Sekite 15min Google
Reikia turėti nemenką vaizduotę, kad tuščiame, nebaigtame pastate įžvelgtum „šnipų tašką“. Bet artėjo rinkimai, todėl po kelių savaičių pažadas tapo dar konkretesnis:
„Iki 2023 m. pabaigos Juozapavičiaus gatvėje nebus rusų propagandistų sugalvoto, bet nenusisekusio vaiduoklio.“
V.Benkunskas rinkimų kampanijos metu paskelbė: „Vilnius valosi.“
2023 metų pabaiga seniai praėjo. Baigiasi jau 2026-ųjų vasara.
„Maskvos namai“ tebestovi. Iki šiol neišsivalė...
Užtat politinis cirkas aplink juos tęsiasi.
Tad, prisiminus paties Benkunsko žodžius, kyla paprastas klausimas: kur dingo ta politinė valia, kurios, anot jo, tereikėjo?
Pirmas cirko numeris – Vilnius čia niekuo dėtas
Viešojoje erdvėje nuolat kuriamas įspūdis, kad „Maskvos namai“ yra kažkoks svetimas Rusijos objektas Vilniaus centre, o savivaldybė – kone pašalinis stebėtojas, laukiantis, kol problemą išspręs Statybos inspekcija, Vyriausybė ar dar kas nors.
Dokumentai rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą.
VšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ dalininkės yra dvi: Vilniaus miesto savivaldybė ir Maskvos miesto valstybinė unitarinė įmonė „Maskvos tarptautinio bendradarbiavimo centras“.
Taip, perskaitėte teisingai: teisiškai Vilniaus savivaldybė iki šiol yra tos pačios viešosios įstaigos dalininkė kartu su agresorės sostinės valdžios struktūra.
Pagal įstatus kiekvienas dalininkas turi po vieną balsą, nepriklausomai nuo jo įnašo dydžio. Taigi Vilnius turi vieną iš dviejų balsų – lygiai tiek pat, kiek Maskvos vyriausybė. Taigi, miestas turėjo instrumentus, pavyzdžiui, perimti turtą ir inicijuoti jo griovimą arba šalinti savavališkos statybos padarinius.
Be to, Vilniaus miesto savivaldybė patikėjimo teise valdo valstybinę žemę, kurioje stovi pastatas.
Taigi Vilnius nėra šiaip stebėtojas iš šono.
Jis yra VšĮ dalininkas. Turi vieną iš dviejų balsų. Visiškai valdo žemę.
Todėl mero pastangos atsakomybę nuolat stumti kitoms institucijoms yra bėgimas nuo atsakomybės ir savo viešų pažadų.
Problema žinoma nuo 2016 metų
2016 m. gruodžio 21 d. teismas panaikino statybą leidžiantį dokumentą.
Svarbi detalė: teismas nenustatė, kad pastatą būtina iš karto griauti. Pirmiausia buvo suteikta galimybė pertvarkyti projektinę dokumentaciją, gauti naują statybos leidimą ir statinį sutvarkyti. Tik šia galimybe nepasinaudojus turėjo būti pereita prie griovimo.
To meto vicemeras V.Benkunskas nieko nedarė. Galimybė buvo prarasta.
2022 metais teismas jau leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai nugriauti statinį, o patirtas išlaidas išieškoti iš VšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“. Už sprendimo nevykdymą pačiai VšĮ paskirta ir 300 eurų bauda už kiekvieną dieną nuo 2022 m. balandžio 16-osios iki visiško sprendimo įvykdymo. Kitaip tariant, iš tos pačios Vilniaus savivaldybės, nes viešojo administravimo subjektai turi elgtis atsakingai ir rodyti pavyzdį. Be to iš teismų procesų matyti, kad VšĮ direktorius buvo „dirbtinai“ laikomas pareigose netvirtinant jo atšaukimo, taip matant problemą, ją naudojantis, bet nieko realiai nedarant, atvirkščiai, atsakomybę už situacijos sutvarkymą deklaruojant viešai, tačiau realiai dar labiau ją gilinant.
„Maskvos namai“ galėjo tapti Ukrainos mokykla
Dar 2023 metais pasiūlėme kitą kelią.
Kartu su Tarptautinės Ukrainos mokyklos vadovais apžiūrėjome pastatą. Mokyklos atstovai tuomet vertino jį kaip tinkamą planuojamai veiklai, o buvo parengtas konkretus Vilniaus tarybos siūlymas: likviduoti VšĮ „Maskvos namai“, perimti nebaigtą statinį ir perduoti jį Tarptautinei Ukrainos mokyklai bei Ukrainos kultūros centrui.
Simboliškai būtų sunku sugalvoti stipresnį sprendimą.
Pastatas, finansuotas agresorės pinigais ir turėjęs tapti „Maskvos namais“, tampa Ukrainos mokykla.
Šiandien Ukrainos mokykloje mokosi beveik 3000 nuo karo pabėgusių vaikų, kurie visi, be mero raginimo, mokomi lietuvių kalbos. Paradoksas – mokyklai trūkstant patalpų, ji už savo lėšas išsinuomojo patalpas A. Juozapavičiaus g. 11, praktiškai „Maskvos namų“ kaimynystėje.
Kol meras griovė „Facebooke“, atėjo bankrotas
Tuo metu realiame pasaulyje procesai judėjo pirmyn.
