Tačiau karas Ukrainoje kardinaliai pakeitė požiūrį į tai, kaip atrodo šiuolaikinė valstybės sienos apsauga ar gynybos linija fronte. Karo veiksmai šiais laikais dažnai prasideda ne tada, kai juda tankai, šarvuočiai ar šaudo artilerija, o tada, kai danguje pasirodo balistinės raketos, koviniai dronai ar bepiločiai orlaiviai.
„Dronų siena“ yra būtina
Lietuvoje puikiai suprantame, kad „dronų siena“ rytinėje Baltijos valstybių pusėje yra būtina. Naujausias argumentas yra į Latvijos oro erdvę įskridę ir sudužę keli bepiločiai su koviniais užtaisais. „Dronų siena“ – tai technologinė rytinės NATO sienos apsaugos sistema, kuri apjungtų radarus, sensorius, stebėjimo dronus, elektroninio trikdymo priemones ir automatizuotų reagavimą į oro grėsmes. Nors pats terminas skamba gana paprastai, iš tikrųjų tai vienas sudėtingiausių ir brangiausių saugumo projektų nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą paaiškėjo, kad dronai iš esmės pakeitė karo logiką. Ukrainos fronte šiandien beveik neįmanoma pasislėpti nuo bepiločių akių. Nedideli FPV dronai tapo ne tik žvalgybos priemone, bet ir tiesioginiu ginklu, galinčiu sunaikinti tankus, artileriją ar pavienius karius. Abi karo pusės nuolat investuoja milijardus į bepiločių technologijas, o kariuomenės, kurios dar prieš dešimtmetį dronus laikė pagalbine priemone, dabar juos vertina kaip vieną svarbiausių šiuolaikinio karo elementų.
Baltijos valstybėms, Suomijai, Lenkijai karo pamokos ypač aktualios. Jos ribojasi su Rusijos Federacija, kuri dar ilgai bus agresyvus nestabilumo židinys. Lietuva turi ilgą sieną su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi – teritorijomis, kurios geopolitine prasme yra vienos jautriausių NATO rytiniame flange. Pastaraisiais vykstančio karo Ukrainoje metais smarkiai išaugo grėsmė, kad dronai gali būti naudojami ne tik kontrabandai ar stebėjimui, žvalgymui, bet ir kritinės infrastruktūros trikdymui ar net diversijoms.
Vien valstybinės sienos apsaugos priemonių nepakanka
Vadovaujantis Ukrainos patirtimi, Lietuvos politikai apie „dronų sieną“ garsiau pradėjo kalbėti 2024 metais. Aktyviausias šios idėjos šalininkas yra buvęs krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas. Visgi, turime suprasti, kad vien tik dronų ar bepiločių orlaivių apsaugoti valstybės sieną neužtenka.
Pilnai išvystyta sienos apsauga, pirmiausia, turi remtis nuolatiniu teritorijos stebėjimu. Palei sieną reikalinga išdėstyti aukštos raiškos stebėjimo kameras, termovizorius, radarus ir judesio jutiklius. Virš pasienio ruožo reguliariai turi patruliuoti dronai, galintys stebėti teritoriją dieną ir naktį.
Antras svarbus ir būtinas valstybinės sienos gynybinis elementas yra fizinės ir inžinerinės kliūtys. Tvora, koncertina (pjaunančios vielos raizginys), patruliavimo keliai, užtvarai ir specialiai suformuoti grioviai, inžinerinės konstrukcijos ir minų laukai karinės technikos stabdymui.
Ne mažiau svarbus yra ir greito reagavimo komponentas. Net ir pažangiausia technologija neveikia be žmonių. Aptikus pažeidimą, į vietą maksimaliai greitai privalo atvykti pasieniečių ekipažai, kinologai arba, būtinybei esant, specialiosios paskirties pajėgos. Krizės, hibridinės atakos, akivaizdžios karinės agresijos metu privalo reaguoti kariuomenė.
