Pasirodė publikacijos, kuriose teigiama, kad tik 13 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų nepritaria poligonų plėtrai ar naujų poligonų steigimui. Tai yra apie 300 000 Lietuvos gyventojų. Gerokai daugiau, nei gyvena galimo naujo poligono teritorijoje.
Kodėl jie mano, kad poligono nereikia? Jei paklaustume, tai matyt gautume daug skirtingų atsakymų. Vieni būtų susirūpinę miškais ir gamtos išsaugojimu, kiti būtų skeptiški dėl gynybos pajėgumų vystymo, nes mano, kad vis tiek nuo nieko nepasigintume, treti sakytų, kad vieta netinkama ir t.t.
Kas su tuo poligonu negerai? Minutei atidėkime į šoną veikėjus, kurie labai sąmoningai (patys ar kieno nors „paprašyti“) yra apskritai prieš bet kokių Lietuvos gynybos pajėgumų vystymą. Na ir gal dėkime į šoną veikėjus, kuriems bet koks konfliktas yra būdas susilaukti dėmesio, „patekti į televizorių“ ar net grįžti į pamėgtą kalėjimą.
Kalbėkime apie eilinius Lietuvos piliečius, kurie gyvena nuolatiniame visų prieš visus informaciniame sraute ir kontekste, kuomet pasitikėjimas politikais yra ypatingai mažas. Kuomet viešoje erdvėje dominuoja istorijos apie išgrobstytus ir praloštus pinigus, apie valstybinėje žemėje pristatytus pastatus, nekokybiškus kelius, kertamus miškus ir t.t.
Sutikite, kad sunku tokiame kontekste patikėti, kad viskas čia bus gerai. Kad vėl kas nors ko nors neiškirs, neišvogs, nepraloš, nepasinaudos ir t.t. Ir aš beveik neabejoju, kad visko bus. Žmogaus silpnybės yra amžinos, kaip ir pats žmogus. Bet jei visą pasaulį matyti tik per galimo nusikaltimo akinius, sutikite turbūt nieko nebūtų verta daryti. Nebūtų verta tiesti kelių, nes nusuks asfalto ir jie vis tiek subyrės ir t.t. Visgi kelius tiesiame. Vis dar tiesiame ir Rail Baltica, nes norime, kad bent mūsų vaikai galėtų patogiai ir greitai važinėti traukiniu po Europą. Ir ten taip pat daug miškų kertama.
Greta vietos, kurioje gyvenu praeis Rail Baltica vėžė ir ten jau iškirsta miško proskyna, per kurią bus tiesiama vėžė. Nebegalėsiu, kaip visada ten pravažiuoti dviračiu, pasivaikščioti ar grybauti. Teks klausytis riedančių traukinių. Bet suprantu, kad valstybė ir jos gyvenimas negali stovėti vietoje. Todėl geležinkelio reikės. Reikės oro uostų, nes norėsim keliauti. Reikės gerų, plačių ir greitų kelių.
Nuolat ir nuolat susidursime su situacijomis, kuomet žemę iš kažko teks paimti ir už tai teisingai atlyginti. Tačiau suprantame, kad Vilniuje greta vieno žiedo ant kalno užsispyrėliškai išlikęs medinukas nėra tobuliausias pavyzdys, kaip viskas turėtų vykti. Ir būtų smagu jei mes visais valstybės projektais domėtumėmės su tokiu pat entuziazmu.
Grįžkime prie poligono. Svarbu, kad žmonės rūpinasi ir siūlomoje vietoje esančiomis saugomomis teritorijomis. Gal tik kartais kiek juokinga, kad dažnu atveju tuo pradeda rūpintis žaliąją politiką į šuns dienas dėję žmonės. Ir aš pats manau, kad su tuo visko ir visur saugojimu mes esam taip persistengę, kad greitai niekur nieko negalėsim daryti. O ūkininkai jau seniai skundžiasi dėl sveiku protu nesuvokiamų visokių aplinkosauginių reikalavimų. Tai būkime nuoširdūs ir nuoseklūs.
