Ką šia tema sako ekonomikos teorija? Pirmiausia, reikia pamiršti vadinamosios „planinės ekonomikos“ priemones, kurios iš tiesų Lietuvoje iki šiol ir gyvavo. Daugelis reformos priešininkų teigia, kad aukštųjų mokyklų likimą atiduoti spręsti rinkai ir patiems studentams yra nedovanotina klaida. Tačiau, manau, kad šiandieniniai moksleiviai/studentai (o ir jų tėvai) yra pakankamai gerai informuoti vartotojai, kurie gali geriau nei atskiri valdininkai nuspręsti, kas jiems (o tuo pačiu – ir ekonomikai) yra geriausia. Žinoma, mažiau turtingose valstybėse (kurių grupei iš dalies galima priskirti ir Lietuvą) tas informavimas galbūt yra nepakankamas. Dabartinės reformos autoriai ir toliau numato palikti tam tikrą strateginį valdymą valstybės rankose.
Ką dar mums sako ekonomikos teorija? Aukštasis mokslas sukuria naudą, kuri iš esmės peržengia individualios naudos ribas bei transformuojasi į didesnį ekonominį augimą ar kitas vertybes, naudingas visai visuomenei. Todėl logiška, kad dalis patiriamų kaštų yra finansuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Vis tik nereikia pamiršti, kad kiekvienas studentas taip pat gauna ir individualią naudą, kuri dažnai nusveria visuomeninę. Tad visai sąžininga tikėtis (o ir efektyvu iš ekonominės pusės), kad dalis kaštų butų dengiama iš individo kišenės. Vėlgi, negalima visko palikti rinkai ir šiuo atveju. Studijavimo paskolų sistema negali būti tapati komerciniam kreditui ir turi turėti specifinių bruožų. Tai taip pat žadama naujosios reformos autorių.
2004-aisiais metais Didžioji Britanija priėmė naują aukštojo mokslo reformos variantą, kuris sulaukė didelio palaikymo ir buvo pripažintas ne vieno eksperto. Visų pirma, fiksuotos įmokos už mokslą buvo pakeistos kintamomis. Antra – buvo patobulinta paskolų studijoms teikimo sistema, paliekant palūkanų subsidijavimą. Trečia – siekiant padidinti aukštojo mokslo prieinamumą, tam tikriems, socialiai jautresniems visuomenės sluoksniams, buvo atgaivinta valstybės subsidijų sistema. Plačiau nediskutuojant apie Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo reformos esmę, galima daryti išvadą, kad dabartinės Lietuvos aukštojo mokslo reformos autoriai iš dalies bando įgyvendinti gana sėkmingus kitų valstybių pavyzdžius. Galbūt ne viską pavyks pasiekti greitai, tačiau ir toliau gaišti laiką bevaisėms diskusijoms, trunkančioms jau gerą 10-metį, tiktai nebegalime.
