Sekite 15min Google
Lygiai prieš septyniasdešimt metų, 1956 m. spalio 12 dieną, Petro Raslano ir Nachmano Dušanskio organizuotos operacijos metu Kaune buvo suimtas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko 1-asis pavaduotojas, LLKS Ginkluotųjų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas –Vanagas.
Adolfą Ramanauską ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę-Ramanauskienę išdavė Adolfo bendramokslis Karo mokykloje, KGB agentas Antanas Urbonas, slapyvardžiu „Žinomas“.
A.Urbonas yra viena tamsiausių ir destruktyviausių figūrų pokario istorijoje. Jo, kaip inteligento ir buvusio kariškio, biografija puikiai iliustruoja, kaip sovietų saugumas palauždavo žmones, paversdamas juos mirtinais ginklais prieš savus.
A.Urbonas, gimęs 1917 m. Lipliūnų km. Leipalingio valsčiuje, su Adolfu Ramanausku susipažino besimokydamas Alytaus gimnazijoje.
1937 m. jis buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, o 1940 m. rugpjūtį baigė Karo mokyklą Kaune. Jam buvo suteiktas aviacijos jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1940 m. spalį sovietams likvidavus Lietuvos kariuomenę, A.Urbonas įsidarbino mokesčių inspekcijoje Kaune, vėliau – Druskininkuose.
1945 m. sovietai jį suėmė, Karo tribunolas nuteisė penkiems metams lagerio. Jis kalėjo Vorkutoje, dirbo anglies kasykloje. 1947 m. A.Urbonas grįžo į Lietuvą. Tuomet vyko pats pasipriešinimo kovos įkarštis. Būtent tada jį užverbavo saugumas.
A.Urbono asmuo idealiai tiko MGB tikslams. Buvęs Lietuvos armijos karininkas, turintis didelį pažįstamų ratą tarp inteligentijos, partizanų, ryšininkų. Pats kalėjęs, perėjęs Gulago sunkumus, toks žmogus neturėjo kelti įtarumų partizanams ar kitiems pogrindžio dalyviams. MGB labai tikslingai jį panaudojo kaip įrankį. Išdavystės teorija per tokį žmogų nesunkiai galėjo virsti praktika. MGB planas pavyko.
1956 m. ginkluotas partizaninis pasipriešinimas jau buvo nuslopęs. Adolfas Ramanauskas–Vanagas su žmona Birute jau kurį laiką gyveno slapstydamiesi, vis keisdami slėptuves. Saugumo gniaužtai veržėsi, ryšiai su partizanais trūkinėjo, jų praktiškai neliko.
A.Ramanauskas buvo priverstas ieškotis pagalbos pas pažįstamus iš senų laikų. Jis kreipėsi pagalbos pas Antaną Urboną–Žinomą, nežinodamas, kad šis jau devyneri metai yra užverbuotas.
A.Urbonas suvaidino draugą, priėmė partizanų vadą savo namuose Žaliakalnyje, Kaune ir tuoj pat apie tai pranešė savo darbdaviams MGB. Išdavikas labai bijojo, kad suėmimas neįvyktų jo bute, bijojo kaimynų keršto, išsiviešinimo, tad primygtinai norėjo, kad suėmimas įvyktų gatvėje.
Spalio 12 d. apie 9 val. ryte Adolfas Ramanauskas su žmona Birute išėjo iš A.Urbono namelio stumdami dviračius. Netrukus prie jų priartėjo ir sustojo sunkvežimis. Iššoko KGB operatyvininkai, Birutę sugriebė dviese, Adolfą trise. Jie buvo tuoj pat sugrūsti į transportą ir nuvežti į KGB kalėjimą Vilniuje. Žinome, kad KGB rūsiuose vadas patyrė žiaurius kankinimus ir 1957 m. rugsėjį buvo nuteistas, o lapkričio 29 d. sušaudytas. Žmona Birutė buvo nuteista aštuoneriems metams kalėti lageriuose.
Sudaužyti likimai, nutrauktas gyvenimas, užslopintas Laisvos Lietuvos balsas. Numarinta viltis.
Tuo tarpu Antanas Urbonas nugyveno ramų, niekieno netrukdomą gyvenimą, naudojosi teikiamomis privilegijomis ir vargu ar galvojo apie savo niekšystę. Tokie užkasa sąžinę labai giliai. A.Urbonas mirė Kaune 2002 m., būdamas 82 m., taip ir nesulaukęs teisinio atpildo.
Išdavystė yra baisiausias pasirinkimas. Net jei žmogus nugrūda savo juodus darbus į toliausius atminties kampučius, jie išlieka jo likime, gėdos dėme krenta ant palikuonių. Nė vieno išdaviko vaikai nesigiria tėvų darbais. Vengia, kad būtų paviešintas giminystės ryšys. Deja, dažniausiai nei atsiprašo aukų, nei pasmerkia tėvų darbų.
Istorikų ir visuomenės akyse Antanas Urbonas yra šaltakraujiškiausias išdavikas. Jo išdavystė virto skaudžiausia Lietuvos istorijos pamoka. Jis išdavė Vadą, visos Lietuvos ideologinį tikėjimą ir viltį, taip pat jis išdavė bendramokslį, jaunystės draugą. Tai didžiulis moralinis nuopuolis.
Naudojimasis sena pažintimi siekiant įvilioti Vadą į spąstus šiandien traktuojamas kaip absoliutus etinis lūžis. A.Urbono poelgis tapo valstybės išdavimo simboliu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, požiūris į tokius asmenis tapo teisinio ir istorinio teisingumo dalimi.
Šiandien tokie kaip A.Urbonas ir jų darbai yra viešinami. Tai padeda visuomenei suprasti, kad pasipriešinimas palaužiamas ne tik brutalia jėga, bet ir veikimu iš vidaus, išdavystėmis. Taip pat visuomenė mokoma, kad negalima romantizuoti praeities, mokoma vertinti išdavystės poelgius ir jų mastą.
Tokių pavyzdžių, kaip Antano Urbono išdavystė, mūsų istorijoje, deja, yra labai daug. Dar iš Biblijos žinome Jėzų išdavusį apaštalą Judą, kurio išdavystė krikščioniškoje tradicijoje laikoma didžiulio moralinio nuopuolio simboliu.
Šių dienų geopolitiniame kontekste, ypač stebint Rusijos karą Ukrainoje ir agresiją visame regione, A.Urbono atvejį būtų galima vertinti kaip hibridinį karą ir penktosios kolonos veikimą pjudymu iš vidaus.
Agresija kyla ne tik iš fronto, bet ir per informacinį karą, verbavimą, šantažą, visuomenės skaldymą, panaudojant pažeidžiamus ir kompromituotus piliečius.
Stebint destruktyvų ir kenkėjišką kai kurių Lietuvos veikėjų elgesį, kurie sistemingai stengiasi menkinti, šmeižti mūsų valstybę ir jos žmones, pagrįstai neramina klausimas – kiek tokių urbonų–išdavikų gyvena mūsų Lietuvoje ir kiek jų dar atsirastų atėjus dienai X?
Žinodami tokius pavyzdžius, mes nuolat turime galvoti apie vienybę, apie bendrą Lietuvos gerovės kūrimą ir jos saugumą.
Tik mūsų visų bendromis pastangomis Lietuvoje gali ir turi žydėti Vienybė.
