Pirmiausia vertėtų pabrėžti, kad tokio lygio šnekos ir frazės iš politikų lūpų – ne vien Kauno problema. Dar neseniai iš aukščiausių šalies pareigūnų girdėjome frazes apie Vokietijos kariuomenę, kuri „nėra mergina, kurią galima pakviesti gerai praleisti vakaro prie ežero“. Kai kas tėškė, kad „ne moterims Krašto apsaugos ministerija“. Kitas praeities dvelksmas prasiveržė kalbant apie buvusios Seimo pirmininkės ir ministrės pirmininkės apsaugą, kuomet vienas parlamentaras kėlė klausimus dėl noro „moteriškai pakalbėti tarp jūsų, kaip ten sako, mergaičių”.
Ir tai – ne pabaiga. Žodį „mergaitė“, savo atžvilgiu, aš vis dar girdžiu. Kartais bandau tai vertinti per pozityvumo prizmę – esu dėkinga savo genams. Bet ar profesionalioje darbo aplinkoje mes galime svaidytis panašiais, anksčiau minėtais pareiškimais, nepaisant to ar tai adresuota moters ar vyro atžvilgiu? Tikrai ne.
LR Politikų elgesio kodeksas nustato aiškius elgesio principus, kuriais, be sveiko proto, politikai turi vadovautis. Tai – pagarba žmogui ir valstybei, sąžiningumas, teisingumas, padorumas, skaidrumas ir viešumas. Esu kauniečių išrinkta tarybos narė, kuri atstovauja jų interesus, todėl turiu teisę kelti įvairaus pobūdžio, o kartais – ir labai nepatogius klausimus. Tiesa, jie nebūtų nepatogūs, jei miesto vadovas ir savivaldybė neturėtų rimtų dėmių savo veikloje. Tuomet nervintis tektų mažiau.
Posėdžio metu merui ir savivaldybės administracijai uždaviau du konkrečius klausimus, sulaukdama vieno, iš bet kokio konteksto iškritusio atsakymo, neatliepiant miestiečių poreikių. Kodėl Kauno Rotušės aikštės rekonstrukcija vykdoma nesilaikant projekto ir Kultūros paveldo departamento (KPD) nurodymo stabdyti darbus? Pridėsiu, kad dėl to jau kreipiausi į KPD, siekiant užkirsti kelią tolesniam paveldo niokojimui. KPD direktorius patikino, kad kol kas departamentas laukia detalių ir paaiškinimų iš savivaldybės, o kartu formuoja žalos komisiją ir priims sprendimą dėl tolesnių veiksmų, jei darbai Rotušės aikštėje tebevyks.
Kitas klausimas buvo dėl Kauno savivaldybėje mėgiamos „Autokaustos“. Kodėl anksčiau minėtus darbus vykdančios „Autokaustos“ direktoriui – žmogui, kuris buvo didžiausio kyšio šalyje istorijos dalyviu – iš miesto vadovo rankų skiriamas Kauno savivaldybės apdovanojimas? Į tai buvo atsakyta, jog aš pati savęs klausinėju ir buvau jauniausia paveldosaugininkė, kuri buvo atleista. Kai neturi ką atsakyti į konkrečius klausimus, tuomet belieka demonstruoti savo galią, pulti menkinant oponento amžių ir, negana to, skleisti dezinformaciją apie asmens darbą.
Galiausiai viską vainikavo frazė apie liemenaites, kuri nuskambėjo gan plačiai, tačiau dėl kurios nesureagavo nė viena institucija – nei Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), nei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT). Kodėl Lietuvoje vis dar gaji tradicija imtis veikimo tik kažkam pasikreipus? Kur dingo iniciatyvos teisė? Šioje vietoje vertėtų išskirti principingą Seimo narės Agnės Bilotaitės poziciją, kuri kreipėsi į VTEK bei LGKT, prašydama įvertinti V.Matijošaičio viešus išpuolius prieš Kauno savivaldybės tarybos nares, kurias jis leidžia sau menkinti ir diskriminuoti lyties pagrindu. Atėjo metas institucijoms parodyti savo principingą poziciją, nes jei tai toleruosime, tokie reiškiniai kartosis.
Neseniai, protesto „Sureikšminkim“ metu režisierius Karolis Kaupinis kalbėjo apie kritimą nuo penkiasdešimties aukštų dangoraižio, kuomet vieno filmo veikėjas krisdamas kartoja, kad „kol kas dar nieko tokio“. Tai galima pritaikyti mano anksčiau išvardintoms situacijoms. Ir visoms kitoms, kurių, ko gero, Lietuvos mastu egzistuoja ne viena ir ne dvi. Esame kantrūs ir tolerantiški. Kartais net ir per daug pakantūs gaivalui iš praeities, tikėdamiesi, kad tai pasibaigs kažkaip savaime, o kai kurie ir atitinkamas išvadas pasidarys. Nepasidarys. Todėl tik mūsų valioje keisti šias nusistovėjusias tradicijas ir tokio tipo personažams brėžti labai aiškias ribas.
