Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 30d. 12:43

Algis Gaižutis: Tas išpopuliarintas žodis „sengirė“

Algis Gaižutis Romantiniai jausmai dažną užplūsta išgirdus, ypač daugiau tik iš nuotraukų socialiniuose tinkluose įspūdžių besisemiantiems: žaliuojantys šimtamečiai medžiai milžinai, po jais besiganantys laimingi miško žvėrys ir visur skraidantys paukščiai čiulbuonėliai...

Tačiau būkime sąžiningi, realybėje aplinkosaugininkų idealas yra kitas – kad būtų tikra sengirė, tam paskirtoje teritorijoje, į kurią neturi įžengti žmogaus pėda, visi esami medžiai turi natūraliai žūti, sutręšti, o jau jų vietoje atsikurti savaiminis miškas ir subręsti naujoji miško karta (kur galingų medžių po šimtmečio kito gal ir bus vienas kitas, tačiau vyraus krūmai ir šabakštynai). Viskas gerai – tai irgi gamta. Bet ar tik sengirė yra idealaus miško siekiamybė? Ir tikrai nesitikėkite, kad žmogaus rankų neprižiūrėtas miškas bus pilnas brandžių, tvirtų, tankiai suaugusių medžių – milžinų. Jei panašiuose lankėtės – greičiausiai tokie medynai yra ilgų dešimtmečių miškininkų nuolatinės priežiūros rezultatas.

Neįtikėtina? Pasižvalgykime po gamtosaugininkų „eksperimentus“ gamtinių procesų savieigai ilgesnį laiką paliktuose miškinguose plotuose natūraliomis sąlygomis, kuriuose galima apsilankyti.

Pirmas pavyzdys. Kormoranams paaukota Juodkrantės sengirė.

Pirmas pavyzdys. Kormoranams paaukota Juodkrantės sengirė. Išties turėjome sengirę Juodkrantėje, kurią gamtininkai paaukojo leisdami ten kažkada įsikūrusiems didiesiems kormoranams nereguliuojamai išaugti į vieną didžiausių kolonijų visoje Europoje. Nuo gausių paukščių rūgščių išmatų ~15 ha teritorijoje sunyko šimtmečius skaičiuojantys Juodkrantės sengirės medžiai, pasitraukė šio krašto senbuviai pilkieji garniai ir ženkliai sumažėjo žvejų mėgėjų laimikis.

Artimiausius dešimtmečius joks augesnis medis ten augti negalės. Na, bent jau vietinių vadinamasis „kormoranų vaiduoklynas“ įrengus apžvalgos aikštelę traukia aštrių įspūdžių ištroškusius lankytojus, o menininkai susuko filmą „Rūgštus miškas“... Likusioje girios dalyje spygliuočius šįmet gausiai puola kenkėjai. Toks tas „bioįvairovės išsaugojimas“.

Antras pavyzdys. Lazdynynu virtusi Dubravos rezervatinė apyrubė. Kauno raj., netoli Vaišvydavos, auga nuo 1968 metų žmogaus neliečiamas miškas. Per tuos metus kaupėsi sausuoliai, vėjalaužos, vėjovartos, susidarė sąlygos liemenų kenkėjams bei grybinėms ligoms išplisti. Nekontroliuojamas liemenų kenkėjų židinio plitimas rezervate neigiamai paveikė aplinkinių eglynų sanitarinę būklę.

Dubravos miške 1993–1997 metais dėl liemenų kenkėjų žuvo apie trečdalis eglynų. Kartu su aukštapelke visa teritorija apima 120 ha plotą. Gal ir galima teisintis, kad paslaptingumo įspūdį šiame rezervate sukuria netvarkomi nuo kinivarpų žuvusių medžių sausuoliai ir vėjovartos bei vietoje augusių išlakių šimtamečių medžių dabar vešintis lazdynynas. Šabakštynas juk irgi miškas. Tik kiek kitoks nei gražiomis apsamanojusių kamienų nuotraukomis visuomenei pristatomi emocijas keliantys vaizdiniai.

O jei norite apsilankyti dar kitur, turite galimybę dar nuvykti į lankymui pritaikytą Buktos mišką Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje Marijampolės raj., nes į daugelį kitų gamtinių rezervatų nepateksite – lankymas draudžiamas.

Antras pavyzdys. Lazdynynu virtusi Dubravos rezervatinė apyrubė.

Pabrėžiame – miškininkai, miškų ir žemės savininkai yra tikrai ne prieš, o UŽ gamtos vertybių sąmoningą saugojimą ir puoselėjimą, už pagrįstą mokslo žiniomis bei praktine patirtimi darnų ūkininkavimą. UŽ sąžiningą visos tiesos sakymą sprendžiant dėl priimtino visuomenei pasirinkimo, kuomet žmonės gali gauti visapusiškai objektyvią informaciją.

Tad ir Punios šilo atveju – beveik pusę tūkstančio (457) ha apimantis gamtinis rezervatas jau kelis dešimtmečius neliečiamas jokia žmogaus veikla, o kitoje šios girios dalyje esančiame draustinyje miškininkai iki šiol siekė išsaugoti sveikus medžius vykdydami kenkėjų užpultų ir stichijų suniokotų medžių sanitarinius kirtimus. Nes to nedarant pradžioje tik nusilpusius medžius puolantys kenkėjai sparčiai pasidaugina ir sparčiai persikelia į gretimus kamienus. O jei sąlygos veistis susidaro geros (juk net kelios kartos išsirita per sezoną), tuomet jau užpuolami ir visai sveiki medžiai, kurie dėl pažeidimų gausos jau nesugeba apsiginti. Nuo vienos eglės per sezoną kinivarpos užkrečia 20–30 medžių, kenkėjai skrenda iki 3 kilometrų atstumu.

Tad ir kyla dilema – palikti viską natūralios savieigos eksperimentui (kaip Rusijos Sibiro ar Brazilijos džiunglių platybėse metų metais paliekami siausti, kol patys užges nevaldomi miško gaisrai) leidžiant eglėms virsti sausuoliais, ar visgi prisidėti aktyviomis pastangomis laiku suvaldant kenkėjų plitimo židinius ir taip išsaugant šiuo metu dar gyvybingus šimtamečius šilo spygliuočius.

Greičiausiai būtent dėl to, kad nori išsaugoti Punios šilą prieinamą lankymui ir žaliuojantį nuo gyvų medžių, o ne pasipuošusį išdžiūvusiais stagarynais, aplinkinių Genių, Panemuninkų ir Praniūnų kaimų bendruomenės, pilietinės iniciatyvos draugija „Mūsų Dzūkija“ ėmėsi akcijos „Kinivarpa“. Paskutiniais duomenimis, kinivarpų židiniai nustatyti jau visuose 39 Punios šilo draustinio kvartaluose. Apytiksliais skaičiavimais, židinių yra daugiau kaip 300, jų bendras plotas apie 100 ha. Nudžiūvusių eglių medienos tūris apytiksliai – 13000 kub. m, o naujai užkrėstų eglių medienos tūris – iki 3000 kub. m. Kenkėjai jau persikraustė ir į pašilės privačius miškus.

Algis Gaižutis yra Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min