TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Amžiaus atradimas: pensijų dydis priklauso nuo mokesčių dydžio

Šaltinis: 15min
0
A A

Kai gruodį Seime virė ginčai, kaip rasti pinigų sumažintoms pensijoms atkurti, viešojoje erdvėje netrūko šekspyriško triukšmo ir įniršio dėl tariamo „antrojo mokesčių perversmo“. Piktinosi įvairių orientacijų Seimo nariai, jiems antrino kai kurie rinktiniai apžvalgininkai, spaudos dinozaurų garsiakalbiai, įvairių verslų lobistai bei kai kurie verslininkai.

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Virgis Valentinavičius nuomone
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Virgis Valentinavičius

Vieni prieštaravo naujiems mokesčiams „iš principo“, kiti – užstodami „vidurinę klasę“, treti – gindami verslą ir darbo vietas. Oponentams kliuvo skubėjimas, diskusijos chaotiškumas, tariamas dirbančiųjų skriaudimas ir kartų supriešinimas. Socialdemokratai buvo prieš, nes išsigando, jog praeis progresiniai mokesčiai (socialdemokratai su progresiniais mokesčiais – kaip ta nuotaka kine, kurią vaidina Julia Roberts: neva labai nori tekėti, bet kaskart pabėga vos privesta per kritinį atstumą nuo altoriaus).

Televizijos nesunkiai rasdavo pakalbinti „Kubiliaus mokesčiais“ pasipiktinusius piliečius, kurie reikalavo ne tik atstatyti, bet ir padidinti pensijas. Kodėl žmonėms taip nekalbėti, jei pavyzdį rodo dažnas Seimo narys: tarp tautos išrinktųjų tokia iš esmės šizofreniška pozicija – „didesnė pensija iš mažesnių mokesčių“ yra pakankamai įprastas dalykas. Nepasitaikė matyti, kad kas paklaustų: „Jei tamsta norit didesnės pensijos, kodėl jūs – prieš didesnius mokesčius?“ Tokiais klausimais nevarginami ir įstatymų leidėjai.

Taip, diskusija dėl mokesčių Seime, ko gero, nebuvo labai artikuliuota (o kuri buvo?). Taip, prabangos mokesčių įstatymai nebuvo tobulumo viršūnė (kuris įstatymas yra?). Tačiau pripažinkime – tikras ginčas buvo ne dėl debatų ir įstatymų projektų kokybės, bet dėl strateginės šalies krypties. Ar toliau liekam socialdemokratų sėkmės diegiant laukinį kapitalizmą įkaitais ar vis dėlto ieškom daugiau pusiausvyros ir teisingumo?

Nepriklausomybės pradžioje bene kiekvienas persirgo liberalizmu, dažniausiai libertarine forma. Kitados ir pačiam teko versti Friedrichą Hayeką ir apaštalauti tikėjimą stebuklingomis laisvosios rinkos galiomis. Tačiau nepriklausomybei pradėjus trečią dešimtmetį, juolab krizės sąlygomis, buvo pakankamai laiko blaiviai pasverti laisvosios rinkos galias ir jų ribas.

Taip išėjo, kad laisvarinkinį kapitalizmą Lietuvoje daugiausia diegė ilgiausiai valdžioje buvę socialdemokratai. Kitaip sakant, buvusi Komunistų partija. Nemalonu, bet tenka tai priminti, nes spėčiau, jog būtent tai lėmė lietuviško kapitalizmo savitumą. Laisvąją rinką Lietuvoje diegė žmonės, kurie sovietiniais laikais buvo pripratę rūpintis nedaugelio gerove (partine spec.parduotuvių ir privilegijų nomenklatūra). Šešėlinė ekonomika ir korupcija buvo veikiau norma, negu išimtis, o teisėsauga ne persekiojo, bet slėpė išrinktųjų piktnaudžiavimus ir neleido daryti to paties paprastiems žmonėms.

