Visko jame yra. Ir šiek tiek apie oligarchus, ir apie tai, kad taip ir nesukūrėme pilietinės visuomenės – tai „budinti“ frazė, kurią rasime kone visose V.Adamkaus kalbose. Ir kad partijos – prastos, negyvybingos, ir kad Seime, į kurį susirenka tautos rinkti atstovai, be galo daug prašalaičių, atėjusių pasitvarkyti savo verslo reikaliukų.
Bet turbūt visus labiausiai stulbina pats metinio pranešimo žanras – tarsi stovėčiau ant Gedimino pilies kalno ir žvelgčiau į visą Lietuvą. Ir vardyčiau jos ydas, savęs nelabai matydamas.
Taip, nevaldomi oligarchai yra blogai, bet V.Adamkus tikrai nebuvo tas, kuris juos tramdė ar neleido jiems siautėti. Neaišku, kiek juos galima sutramdyti, bet tokį autoritetą visuomenėje turėdamas Prezidentas galėjo labai daug dalykų – jei ne pristabdyti, tai paviešinti ar demaskuoti. Tiesiog dėl teisingumo jausmo, kurio – didžiulis deficitas.
Tačiau jis priimdavo oligarchus savo kabinete ir pats pas juos eidavo, ir jų savanaudiškas dovanas priimdavo, ir tikėdavo jų pažadais. Tiems pažadams neišsipildžius, V.Adamkus dabar jaučiasi apgautas, įskaudintas ir pats apgavęs, nes patikėjęs.
Dešimties metų V.Adamkaus sąskaitą peržiūrėsime visai netrukus, tačiau net ir toji kritika, kurios V.Adamkus vis daugiau sulaukia į antrosios kadencijos pabaigą yra su labai rimta išlyga. Pirma, raskite kitą žmogų, kuris būtų ryžęsis tokio amžiaus ir po tiekos aktyvaus darbo metų imtis dar vienos penkerių metų kadencijos. Antra, ar iš daug ko prieš penkerius metus turėjome rinktis?
