Lietuvių ir lenkų santykiuose XX amžius paliko dvi giliai skaudžias žaizdas: tai – Vilniaus krašto atplėšimas amžiaus pradžioje ir sovietų remiamas vietinių lenkų autonomijos projektas jo pabaigoje.
Vis dėlto, nepriklausomoms demokratinėms valstybėms – Lenkijai ir Lietuvai – pavyko pripažinti savo abipuses klaidas. Jos pasirinko bendrystę – istorinį, europinį, geopolitinį kelią. Joms abiem žinoma: tada, kai buvo sąjungininkės, jos stiprėjo. Kai viena kitą laikė priešu – silpo abi.
Į Europos Sąjungą ir NATO žygiavome petys į petį. Regiono saugumo architektūra, derybų patirtis Briuselyje ir Vašingtone – visa tai dar ilgai bus minima kaip sėkmingo istorinio bendradarbiavimo pavyzdys.
Tačiau karo Ukrainoje akivaizdoje ima ryškėti ir kitokios tendencijos – stiprėjantis kraštutinis nacionalizmas, kartais peraugantis į šovinizmą. Tai nėra tušti žodžiai: tautinė mažuma tokius ženklus junta pirmoji.
Pastarosios savaitės Lietuvoje pažymėtos keliais kraštutiniais pareiškimais iš aukštų valstybės pareigūnų lūpų. Nors vienas jų šiandien atsiprašė, tai jau ne pirmas atvejis, kai mažumos tampa patogiu taikiniu, prisidengiant žodžio laisve ir menkinant valstybės tarnautojo vardą.
-
Barbara Stankiewicz – apie Lietuvą ir jos lenkus: vis dar reikalaujame iš jų liudyti savo lojalumą
-
Varšuva nepriimtinais vadina Kalbos inspekcijos vadovo raginimus uždaryti lenkiškas mokyklas
-
Kalbos inspektorius gailisi žodžių apie lenkiškas mokyklas, kviečia tautines mažumas diskusijai
-
Kultūros ministerijoje – tyrimas dėl Kalbos inspektoriaus žodžių apie lenkiškas mokyklas
Šovinizmas šiame Europos regione jau yra buvęs – ir jis visuomet reiškė skaldymą ir tragediją. Negalime likti abejingi.
Todėl kreipiuosi į Jus, lietuviai – ne kaip kaltintoja, bet kaip Lietuvos pilietė ir bendrakūrėja, kviečianti nepraleisti pro ausis nepakantumo ženklų, ypač kai jie nukreipti į silpnesniuosius – į kitokius nei Jūs. Mūsų visų pareiga – užkirsti kelią nesantaikai, nes šiandienos moraliniai kompromisai rytoj gali virsti politinėmis katastrofomis.
Kreipiuosi ir į Lietuvos lenkus. Nebūkime abejingi – ne tik savo, bet ir kitų mažumų reikalams. Ten, kur sudarome daugumą – turime pareigą rodyti jautrumą mažumai, taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis.
Mūsų tautybės politikai – jūs buvote išrinkti Vilniuje, ne Varšuvoje. Mūsų klausimai turi būti sprendžiami čia su lietuviais, nes čia yra mūsų namai.
Bendrystė tarp tautų negimsta iš deklaracijų – ji gimsta iš kasdienių pasirinkimų, iš drąsos ginti ne save, o kitą. Katastrofa dažnai gimsta tylint, iš abejingumo kitam. O kai tyli tie, kurie supranta ir turi galimybę spręsti, ji įgauna teisę tapti norma.
Esame pasiekę lūžio akimirką. Tad ką rinksimės – tylėti ar reaguoti?
