Sunku stebėti ir tylėti, matant, kaip Lietuva tampa vis mažiau ambicinga valstybe. Kaip po gabalėlį yra ardomas įdirbis, turėjęs dešimtmečius tarnauti Lietuvos ateičiai.
Taip, tai buvo subsidijuojamas skrydis. Jeigu teisingai prisimenu, mūsų Vyriausybės Susisiekimo ministerijai kainuodavo apie 1 mln. eurų. Suma skirdavosi, nes buvo kompensuojama už nuostolingus skrydžius. Be to, tuo metu mano vadovaujama Ekonomikos ir inovacijų ministerija dar pridėdavo 500 tūkst. eurų kasmet skrydžiams skatinti. Kodėl mes tai darėme?
Pirmiausia todėl, kad norėjome, jog Lietuva augindama savo šalies ekonomiką turėtų tiesioginius vartus į vieną pagrindinių net ne Europos, o pasaulio centrų – Jungtinę Karalystę – ir konkrečiai – to centro centrą – Londoną. Tiek dėl investicijų iš JK pritraukimo, tiek dėl į JK eksportuojančios Lietuvos galimybių.
Antra, mes norėjome, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenanti gausi lietuvių bendruomenė turėtų daugiau galimybių grįžti namo, o čia gyvenantys jų šeimų nariai – daugiau galimybių susisiekti su savo giminėmis JK. Netgi skrydžių grafikas buvo toks, kad būtų galima kelias dienas darbo ar šeimos reikalais pavizituoti ir grįžti į Lietuvą atgal.
Trečia, tai buvo galima matyti ir kaip politinį, gal net geopolitinį prestižo reikalą – turėti gerą susisiekimą su vienais pagrindinių savo sąjungininkų.
Dažnai taip yra, kad aviacijoje skrydžius reikia subsidijuoti ir skatinti. Taigi, ne tik sekti paskui rinką, bet ir tą rinką kurti. Tam nebūtina turėti savo mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomą oro bendrovę. Galima kurti ilgalaikes partnerystes su kitais oro vežėjais. Ir pastaruoju metu Lietuvai tai daryti sekėsi.
Pastaruoju metu, ypač iki „oro balionų“ krizės, Lietuva susiekimą oru turėjo geriausią, koks buvo per pastaruosius dešimtmečius. Daugiausia krypčių, naujas Vilniaus oro uosto terminalas, Kauno ir Palangos oro uostų vystymas.
Man visada atrodė, kad Lietuva turi turėti planą, kaip tapti didesne negu ji yra dabar. Nuo bendrojo vidaus produkto augimo, žmonių pajamų didėjimo iki gyventojų skaičiaus gausėjimo. Tam reikia daugiau ambicijos, kartais net svajonių, bet taip pat ir aiškaus plano su paskui jį sekančiais resursais.
Dabar mes matome pasiduodančią Lietuvos Vyriausybę. Pasiduodančią visame kame.
Iš dabartinių už susisiekimą ir ekonomiką atsakingų Vyriausybės pareigūnų mes negirdėjome, kokia yra Lietuvos susisiekimo vizija. Mes tik kažkada girdėjome, kad jie yra „situacijos įkaitai“.
Lietuva šiuo savo sprendimu ne tik atsisako skrydžio į Londono centrą. Ji atsisako ambicijos patogiau vystyti ekonominius ryšius su Jungtine Karalyste ir renkasi ne augti, o likti nuolatinėse periferijos ir provincijos pozicijose.
Gal kas nors pasikeis? Norėčiau tuo tikėti, ir sergu už tai.