Man yra tekę būti, o ir treniruotis su šauliais ne viename poligone. Ir ten, kur šiaip eilinė žmogaus ūkinė veikla nevykdoma, gamta klesti. Taip, atsiranda vienas kitas vikšrais „suartas“ laukas, bet viskas, kas aplinkui, knibžda gyvybe. Nei vabalai, nei paukščiai, nei gyvūnai nelabai bijo ten besisukinėjančios technikos. O ir čia reikia įjungti sveiką protą. Neturėtų atsitikti taip, kaip dabar yra su vištomis ir karvėmis, kai jas besaugodami galime likti iš viso be pieno ir kiaušinių. Tai ir tetervinai nuo rusų mūsų neapgins. Tą turėsim padaryti patys. Gamta svarbu. Tačiau žmonių gyvybė ir saugumas yra svarbiau.
Lengva man kalbėti, nes tikrai niekas neliepia išsikelti iš savo namų. Ir negali būti nė menkiausios abejonės dėl tinkamo atlygio į teritoriją patenkantiems gyventojams. Dėl reikiamo atsižvelgimo į jų poreikius ir nepatogumus. Bet kaip suprantu šiuo metu tai ir vyksta. Yra dar tam tikrų abejonių, ar teisinga skirtingai atlyginti tiems, kurie bus zonoje, kurioje tikrai nebus galima gyventi ir tiems, kurie galės apsispręsti būti ar likti. Manau tikrai galima rasti kompromisą ir visiems teritoriją paliekantiems atlyginti vienodai.
Na ir manau svarbiausias šios visos istorijos aspektas. Pasitikėjimas kariuomene. Mes jau pripratome matyti, kad vos prasidėjus kokiam nors krepšinio čempionatui, visa Lietuva tampa treneriais ir krepšinio ekspertais. Kai kalbame apie sveikatą, visi labai gerai žino kas ir kaip turėtų būti daroma ar gydoma. Panašu, kad gynybai tampant vis dažniau viešai aptariamu klausimu, kas yra gerai, susiduriame ir su neišvengiamai atkeliaujančiu įsitikinimu, kad jau visi viską išmanome ir galime net kariuomenei patarti kaip jie turėtų ruoštis gynybai, kokius ginklus pirkti ir kaip treniruotis.
Ir nėra blogai jei kalbamės ar reiškiame nuomonę, blogai, kai pradedame manyti, kad galime kariuomenės teikiamą karinį patarimą nuleisti iki teisės kiekvienam pasakyti kaip turėtų ar neturėtų būti. Ir sutikite, kad viena yra vaidinti krepšinio trenerį ant sofos prie televizoriaus, o visai kas kita būtų jei krepšinio aikštelėje pačiam tektų užimti trenerio vietą. Todėl pasitikėjimas kariuomene yra viena esminių sėkmingo pasirengimo sąlygų. Ir Lietuvai čia visai neblogai sekasi. Lietuviai pasitiki kariuomene ir kariais.
O į Lietuvą atvykę kitų valstybių kariai nuoširdžiai ir pozityviai stebisi lietuvių palaikymu ir pagarba jiems, kurie atvyksta ginti mūsų krašto. Manau buvo didelė taktinė ir komunikacinė klaida į poligono aptarimus įtraukti Lietuvos Kariuomenės vadą. Politinius klausimus su visuomene ir turi sudėlioti politikai. Labai svarbu, kad neatsirastų aplinkybių, kuomet dėl savininkų nesutarimų ar kitų neaiškumų būtų pakenkta pasitikėjimui kariuomene. Tai pamoka ateičiai, kurią tikiuosi Krašto apsaugos ministerija tinkamai išmoks.
Na ir grįžkime į Seimą. Seimas jokio sprendimo neturėtų priiminėti aklai. Tam jis ir skirtas, kad ten demokratišku būdu įvyktų diskusijos, būtų išklausytos visos pusės, sudėlioti reikiami saugikliai ir viską aptarus priimtas sprendimas. Žinau, kad kolegos tikrai labai atsakingai domėsis visomis detalėmis ir išklausys visas puses.
Jei reikės, teiks siūlymus, kurie sprendimą dėl poligono padarytų vienijančiu, o ne priešinančiu. Neabejoju, kad valstybei gyvenant savo gyvenimą dar ne vieną kartą diskutuosime apie įvairius valstybei svarbius strateginius projektus, kurie palies konkrečius žmones ir kels susirūpinimą ar nepasitenkinimą. Tačiau tas nepasitenkinimas negali mūsų visų paversti situacijos įkaitais.
