Dalis šaudyklų yra senos, įrengtos pagal praeito amžiaus supratimą apie saugumą ir garso izoliaciją. Kitos – modernios, bet vos kelios, todėl talpina tik nedidelę dalį norinčių. Tai paradoksas: šalyje, kuri deklaruoja „visuotinę gynybą“, trūksta elementarios infrastruktūros kaip išmokti ir tobulinti saugų šaunamojo ginklo naudojimą.
Pertekliniai reikalavimai – didžiausia kliūtis
Patys šaudyklų savininkai akcentuoja perteklinį ir realybės neatitinkantį reglamentavimą. Šaudyklų atstovai ne kartą atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje šaudykloms keliami reikalavimai primena ne civilinę infrastruktūrą, o karinį poligoną, sukurtą tam, kad jame treniruotųsi profesionalūs kariai.
Nuo akustinių zonų iki specifinių aplinkosaugos atstumų, nuo įmantrių kulkų gaudyklių iki vidinių konstrukcijų, kurių kaina neretai prilygsta nedidelio sporto centro statyboms. Šaudyklos statyba tampa tokia brangi, kad jų steigti neapsimoka, o plėtoti tokias vietas galintys verslai susiduria su begaliniais derinimais.
Lietuvoje galima išskirti tris pagrindinius šaudyklų tipus: atviras lauko šaudyklas, uždaras patalpose ir kombinuotas, leidžiančias šaudyti įvairiomis kryptimis bei judant. Dauguma veikiančių šaudyklų – mažos, specializuotos tik vienam tipui, o modernių, šiuolaikinių sporto ar praktinio šaudymo standartus atitinkančių erdvių yra vos kelios.
Regionuose padėtis ypač sudėtinga. Žmonės, norintys pasitreniruoti, turi važiuoti dešimtis ar net šimtus kilometrų. Tai jau yra nacionalinio saugumo klausimas.
Garso problema yra išsprendžiama
Viena opiausių problemų yra šaudyklų keliamas triukšmas, todėl jų steigimas dažnai susiduria su bendruomenių pasipriešinimu. Vis dėlto garsas nėra neišsprendžiama problema. Modernios šaudyklos pasaulyje naudoja akustinę architektūrą: specialias triukšmą sugeriančias sienų ir lubų plokštes, garso tunelius, žemą triukšmo atspindį turinčius paviršius.
Tokios priemonės sumažina aidą patalpose ir slopina išorėn sklindantį garsą. Lauko šaudyklose triukšmą efektyviai mažina akustiniai pylimai – aukšti žemės ar smėlio pylimai aplink šaudymo zonas, sugeriantys kulkų smūgio ir šūvio bangą. Vakarų Europoje plačiai naudojami ir specialūs triukšmo barjerai, panašūs į greitkelių apsaugines sieneles, tik pritaikyti aukštesniam garso slėgiui.
Technologijos taip pat prisideda prie problemos sprendimo. Vis daugiau ginklų entuziastų ir instruktorių renkasi duslintuvus, kurie sumažina šūvio garsą iki kelių kartų, o kartu ir pagerina šaulio saugumą. Kai kuriose šalyse duslintuvų naudojimas šaudyklose skatinamas, nes jie padeda apsaugoti klausą. Vidaus šaudyklose populiarėja ir elektroninės taikinių sistemos, kurios leidžia atsisakyti metalo konstrukcijų, sukeliančių papildomą triukšmą.
Urbanizuotose vietovėse svarbus ir šaudyklos projektavimo principas – pastatą, šaudymo kryptį ir triukšmo absorbcijos zoną reikia orientuoti taip, kad triukšmas nesklistų link gyvenamųjų namų. Vienas iš veiksmingiausių sprendimų, taikomas Skandinavijoje, – šaudyklų įrengimas pusiau požeminėse ar visiškai požeminėse patalpose, kur pačios konstrukcijos sugeria didžiąją dalį garso energijos.
Galų gale didelę reikšmę turi ir organizaciniai sprendimai: nustatytos šaudymo valandos, sporto ir karinio rengimo grupių grafikai, šūvių intensyvumo reguliavimas bei bendras dialogas su vietos gyventojais. Visa tai leidžia suderinti šaulių poreikį treniruotis su bendruomenės teisėtu lūkesčiu gyventi tyliau.
Valstybė turėtų prisidėti prie šaudyklų plėtros
Lietuva kol kas laikosi seno modelio: šaudyklas lyg ir leidžiame turėti, bet kartu sudaromos sąlygos, kad ją pastatyti būtų beveik neįmanoma. Tai primena situaciją iki Rūtos Meilutytės plaukimo pasiekimų, kai valstybė deklaravo, kad nori daugiau plaukikų, bet labai trūko baseinų.
Jeigu Lietuva siekia stiprinti pilietinį pasirengimą, būtina šaudyklų plėtra. Jos ypač reikalingos atsargos kariams, kurie nebūtinai turi laukti, kada bus pašaukti į kartotinius mokymus kariuomenėje, o savarankiškai galėtų nueiti ir pamiklinti akį. Šaudyklų trūkumu skundžiasi ir medžiotojai, kurie, esant krizei, prisidėtų prie valstybės gynybos ir kurių šalyje apie 30 tūkst. Jiems labai svarbu palaikyti gerą formą, kad medžioklės būtų saugios ir etiškos. Medžiotojai jau naudoja garso slopintuvus ir duslintuvus, tereikia tik vietų, kuriose būtų galima saugiai tobulinti įgūdžius.
Šaudyklos turėtų tapti visuotinio pasipriešinimo tinklo dalimi ir turėti krašto apsaugos objekto statusą. Būtina, kad valstybė bendradarbiautų su verslu, savivaldybėmis ir bendruomenėmis, kad būtų rasti kompromisai kaip užtikrinti, kad būtų galima plėsti piliečių šaudymo įgūdžius. Mums pavyzdys yra Suomija, kuri turi vos du kartus daugiau gyventojų, bet joje veikia beveik 700 šaudyklų ir toliau projektuojama jų tinklo plėtra.
Jeigu Lietuva rimtai kalba apie visuotinę gynybą, civilinį pasirengimą ir atsakingą ginklų laikymą, žmonėms reikia suteikti galimybes saugiai mokytis. Šiuolaikinė šaudykla nėra pavojinga vieta – ji kuriama taip, kad būtų visiškai kontroliuojama aplinka, kurioje instruktorius gali mokyti tiek naujokus, tiek pažengusius.