2024 m. spalį VšĮ buvo iškelta bankroto byla, o nutartis įsiteisėjo gruodžio 9 dieną. 2025 m. kovą teismas patvirtino 290 537,36 euro kreditorių reikalavimų, iš kurių net 290 400 eurų sudarė VMI reikalavimas.
Taigi, kol „Maskvos namai“ buvo griaunami „Facebooke“, realybėje kaupėsi skolos, vyko teismai ir galiausiai atėjo bankrotas.
Gegužės 6 dieną kreditoriai priėmė sprendimą pastatą nurašyti ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybei. Atrodė, kad miestui atsiveria tiesiausias kelias pagaliau be politinės rizikos perimti objekto kontrolę ir įvykdyti skambius mero pažadus.
Atrodytų – ko daugiau reikia?
Štai pastatas. Štai miesto valdoma žemė. Imk ir spręsk.
Griauk, jeigu esi įsitikinęs, kad tai geriausia.
Nors daug logiškiau būtų teisėtai pašalinti savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriauti neteisėtai pastatytą vieną aukštą ir pastatą panaudoti mokyklai. Arba tiesiog viešame aukcione parduoti pastatą, gautais pinigais padengti nuostolius, o likusias lėšas panaudoti vilniečių poreikiams.
Atrodytų, atsirado galimybė oriai užbaigti cirko pasirodymą.
Bet istorija pasisuko dar viena keist kryptimi – meras liepė Vilniaus miesto savivaldybės teisininkams ginčyti bankroto administratoriaus sprendimą perduoti pastatą Vilniaus savivaldybei!
Ir štai čia grįžtame prie Benkunsko 2022 metų pažado.
Jeigu „tereikia politinės valios“, tai kodėl po beveik ketverių metų jos nebeliko?
Kitas cirko numeris – tegul sumoka verslas
Kadangi miestas pats nenori prisiimti griovimo finansinės naštos, atsirado originalesnė idėja – surasti verslą, kuris „Maskvos namus“ nugriautų savo lėšomis.
Skamba puikiai. Mokesčių mokėtojams nieko nekainuoja, meras gauna ekskavatorių televizijos kameroms.
Tik verslas nėra Kalėdų Senelis.
Jeigu privati bendrovė viešajam sektoriui nemokamai suteikia didelės vertės paslaugą, elementarus klausimas – kodėl ir ką ji gali tikėtis gauti mainais?
Ypač jeigu tokios pačios bendrovės dirba kituose savivaldybės ar valstybės projektuose.
Kai Statybos inspekcija viešai pakvietė verslą neatlygintinai ar už simbolinį atlygį prisidėti prie griovimo, norinčiųjų neatsirado.
Tada gimė dar vienas cirko numeris.
Nepavyko su verslu – pakeiskime įstatymą
Jeigu pagal dabartines taisykles verslas nenori ar negali „padovanoti“ griovimo darbų, pakeiskime Labdaros ir paramos įstatymą taip, kad paramą būtų galima teikti ir darbais.
Ir čia jau prasideda nebe politinis humoras, o rimti skaidrumo klausimai.
Poreikį pakeisti įstatymą kovo pradžioje viešai išsakė pats Valdas Benkunskas ir kreipėsi pagalbos į socialdemokratus. Atsirado naujas politinis žanras: ,,konservatoriai be socialdemokratų Maskvos namų negriaus…’’
Tačiau STT jungtines konservatorių ir socialdemokrastų pastangas įvertino kaip ydingas antikorupciniu požiūriu. Tarnyba atkreipė dėmesį į interesų konfliktų riziką, neaiškų reguliavimo įgyvendinimą ir saugiklių trūkumą.
Dar aiškiau pasisakė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
SADM pataisoms nepritaria. Ministerijos vertinimu, jos gali iškreipti paramos paskirtį, sudaryti prielaidas piktnaudžiavimui, mažinti konkurenciją ir skaidrumą, o paramos teikėjas vėliau galėtų tiesiogiai ar netiesiogiai gauti ekonominės naudos.
Ir čia yra bene svarbiausias ministerijos argumentas.
Ministerija pažymi, kad toks mechanizmas būtų naudojamas ne įprastiems paramos tikslams, o „viešosioms funkcijoms finansuoti ir (ar) vykdyti“.
Štai čia ir yra visa šios istorijos esmė.
Nes miesto problemų sprendimas ir yra viešoji funkcija.
Kai politikas ketverius metus žada pastatą nugriauti, galų gale negalima atsakomybės paversti žaidimu: tegul nugriauna Statybos inspekcija, tegul sumoka verslas, tegul Seimas pakeičia įstatymą, tegul ministerijos sugalvoja taikos sutartį.
Pastatas tebestovi. Rytoj toliau vyks teismas, kur Vilniaus miesto savivaldybė kratysis atsakomybės parodyti mero žadėtą politinę valią.
Todėl tai jau seniai nebe vien „Maskvos namų“ istorija.
Tai istorija apie politinę atsakomybę. Apie tai, kaip lengva prieš rinkimus skelbti, kad „tereikia politinės valios“, ir kaip sunku tą valią paversti konkrečiu sprendimu, kai pats tampi meru bei rūpiniesi daugiau darbu „Facebooke“.
Prie neištesėtų pažadų prisidėjus šiukšlių krizei ir kitoms Vilniaus problemoms, žiūrovų šiame cirke tik daugėja.
Lieka tik vienas klausimas:
ar bilietai į Benkunsko cirką vilniečiams jau ne per brangūs?