Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Arvydas Anušauskas: Didžiausia Lietuvos problema – per daug butaforijos politikoje

Šaltinis: 15min
1
A A

Arvydas Anušauskas Žinau, kad kiekvienas tą problemą įvardytų nė nemirktelėjęs, nelaukdamas patarimų iš televizoriaus ar Verygos. Kiekvienas matys savo aplinką ir valstybės gyvenimą vis kitaip. Ir kiekvienas žmogus, įvardindamas vis kitą problemą, bus teisus.

Kai kam – tai yra emigravę giminaičiai, kitam – prasigėręs sutuoktinis, dar kam – į greituosius kreditus įklimpę artimieji, dažnam – kaklą tebeveržianti nekilnojamo turto burbulo paskola, kažkam – trūkstama vieta vaikui darželyje... Galima vardinti be galo, be krašto. Tačiau leiskite išsakyti ir man savo nuomonę.

Didžiausia Lietuvos problema – tai „smegenų nutekėjimas“. Kad suprastų ir platesnis sluoksnis – tai nauja brain drain banga. Matyt, pagalvojote, kad kalbėsiu apie protingiausių ir sumaniausių Lietuvos žmonių emigraciją į tas šalis, kurios gali užtikrinti konkurencingą darbo užmokestį? Va, ir ne. Lietuvoje „smegenų nutekėjimas“ vyksta ir kita forma, jiems net nepaliekant šalies.

Nekalbėsiu apie prieš dešimtmetį platinamą į lietuvių kalbą verstą Novosibirsko instituto profesoriaus Vladimiro Ždanovo sparnuotą posakį, kad „kas geria alų, vyną ar degtinę, tas kitą dieną šlapinasi savo smegenimis“.

„Smegenų nutekėjimas“ – tai ir atsisakymas pripažinti kitų saugumą, atsisakymas pripažinti savo veiksmų pasekmes, nepripažinimas žmonių tarpusavio priklausomybės ir ryšių.

Kažkada psichologas dr. Johnas M.Groholis atvejus, kai nepaisomas aplinkinių saugumas ir neatsižvelgiama į kitų žmonių teises, interesus ir pozicijas, pavadino psichopatams ir sociopatams būdingais bruožais. Tai kraštutiniai antisocialinio asmenybės sutrikimo bruožai. Apie juos nekalbėsime. Tačiau dabartinėje politikoje, ypač jos realizavimo procese, vis labiau pradedu pastebėti kai kuriuos bruožus.

Pirmiausia kaip istorikas galiu pasakyti, kad jei A.Hitleris nevartojo alkoholio, nerūkė ir nevalgė mėsos, o Stalinas viską darė priešingai, tai dar nereiškia, kad jie negalėjo padaryti pačių baisiausių nusikaltimų. Vartojimo ar nevartojimo įpročiai nuo to neapsaugo. Tačiau jie turėjo bendrą bruožą – galias ir galimybes manipuliuoti. Viso to pasekmė – ne tik nusikaltimai, bet paliktos gerokai didesnės problemos, dar labiau pažeistos tautos.

Demokratinėje visuomenėje norint pasiekti konsensusą negali vien tik demonstruoti galios („galiu pakeisti įstatymus, ir ką jūs man?“), negali manipuliuoti visuomenės nuomone remdamasis tik dalimi informacijos, kai priežastys supainiojamos su pasekmėmis, o pasekmės pristatomos kaip neginčijama aksioma. Niekas neginčija ir negali paneigti alkoholio žalos daliai visuomenės. Šiai padėčiai pakeisti reikia socialinių priemonių, švietimo įrankių, kurie turi atsirasti nuo mažens ugdant kitus įpročius. Tačiau ne taip, kaip Sovietų Sąjungoje buvo su seksu. Oficialiai niekur nerodomas, nedemonstruojamas ar nepageidaujamas jis vis tiek buvo.

Prieš dešimtmetį Veryga pasakė, kad esama „padėtis sukuria aplinką, kurioje alkoholio nevartojantys žmonės laikomi psichiškai nesveikais“. Tikrai to nesu pastebėjęs, nors pusę savo gyvenimo nevartojau nė lašo alkoholio. Tačiau ar dabar nėra priešingai – alkoholį vartojantys (ne, ne „viedrais“ geriantys) žmonės nėra laikomi psichiškai nesveikais? Gal todėl natūraliai išnyksta poreikis atsižvelgti į jų nuomonę? Gal todėl atsisakoma atsižvelgti į kitą nuomonę turinčių žmonių interesus ir pozicijas ar lūkesčius? Tai ne retoriniai klausimai.

Manau, kiekvienas turime savo poziciją. Žinau, kad globaliame pasaulyje, kur viskas susiję ir persipynę, kur atvira informacinė erdvė, draudimais kažką matyti, girdėti ar skaityti nieko nepasieksi. Verslas (susijęs su žiniasklaida, sporto ar kultūros renginiais) prisitaikys kažkokią šaką, nukirsdamas Lietuvoje ir augindamas savo daigus už Lietuvos ribų. Net nacionalinio saugumo srityje kariaudami atvirą informacinį karą mes suprantame, kad svarbiausias ginklas yra visuomenės sąmoningumas, informavimas ir pasirengimas.

Ypač to pasigendu „alkoholiniame kare“. Visuomenė turi ne tik pati įtikėti priemonių veiksmingumu. Ir ne butaforinių priemonių, susijusių su įpakavimu, užrašu, taurių ar bokalų skaidrumu, Merfio dėsnių apie alkoholį (pavyzdžiui, „gerti pradėjau mažiau, tačiau dažniau“...) viešinimo draudimu. O tikrų, kurių veiksmingumas būtų neužginčijamas kaip koks saugos diržas ar oro pagalvė automobilyje. Nepaisant dabar verdančio alkoholinių aistrų katilo, aš tokių priemonių tarp siūlomų veiksmų dar nematau.

Kol dar neuždrausta kaip alkoholio reklama prieš tūkstantį metų gyvenusio nepralenkto rubajatų meistro, persų poeto, matematiko, filosofo ir astronomo Omaro Chajamo knyga su ketureiliais, kuriuose svarbus motyvas yra vynas (jei skaitysime pažodžiui), pabaigai vienas jo „sausas“ (be vyno) rubajatas:

„Kas ieško išminties, netrunka apsigauti.

Jis nieko nelaimės, nes bando melžti jautį.

Tu apsivilk verčiau kvailybės drabužiu –

Už išmintį dabar sunku net grašį gauti.“

Dr. Arvydas Anušauskas yra Seimo tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min