Kapitalizmas šiam modeliui atvėrė kur kas platesnius horizontus: susidarė puikios sąlygos pateptiesiems užsidirbti milijardus aplinkoje, kurioje beveik nėra antimonopolinio reguliavimo, o teisėsauga (pvz., Romualdo Boreikos atlikime) neaišku ar baudė, ar saugojo.

Tai turėjo atitinkamas pasekmes – rekordinę atskirtį, monopolijų įsigalėjimą, įteisintą ekonomiką be mokesčių ir korupciją. Kitaip sakant, per ilgametį socialdemokratų valdymą sukurtas draugų kapitalizmas, kuris, deja, panašesnis ne į anglosaksišką originalą, kurį taip stropiai studijavom jaunystėje, bet labiau į rusišką kapitalizmo karikatūrą.

Monopolijos Lietuvoje stelbia smulkųjį ir vidutinį verslą, per daug sektorių, kuriuose per 60 procentų rinkos atsidūrė vienos ar kelių bendrovių rankose.

Kaip besuksi, mūsų atskirties statistika – viena blogiausių Europos Sąjungoje, Lietuva – tarp skurdžiausių ES valstybių. Tačiau į Vilnių atvykę vakariečiai dažnai stebisi, kiek daug čia prabangių automobilių ir prašmatnių namų (panašiai jiems tenka stebėtis Maskvoje ar Kijeve).

Monopolijos Lietuvoje stelbia smulkųjį ir vidutinį verslą, per daug sektorių, kuriuose per 60 procentų rinkos atsidūrė vienos ar kelių bendrovių rankose. Monopolijos aiškiai per stiprios šilumos ūkyje, maisto ir vartojamųjų prekių prekyboje, o elektros ir dujų tiekimo monopoliai pergyveno SSSR žlugimą.

Libertarinis požiūris į šešėlį ir kontrabandą kaip vos ne laisvos rinkos pavyzdį iš esmės buvo pasiteisinimas daugiamečiam šešėlio ir kontrabandos toleravimui. Socialdemokratai savo laiku labai patogiai nusitvėrė samprotavimų neva su šešėliu kovoti neįmanoma, kol mokesčiai – per dideli. Manding verslininkai sąžiningai moka mokesčius tik tada, kai jie lygūs nuliui...

Lygiai tas pats su kontrabanda – su ja kovoti neva nėra prasmės, geriau mažinti mokesčius taip, kad tabako ir degalų kainos Lietuvoje nesiskirtų nuo Rusijos ir Baltarusijos, kas savaime yra absurdiška prielaida, kai kalba Europos Sąjungos valstybės politikai. Tačiau „patentuota“ Gariūnų prekyba – kai palyginti pigiai dalijami verslo liudijimai įteisina milijardinių apyvartų prekybą be jokių mokesčių, kaip rytietiškame turguje – lig šiol keliama šaunaus kapitalizmo pavyzdžiu ir įkvepia priešintis kasos aparatams turguose.

Socialdemokratai sukūrė valstybę, kurioje geriausia stambiam verslui, kuris kažkuriuo momentu pats pradėjo valdyti valstybę su visais socialdemokratais. Kulminacija tapo LEO afera, kai verslo liūtai spardė premjerų ir prezidentų duris.

Tačiau 2011 metai labai aiškiai parodė, kad su kontrabanda ir šešėliu kovoti galima, reikia tik norėti. Vyriausybė panoro, ir rezultatas akivaizdus – pasak Žemės ūkio ministerijos, kasos aparatai mėsos turguose padidino oficialų mėsos suvartojimą trečdaliu, Nemune nebeplauko ichtiandrai, triuškinamos „furų“ gaujos, kontrabandinės cigaretės brangsta, legali prekyba atsigauna, po „Snoro“ bankroto geriau prižiūrimi bankai.

Kodėl lietuviškas kapitalizmas pradėjo kaip XVIII amžiaus Anglijoje, o baigia kaip XXI amžiaus Lotynų Amerikoje? Ar prigimtinės meilės vidutiniam ir smulkiajam verslui doro liberalo širdyje neišstumia atsidavimas stambiausiems? Antimokestinis fundamentalizmas – tokio apsivertimo priežastis ar pasekmė? Kodėl kraštutinis libertarizmas, kai kalbama apie prekybos laisvę nuo mokesčių, taip lengvai derinasi su didžiųjų prekybos ir energetikos monopolijų interesų gynimu? Apibendrinant – negi liberalai gins socialdemokratinį draugų kapitalizmą, kuris su laisvąja rinka nelabai turi ką bendro?

