Abejočiau, kad daugumai jų rūpi Lietuvos interesai. Šį kartą ne apie juos, o apie juos išrinkusiuosius. Balsavo kas penktas Lietuvos pilietis. Man ausis rėžia Justo Paleckio nuolat kartojama frazė: "Rinkėjai visada teisūs." Jie už nieką prieš nieką neatsako. Vadinasi, vokiečiai, rinkdami hitlerininkus į savo parlamentą, buvo teisūs... (Tik šių dienų vokiečiai gėdijasi dėl tokio savo tėvų elgesio.) Iš tikrųjų už ką mūsų žmonės balsuoja?
Lietuvos istorija vingiuota: vieni dėl jos laisvės lieja kraują, siekia atgauti tai, ką pirmtakai prarado, kaltę dažniausiai suverčia svetimiesiems, pamiršdami, kad nesaugiai padėtas daiktas vilioja vagis.
Visos mūsų vyriausybės teisėtos: jas suformavo tautos išrinkti atstovai. Pačios kurioziškiausios asmenybės išrenkamos apygardose. Arba - ką reitinguojame?
Po Europos Parlamento (EP) rinkimų pažvelgiau į šių ir ankstesnių rinkimų reitingų duomenis. Pasirodo, daugiausia rinkėjų simpatijų sulaukė tie, kurie įtariami korupcija, vogimu, ir banditų linksmintojai... Korumpuoti asmenys renkami, o paskui šaukiama: "Mus valdo korumpuotieji, vagys!.." Kiti teigia: "Aš iš principo neinu balsuoti." Taip patikima rinkti mažumai, kuri eina...
Lietuvos istorija vingiuota: vieni dėl jos laisvės lieja kraują, siekia atgauti tai, ką pirmtakai prarado, kaltę dažniausiai suverčia svetimiesiems, pamiršdami, kad nesaugiai padėtas daiktas vilioja vagis. Taip buvo XVIII amžiaus pabaigoje, taip atsitiko ir 1940 metais. Ateina laikas, kai pradedame gėdytis esą lietuviai. Prisiminkime Lietuvos didikus Pacus, kurie net savo kilmės dokumentus klastojo - būdami žemaičiai pirkosi iš italų giminystę. Kiek mūsų laikais esama Pacų?
Kai tauta tampa pasyvi, susidaro palankios sąlygos rastis įvairioms grupuotėms, turinčioms apčiuopiamus interesus veikti. Tai ypač išryškėjo per rinkimus į EP. Juose santykinė sėkmė lydėjo Lenkų rinkimų akciją (LRA) ir Liberalų sąjūdį (LS). Abi šios partijos turi aiškius tikslus ir programas. Jų ir neslepia nuo rinkėjų.
Išrinktasis Leonidas Donskis pareiškė, jog sieks, kad išnyktų skirtumas tarp lietuvio, latvio, lenko, esto, suomio, kad visi pasijustų esą europiečiai (nacionalinė savimonė - anachronizmas). Kuo šis požiūris skiriasi nuo ugdyto homo sovieticus? Be tautinių sentimentų "tarybinis žmogus" - be tautinių aspiracijų "europietis". Vienu ir kitu atveju išplaunamas identitetas.
Ši nuostata akivaizdi LS rinkimų kampanijoje ir kasdienėje veikloje. Ir tauta suteikė teisę šiai partijai atstovauti Lietuvai EP. Ką ji veikia Lietuvoje? Pasklaidykime jos lyderio Eligijaus Masiulio kalbas. Ar jose aptiksime žodžius "tauta" arba "turime rūpintis Lietuvos piliečiais"... Viena, ką joje rasime: "Turime sudaryti palankias sąlygas verslui, užsienio investicijoms, nes čia pigi darbo jėga." Termino "Lietuvos žmonės" jis nevartoja, o tik "darbo jėga". Šiai partijai atstovaujantis švietimo ir mokslo ministras siekia išguiti iš Lietuvos švietimo ir mokslo viską, kas primintų lietuviškumą, siekia, kad švietimas būtų prieinamas tik privilegijuotų tėvų vaikams.
