažesniąją jų dalį saugiai šalinant sąvartyne (visiškai to išvengti dar ilgą laiką, deja, nepavyks). Tokiai strategijai įgyvendinti ir turėtų būti skiriamas dėmesys, o ne tuščioms išsigalvotoms kalboms – nes kitokios racionalios strategijos tiesiog nėra (neegzistuoja).

Į gamybą būtina diegti mažaatliekes ar beatliekes ir mažai gamtą teršiančias technologijas – tai yra tiesiog neišvengiama ir tai turi būti skatinama.
 
14.  Jaunų šeimų skatinimas

Kokia didžiausia jaunos šeimos problema, kuri jos laukia beveik visada? Ogi banali būsto problema – kur įsikurti?

Jauna šeima, jeigu neturi turtingų tėvų, mūsų sąlygomis apie savo būstą gali tik pasvajoti ir..., (jeigu pasiseks) įsigyti jį jau brandžiame amžiuje arba senatvėje.

Jauna šeima, ypač jeigu gimsta vaikas, paprastai susiduria su rimtomis finansinėmis problemomis – ir išsinuomoti būstą jai dažnai būna ne pagal išgales.

Todėl jaunimas ir bėga į užsienius – nes ten, nors aplinka ir svetima, bet egzistuoja realios perspektyvos (taip pat ir galimybė oriai įsikurti). 

Taigi, akivaizdu, kad yra reikalinga speciali socialinio būsto programa jaunoms šeimoms.
Jeigu norime, kad gimstamumas didėtų ir Lietuva neišsivaikščiotų bei neišmirtų – trūks plyš būtina rasti pinigų ir šią specialią būsto jaunoms šeimoms programą vykdyti.

Jeigu jauna šeima, kuriai suteiktas socialinis būstas, pagimdo ir prižiūri du vaikus  – leisti jai šitą būstą išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis išsimokėtinai. O jeigu jauna šeima pagimdo ir augina tris ar daugiau vaikų – jai turėtų būti suteikta ir rimta finansinė parama.

Dar viena jaunos šeimos problema – kur dėti vaiką iki jis pradės lankyti mokyklą. Tai, kad senėjančioje, išmirštančioje ir išsivaikščiojančioje Lietuvoje vis dar katastrofiškai trūksta lopšelių-darželių vaikams, kitaip kaip cinišku pasityčiojimu pavadinti tiesiog neįmanoma. Didžiuliams ir brangiems sporto-koncertų rūmams pinigų yra, o lopšeliams-darželiams – ne. Tai ar mes sveiko proto, ar ... ?  
Dar daug svarbių, gal net svarbesnių už išdėstytus, iššūkių ir problemų liko nepaliestų – bet, manau, kad ir iš to, kas pateikta, susidarytų aiškus būsimos Lietuvos vaizdas ir jos perspektyvos.

Surašiau visa tai, kas pateikta aukščiau ir apie ką diskutuoju pastarąjį mėnesį su draugais ir pažįstamais, per praėjusį savaitgalį  – nes atrodo, kad partijos ir pavieniai politikai to tiesiog nemato ar nenori matyti (o jeigu ir mato – tai nekalba, nes nepopuliaru).

Taigi, artimiausiais metais, deja, niekas iš esmės nepasikeis ...

Belieka laukti kitų rinkimų po 4 metų, o iki jų nesėdėti sudėjus rankų kaip kad dabar – o veikti: patiems, su draugais ir kaimynais, su pažįstamais, aiškintis ir diskutuoti, burtis draugėn – kurti pilietinę visuomenę.

Nes niekas kitas, jokie politikai ir politinės partijos, už mus to nepadarys, mums rūpimų reikalų netvarkys (nes jų akiratyje tik savi reikalai ir dar stambiojo kapitalo interesai) – tik mes patys ...
Todėl visiems linkiu kantrybės ir ištvermės bei būti aktyviems (bendriems reikalams skirti nors šiek tiek savo laiko, atsitraukus nuo darbo ir šeimos).  Nesusiviliokit jokios partijos nerealiais pažadais, nes skaudžiai nusivilsit.

O partijos bei atskiri politikai ir toliau sau sėkmingai pilstys iš tuščio į kiaurą – jeigu tik mes jiems tai leisim. Taigi, viskas mūsų – piliečių rankose... Jeigu dar ne dabar, tai ateityje – tikrai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min