Reikia žinoti, kad dronai ir bepiločiai orlaiviai turi nemažai ir silpnųjų vietų. Jie labai priklauso nuo oro sąlygų. Stiprus vėjas, pūga, rūkas ar lietus mažina jų efektyvumą, o kai kuriais atvejais išvis neleidžia skraidyti. Baltijos regione tai itin aktualu dėl dažnai prasto oro. Be to, moderniame konflikte dronai tampa vienu pirmųjų elektroninės kovos taikinių. Galima slopinti GPS signalus, trikdyti ryšį, bandyti perimti valdymą arba fiziškai naikinti bepiločius. Jei visa sistema būtų paremta vien dronais, pakaktų masinio trikdymo ir dalis sienos liktų „akla“.
Šalia dronų sistemos būtina dar išvystyti ir elektroninės kovos pajėgumus. Tai apimtų anti-dronines sistemas, radarus, radijo ryšio apsaugą, rezervinius duomenų perdavimo kanalus ir mažo nuotolio oro gynybą. Svarbu yra sukurti ir tinkamą infrastruktūrą be kurios net pažangiausia technika tampa neefektyvi.
Todėl reali „dronų siena“ yra valstybės modernios gynybinės sistemos akys ir ausys. Dronai gali labai padidinti stebėjimo galimybes ir pagreitinti reagavimą, tačiau jie negali pakeisti fizinių kliūčių, pareigūnų, karių ir kitų gynybos priemonių. Efektyvi valstybės sienos apsauga ir gynyba turi remtis ne viena technologija, o kelių lygių tarpusavyje susietų sistemų veikimu vienu metu. Tai vadinama kompleksiškumu.
ES rado pinigų sienos apsaugos stiprinimui
Laisvė kainuoja. Pilnavertė sienos apsaugos ir gynybos sistema Lietuvai kainuos šimtus milijonų eurų. Tokia investicija būtų viena didžiausių šalies istorijoje. Ar Lietuva viena pajėgi ją įgyvendinti? Manau, kad ne. Būtent čia yra ypač svarbus Europos Sąjungos vaidmuo. Briuselyje jau nutarta kurti bendrą Europos antidroninę strategiją. Ypač aktyvios šiuo klausimu yra Baltijos valstybės, Lenkija ir Suomija, kurios Rusijos grėsmę jaučia tiesiogiai.
ES institucijose derinamas planas turėti bendrą rytinio flango apsaugos sistemą, kuri apimtų ne vien nacionalinius projektus, bet ir koordinuotą oro erdvės stebėjimą bei bendrus technologinius standartus. Tam ypač pasitarnaus Europos saugumo veiksmų priemonės (SAFE) sutartis, kuria Lietuvos krašto apsaugai ilgalaikėmis paskolomis skirta beveik 6,4 mlrd. eurų. Pirmas avansinis mokėjimas, siekiantis 956 milijonus eurų, bus išmokamas per tris mėnesius.
Pagal SAFE reglamentą, paskolos trukmė siekia 45 metus, o palūkanos yra tokios pačios, kokiomis skolinasi Europos Komisija. Be to, SAFE paskolai galioja dešimties metų atidėjimas – tai reiškia, kad pirmiausia Lietuva mokės tik palūkanas ir po dešimties metų pradės grąžinti paskolą.
Lietuva jau investuoja į dronų pajėgumus. Krašto apsaugos ministerija plečia bepiločių sistemų įsigijimą, kuriami specializuoti dronų padaliniai, o Lietuvos įmonės, bendradarbiaujant su Ukrainos partneriais, aktyviai įsitraukė į gynybos technologijų kūrimą. Iš esmės „dronų siena“ tam tikra prasme jau kuriama dabar, net jei dar neegzistuoja kaip vieninga sistema.
Didžiausias klausimas šiandien turbūt nėra tai, ar Lietuvai reikia „dronų sienos“. Vis įskrendantys bepiločiai orlaiviai iš Rytų rodo, kad valstybės, kurios nesugeba kontroliuoti savo oro erdvės net mažame aukštyje, tampa pažeidžiamos. Klausimas labiau yra kitas – kaip greitai tokia sistema gali būti sukurta ir ar politiniai pažadai virs realiais sprendimais.