Oligarchizuoto kapitalizmo kaina didelė – mažos pensijos, kuklios kokybės valstybės paslaugos, blogas valstybės paslaugų kainos ir kokybės santykis, aukštos vartojamųjų prekių, energijos ir šilumos kainos. Skandinavų verslininkai – taip pat kapitalistai, bet pačiam ne vieną kartą teko girdėti juos aiškinant, kad mokesčius moka noriai, nes žino, ką jie ir jų darbuotojai iš to gauna valstybės paslaugas. Sakoma paprastai: „Aš daugiau uždirbsiu, jei mano darbuotojai bus saugesni ir laimingesni.“

Mūsų kapitalistas džiaugiasi visiška ekonomine laisve, bet čia pat stebisi, kad savo ežerų krašto vilos tvorai pataisyti neranda darbininko, nes gretimas kaimas prasigėręs ir degradavęs.

O Lietuvoje susitelkimas į išrinktiesiems naudingą mokestinę aplinką reiškia, kad pensininkų atžvilgiu socialdemokratų Lietuvoje iš esmės kultivuotas pagoniškų siaubo pasakų socialinis „teisingumas“: senelius išvežti žiemą į mišką rogutėmis. Vilijos Blinkevičiūtės artistiniai sugebėjimai buvo naudojami papuošti socialinės globos sistemos imitacijai, kuri pradėdavo kažką puškuoti tik prieš rinkimus, ir pavojingiausiu valstybės finansams režimu.

Verslininkai skundžiasi, kad požiūris į verslą neigiamas – bet publika mato, kas priešinasi socialinės nelygybės taisymui, kas gina ne verslo, bet verslininkų interesus. Ar tam pačiam verslui naudinga ilgalaikėje perspektyvoje priešintis turto mokesčiams ir taip savo rankomis gadinti visuomenės nuomonę apie save?

Mūsų kapitalistas džiaugiasi visiška ekonomine laisve, bet čia pat stebisi, kad savo ežerų krašto vilos tvorai pataisyti neranda darbininko, nes gretimas kaimas prasigėręs ir degradavęs. Ratas užsidaro – padėti vilos kaimynams atsistoti ant kojų ir patikėti perspektyva nėra iš ko, kadangi aukščiau minėtas kapitalistas bevelijo finansuoti antimokestinius lobistus ir žurnalistus, negu mokėti mokesčius, kurie galėtų suteikti viltį jo kaimynams. Tai gal vis dėlto įmanoma ieškoti normalesnės pusiausvyros tarp laisvos rinkos ir socialinės sveikatos, tarp mokesčių prekybai, verslui ir už tuos mokesčius perkamų paslaugų, įskaitant tiems, kurie nebegali pasirūpinti savimi, ir tiems, kuriems reikia pagalbos grįžtant į produktyvių visuomenės narių gretas?

Kaip matome, kvietimas Lietuvoje pasekti Warreno Buffeto pavyzdžiu liko neišgirstas – skirtingai nuo JAV multimilijardieriaus, Lietuvoje niekas nepasisiūlė mokėti didesnius mokesčius. (Daugiau dosnumo randama kitur – teko girdėti, kaip vienos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos atstovai siūlė neatstatinėti pensijų. Taip pat buvo, sakyčiau, didvyriškas „15min” direktoriaus Tomo Balžeko pareiškimas „Prezidente, PVM lengvatų spaudai dar nereikia“, kuriame tiesiai šviesiai sakoma, kad korumpuota žiniasklaida mokesčių lengvatų nenusipelnė – bene pirmą kartą mokesčiai susieti su žiniasklaidos pareigų visuomenei vykdymu).