Prie Teisingumo ministerijos veikianti Kalbos inspekcija pasidarė visai bedantė. LS teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus nemenki nuopelnai, kad Lietuvos valdininkai jau nebemoka rašyti lietuviškai. Jam svarbu, kad tik mokėtų angliškai. Kad taip yra, įsitikinsite sklaidydami bet kurio mūsų valdininko raštus.
Šių nuostatų mums neprimetė jokie okupantai, patys nenorime būti lietuviai, piliečiai, ir tiek. Smagu žmogui balsuoti už partiją, kurios devizas - "Skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas". Jos programoje nėra jokių užuominų, kad už darbą turi būti teisingai atlyginta. Svarbiausia - Lietuva turi būti patraukli užsienio investuotojams, nes čia pigi darbo jėga, visai nesidomint, kodėl "pigi darbo jėga" bėga iš Lietuvos.
Kitiems nusispjauti - bus ta Lietuva ar ne. Svarbu, ar bus pakankamai ėdalo. Su tokia psichologija vargu ar po šimtmečio šiame krašte liks lietuvių.
Lietuviai neina prie balsadėžių, o lenkai eina... Kodėl? Tauta turi žinoti savo didvyrius. Prisiminkime ir pagaliau paviešinkime juodžiausios korupcijos įstatymo - "žemės perkėlimo" - autorius. Visi piliečiai prieš įstatymus lygūs. Taip užrašyta mūsų Konstitucijoje. O iš tiktųjų? Įtakingi ponaičiai iš įvairiausių Lietuvos pakampių "persikėlė" žemę prie Vilniaus, o vietiniams neliko. Jie pagrįstai save laiko nuskriaustais. Ta nesantaika ir naudojasi LRA. Ją remia Lenkijos politikai, lenkiškos mokyklos iš užsienio gauna papildomą finansavimą. Lietuviai savo gimtajame krašte jaučiasi posūniai. Tokioje situacijoje LRA elgiasi kaip partija, norinti turėti nuolatinius rinkėjus. Tuo tarpu Respublikos vyriausybės vadovaujasi stručio politika - nesprendžia Vilnijos problemų.
Nuskriaustas žmogus ieško užtarėjų. Čia ne tautinės kilmės problema. Kadaise popiežius Jonas Paulius II taikliai pasakė: "Ten nėra lenkų, ten gyvena lenkų kilmės lietuviai." Deja, mūsų Vyriausybės to nepajėgia suprasti ir psichologiškai praranda šį kraštą.
Kitiems nusispjauti - bus ta Lietuva ar ne. Svarbu, ar bus pakankamai ėdalo. Su tokia psichologija vargu ar po šimtmečio šiame krašte liks lietuvių. Tad dėl ko pralieta tiek kraujo?
Jeigu Lietuvoje ir toliau dominuos Gedimino Kirkilo ar Andriaus Kubiliaus tipo politikai, kurių vienintelis tikslas - išsilaikyti valdžioje, todėl jie pasiryžę sudaryti koaliciją nors su pačiu velniu, pamiršdami, kad jis už paramą reikalauja nemažų dividendų, jeigu įvykiai ir toliau taip rutuliuosis, Lietuva taps tik geografine sąvoka, o ne lietuvių valstybe. Visas bėdas suversti vien praeities palikimui vargu ar teisinga. Privalome analizuoti, kas vyksta mūsų krašte, visų pirma partijų veiklą. Čia ne G.Kirkilo ar A.Kubiliaus problema, o rinkėjų atsakomybės problema. Keičiasi vyriausybės, o problemos lieka tos pačios.
Kas dabar vyksta Lietuvoje, primena XVIII amžiaus pabaigą, kai lietuviams pabodo būti lietuviais ir bajorija laisva valia paskelbė Lietuvą Lenkijos provincija. Paskui daugiau negu šimtmečiui neliko nei Lenkijos, nei Lietuvos. Jeigu ir toliau įtikinėsime, kad rinkėjai už nieką neatsako ir yra visada teisūs, mūsų laukia liūdnos pasekmės.
Lietuvoje į politiką einama ne idėjų įgyvendinti, bet susikrauti kapitalą, nes žinoma, kad iš politikų luomo teks anksčiau ar vėliau dėl savo nekompetencijos iškristi. Tikėkimės, kad tai - tik nepilnametystės požymis.
