Šie orlaiviai padėjo užtikrinti kovinę paramą, transportavimą, vykdė sužeistų karių evakuaciją iš sunkiai prieinamų vietovių. Ne vieno sužeisto Lietuvos kario gyvybė buvo išgelbėta būtent tokiais medicininės evakuacijos sraigtasparniais. Tuomet Lietuvos kariai galėjo tik pasvajoti, kad ant tokio technikos pasiekimo galėtų atsirasti lietuviškas Vyčio kryžius. Šiandien tai jau tapo realybe. Amerikietiški UH-60M šiemet galutinai pakeis iki šiol mūsų kariuomenėje naudotus senus, dažnai gendančius sraigtasparnius Mi-8.
Lietuvą „Black Hawk“ pasiekė tokiu metu, kai, atrodo, visas dėmesys sutelktas į dronus. Jie naikina brangius tankus, jūrų dronai skandina karo laivus, o žvalgybiniai bepiločiai realiu laiku perduoda informaciją artilerijai. Visa tai sukūrė įspūdį, kad tradicinė karinė aviacija praranda savo reikšmę. Tačiau toks vertinimas būtų pernelyg supaprastintas. Dronai pakeitė mūšio lauką, tačiau jie nepakeitė sraigtasparnių, transporto aviacijos, naikintuvų ar oro gynybos. Į Lietuvos, kaip NATO narės, gynybą reikėtų žiūrėti kompleksiškai.
„Black Hawk“ – daugiau nei transporto priemonė
Lietuvos oro pajėgoms yra išskirtinis įvykis, kad Lietuvoje jau skraido amerikietiški UH-60M „Black Hawk“. Šie sraigtasparniai dažnai pristatomi kaip transporto priemonė kariams gabenti, tačiau jų galimybės yra gerokai platesnės. „Black Hawk“ gali:
- per vieną skrydį gabenti vienuolika pilnai ekipuotų karių;
- vykdyti medicininę evakuaciją: telpa 4-6 neštuvai;
- transportuoti amuniciją ir atsargas, sveriančias iki 4 100 kg;
- desantuoti specialiųjų operacijų karius;
- teikti paramą pėstininkams iš oro;
- vykdyti paieškos ir gelbėjimo misijas;
- padėti civilinei valdžiai stichinių nelaimių metu;
- gesinti gaisrus;
- skubiai transportuoti donorų organus;
Tai universalus orlaivis, kurį naudoja daugiau kaip 30 valstybių, įskaitant sraigtasparnius gaminančias JAV. „Black Hawk“ užtikrins geresnę sąveiką su mūsų kaimyninėmis šalimis Lenkija, Švedija, Danija ir Latvija, kurios taip pat įsigijo ir sėkmingai naudoja šio tipo orlaivius. Vien mūsų sąjungininkė JAV kariuomenė eksploatuoja tūkstančius šių sraigtasparnių, todėl jų logistika, atsarginių dalių tiekimas ir įgulų rengimas yra gerai išplėtoti.
Lietuva nėra didelė valstybė, todėl jos gynyba reikalauja itin greito reagavimo. Karo atveju keliai gali būti greit pažeisti, tiltai sunaikinti, o civilinis eismas – sutrikęs, todėl sraigtasparnių įsigijimas yra labai reikalingas sprendimas. Jie leidžia greitai sustiprinti pasienio ruožą, perkelti specialiųjų operacijų karius, evakuoti civilius ar pristatyti amuniciją į izoliuotus dalinius. Tai ypač svarbu ginant Suvalkų koridorių ar užtikrinant ryšį tarp skirtingų Lietuvos regionų.
Dronai ir aviacija – ne konkurentai
NATO kariniai analitikai pabrėžia, kad dronų nereikėtų laikyti tradicinės aviacijos pakaitalu. Jie atlieka skirtingas funkcijas. Dronai puikiai tinka žvalgybai, taikinių paieškai, artilerijos ugnies koregavimui, tiksliems smūgiams mažais užtaisais, tačiau jie negali perkelti pėstininkų būrio, evakuoti sužeistųjų, gabenti tonų amunicijos, užtikrinti ilgalaikio dalinių aprūpinimo, greitai perdislokuoti kariuomenės vienetų.
Geriausia derinti tradicinę aviaciją ir dronų galimybes, kurti taip vadinamas „žmonių ir bepiločių komandas“ (manned–unmanned teaming), kai pilotuojami orlaiviai bei dronai veikia kaip viena sistema. Dronai suranda taikinius, juos sunaikina arba perduoda reikiamą informaciją, o sraigtasparniai ar kiti orlaiviai atlieka kitokio pobūdžio ar sudėtingumo užduotis.
Jeigu dronai iš tiesų būtų pakeitę tradicinę aviaciją, NATO valstybės šiandien mažintų investicijas į sraigtasparnius. Tačiau vyksta priešingas procesas. Lenkija užsakė dešimtis naujų kovinių sraigtasparnių AH-64E „Apache“ ir plečia „Black Hawk“ parką. Vokietija įsigyja CH-47F „Chinook“ sunkiuosius transporto sraigtasparnius. Jungtinė Karalystė modernizuoja savo „Wildcat“ ir „Merlin“ parką. Suomija ir Švedija taip pat nemažina investicijų į karinę aviaciją, nors kartu sparčiai plečia bepiločių sistemas. Tai rodo bendrą tendenciją – pažangiausios NATO valstybės neatsisako tradicinės aviacijos, o ją papildo naujomis technologijomis.
Nestatyti visko ant vienos technologijos
Karo sąlygomis reikia ne tik stebėti mūšio lauką, naikinti atskirus taikinius, bet ir greitai judėti, prisitaikyti prie naujos situacijos, greitai gelbėti sužeistus karius, aprūpinti kovojančius karius. Vien bepiločiais neįmanoma vykdyti tokių misijų. JAV analitinis centras RAND Corporation ne kartą pabrėžė, kad karuose dažnai nusiviliama bandymais vieną technologiją paskelbti visų problemų sprendimu.
Tankai nepanaikino artilerijos, raketos nepanaikino aviacijos, o dronai nepanaikins pilotuojamų orlaivių. Panašios pozicijos laikosi ir Karališkasis institutas RUSI Londone. Jo ekspertai, analizuodami Ukrainos karą, pabrėžia, kad didžiausią pranašumą įgyja tos kariuomenės, kurios geba integruoti bepiločius, oro gynybą, artileriją ir aviaciją į vieną veikiančią sistemą, o ne investuoja tik į vieną pajėgumą. Vėl akcentuojamas kompleksiškumas.
Lietuva artimiausiais metais planuoja gynybai skirti 5–6 proc. BVP. Tokios investicijos suteikia galimybę ne tik įsigyti daugiau bepiločių sistemų, bet ir nuosekliai stiprinti karines oro pajėgas – plėsti sraigtasparnių parką, modernizuoti infrastruktūrą, rengti pilotus ir techninį personalą bei pasitelkti naujas technologijas.
Diskusija neturėtų vykti vien apie tai, kas yra svarbiau vykstančiame kare tarp Rusijos ir Ukrainos – dronai ar tradicinė aviacija. Neabejodami ukrainiečių patirtimi kare, mokykimės iš jų pasiekimų, tačiau tai kas buvo aktualu vakar, gali būti nebeaktualu rytoj. Tikroji valstybės stiprybė slypi gebėjimuose kartu su sąjungininkais suderinti skirtingus pajėgumus į vieną veikiančią sistemą ir veikti kartu.