Priešingai, diskusija dėl prabangos mokesčių Seime parodė, kad kol kas daugiau energijos ir išradingumo skiriama ginti senajam modeliui, kai iš esmės nedaugeliui palanki mokestinė aplinka svarbiau už socialinius nelygumus. Štai per vieną dieną mažiausiai du žinomi advokatai pradėjo viešai ginčyti, jų nuomone, „mitą“ esą advokatai gerai gyvena. Per trumpą laiką mažiausiai du „Žmonių“ etatiniai „glamūrininkai“ (Benas Gudelis ir Juozas Statkevičius) pasijuto vežami į Sibirą. Statkevičius aikčiojo esąs tremiamas nutrūkus ryšiui su sąskaita „Snore“. Išgirdęs apie prabangos mokesčius, Gudelis retoriškai siūlo visus turčius išsiųsti Sibiran.

Benas Gudelis stipriai rizikuoja – nors retoriškas klausimas nereikalauja atsakymo, tikrai atsiras nuskriaustųjų, kurie nuoširdžiai pritars pasiūlymui, ir politikų, kurie tai įgarsins. Tai gal socialinės nelygybės klausimą geriau spręsti pagrindinės srovės politikoje, įskaitant liberalus ir socialdemokratus, o ne provokuoti problemos perkėlimą į gatvę? Ar tikrai norime suteikti šansą pakelti turčius „ant šakių“, kurio nekantriai laukia Vytautas Šustauskas, Algirdas Paleckis ir kiti šiandienos trečiafrontininkai?

Neteko matyti TV vedėjo – profesionalaus vargšų „užtarėjo“, kuris pasisakytų už didesnius mokesčius turtui ir atitinkamai didesnę pagalbą skurstantiems.

Galima pakankamai drąsiai spėti, kad dažno televizijos politinių-analitinių, juolab bulvarinių-šnekamųjų, laidų vedėjo ar prodiuserio nekilnojamojo turto vertė ir automobilių galingumas sukeltų interesų konfliktą, jei jis būtų valstybės pareigūnas. Tačiau jis nėra ir todėl drąsiai gina savo, o ne viešą interesą. Ironiška, kai prieš didesnius turto mokesčius neretai kovoja vedėjai, susikrovę turtą ir „išsistatę“ spausdami publikos ašarą dėl vargšų. Neteko matyti TV vedėjo – profesionalaus vargšų „užtarėjo“, kuris pasisakytų už didesnius mokesčius turtui ir atitinkamai didesnę pagalbą skurstantiems.

Konservatorius pasakytų, kad tikėjimas yra geras dalykas, net tikėjimas į liberalizmą. Blogai tik, kai tikėjimo kanoną sudaro vos viena tiesa – „mokesčiams ne“. Vieno klausimo tikėjimas, ir dar negatyviai formuluojamas, kvepia fundamentalizmu. O tai trukdo pažiūrėti plačiau ir pamatyti, kad laisvos rinkos ekonomikos plėtra Lietuvoje nuėjo Lotynų Amerikos keliu, kad pamirštos liberalizmo ištakos – smulkus ir vidutinis verslas, ir kad galop reali raida Lietuvoje atsigręžia prieš liberalizmo esmę – individo laisvę veikti ir kurti visavertį gyvenimą pačiam.

Kad ir kaip ten būtų, diskusija dėl prabangos mokesčių yra svarbus žingsnis teisingesnės Lietuvos link. Nepaisant didžiulio pasipriešinimo išlaikytas trijų procentų neviršijantis biudžeto deficitas, laimėtas pensijų atstatymas ir nuimtas prabangos mokesčių tabu. Galima tikėtis, kad atsiveria kelias civilizuotiems turto mokesčiams, būtiniems siekiant teisingesnės Lietuvos. Svarbiausia, kad buvo gera proga suvokti, jog valstybės galimybės mokėti pensijas tiesiogiai priklauso nuo surenkamų mokesčių, ir kad buvo gerai matyti, kas – už pensininkus, kas – už save.

Virgis Valentinavičius yra premjero patarėjas, šiame rašinyje reiškiama jo asmeninė nuomonė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min