Įdomu tai, kad politologų prognozės dėl gražulių ar net to paties R.Žemaitaičio pildosi stebėtinai tiksliai.
„Nemuno aušrą“ su ąžuolo vainiku į pergalę nešę gerbėjai praėjus pusmečiui užplūdo socialinius tinklus, grasindami savo dievaitį pakarti ant tos pačios šakos, kaip ir visus landsbergius. Nes sakė, kad naujų nekilnojamo turto mokesčių nebus, tačiau vėliau tuos mokesčius, taip pat ir savo rinkėjams, R.Žemaitaitis patvirtino.
Kartu su socdemais atleido nuo mokesčio dar ir tuos, kurie valdo patį brangiausią nekilnojamą turtą – pamalonino savo rinkėjų didžiausią priešą.
Dar vienas nokautas R.Žemaitaičio laukia, kai išsipagirioję jo rinkėjai supras, kad R.Žemaitaitis apmulkino juos ir su kitų metų valstybės biudžetu.
Susitikimuose šeimamaršiniai jam aiškiai šaukė, kad šalies gynybos finansavimą reikia ne didinti, o perpus mažinti, kad visus liberalus ir konservatorius reikia pasodinti, prof. V.Landsbergio nebeleisti per šventes į balkonėlį kalbėti bei išvyti jį iš aktyvios politikos, nors joje profesoriaus nėra jau kelis dešimtmečius.
Dar biudžeto tvirtinimo išvakarėse R.Žemaitaitis tą projektą vadino tragišku ir žadėjo už jį nebalsuoti. Nė vieno pažado R.Žemaitaitis netesėjo ir net privertė savo „aušriečius“ atsiimti siūlymus skirti daugiau pinigų esą skurstančiai Žemaitijai.
Tragedija. Dabar jau tikrai gali pakarti, nes balsavo už tokį revoliucionierių, o gavo labiau sisteminį, nei bet kuris kitas Seimo narys.
R.Žemaitaičio neigiamų vertinimų reitingai jau nebeturi kur kristi, todėl viešosios nuomonės tyrėjai turės sugalvoti dar kelis laiptelius žemyn.
Tačiau grįžkime prie įdomesnės temos. Kodėl pats iš savo naivumo dabar kartais pasijuokiu?
Vis besidairydamas į šalis, iš kurios gi čia pusės į Marijos žemės valdžios elitą įžengs ar nusileis tie radikalūs populistai, vieną rytą supratau, kad jie jau užėmė visus pačius svarbiausius valstybės postus. Va taip.
Apsimetę liberalais, socialistais, žemdirbiais, neva paprastų žmonių gynėjais, prisidengę jau pavargusia vargše pensininke V.Blinkevičiūte, jie tyliai, šliauždami diena po dienos, perėmė Prezidentūrą, Seimą ir net Vyriausybę.
Iš savęs pasijuokti galiu, bet iš kitų viešai nenorėčiau, bet prisimenu, kai dar 2018 metų vasaros pradžioje įvairios verslo organizacijos surengė Vilniuje kažkokią verslo konferenciją, kurioje kaip pagrindinį pranešėją paskelbė G.Nausėdą.
Visur kabojo dviejų žmonių ūgio dydžio plakatai su per visą plakatą G.Nausėdos nuotrauka. Tai akivaizdžiai demonstravo, ką stambūs verslininkai pasirinko remti, nors apie kandidatavimą į valstybės vadovo postą niekas dar neskelbė.
Dabar tie patys verslininkai spjaudosi ir skelbia remiantys akciją „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“, sako galvoję, kad rėmė kažkiek liberalių pažiūrų žmogų, o gavę kraštutinės dešinės populistą.
Štai taip ir atsitinka, kai lauki nekviesto svečio žvelgdamas į duris, rengiesi jo neįsileisti, o jis per langą įlipa ir atsisėda prie stalo.
Suprantu G.Nausėdą. Nesusiklostė jo santykiai su žiniasklaida. Ji nesižavi, koks fainas mūsų prezidentas, neklausinėja, iš kur tiek daug jėgų semiasi tokiam sunkiam darbui, ar visuomet jo sumanymus remia žmona Diana, ar pataria sunkiomis minutėmis, kai bemiegėmis naktimis reikia apsispręsti ir priimti valstybei lemtingus sprendimus, neprašo pademonstruoti tiesioginiame eteryje, kaip moka kiaušinienę kepti.
Per tiek laiko tik vieną knygą apie G.Nausėdą su juo aptarusi ir pasitarusi dvaro žurnalistė išstenėjo. Čia tas pats, jeigu pats savo CV rašytum – stengsiesi atrodyti tik patrauklus, žodžiu, užsimaukšlinęs gražuolio kaukę.
Vietoje panegirikos – kritika jam, šaiposi visuomenė ir iš Dianos viešų klaidų.
Kad taip greitai po Seimo rinkimų „nukirstų“ G.Nausėdos premjerą, kaip kad atsitiko su G.Palucku, tikriausiai dar nėra buvę. Ir ne dėl nusišnekėjimo, o dėl kažkokių tai varkių ir maklių. Prokurorai ilgai taršė ir kitą partijos lyderį dėl kažkokių tai televizorių.
Lieti pyktį ant žiniasklaidos turi pagrindo ir Socialdemokratų partija, ir Prezidentas G.Nausėda.
Tačiau ne tik tai nulėmė jų pastaruosius sprendimus dėl nacionalinio transliuotojo.
Socialdemokratų partija jau 35 metus, kai tik laimėdavo rinkimus, bendradarbiavo su Darbo partija, R.Paksu, prorusišku V.Tomaševskiu, su rankas į LRT irgi tiesusiais „valstiečiais“, o dabar ir su antisemitu R.Žemaitaičiu.
Viešosios nuomonės tyrėjai teigia, kad visos tos partijos rėmėsi ir iki šiol remiasi mažesnį išsilavinimą įgijusiais, mažesnes pajamas gaunančiais, visuomet ant kažko pykstančiais ir todėl nuo vienų prie kitų besiblaškančiais daugiausia regione gyvenančiais rinkėjais.
Socialdemokratai niekuomet neinvestavo į savo rinkėją, jo nesiaugino, greičiau pataikavo ir vylėsi išvažiuoti su savo senu bagažu – sovietinės santvarkos išsiilgusiais buvusiais komunistais ir jų simpatikais. Niekas nekūrė ir nesukūrė partijos politinio stuburo.
Net Seimo rinkimuose kaip argumentą jie dažnai naudojo lozungus, kad „kolūkius sugriovė Landsbergis“, „ekonomiką sužlugdė Landsbergiai su Šimonyte“ ir panašius, kėlė daug neigiamų emocijų dėl tariamos konkurentų nekompetencijos, tačiau patys kurti ir dirbti aiškiai buvo nepasirengę.
Tai akivaizdžiai veikė Seimo rinkimų rezultatus, tačiau tai neaugino jauno ir tvirto socialdemokrato. Visos tos šnekos – praeitis, iš praeities ir apie praeitį, o į duris jau – dirbtinis intelektas beldžiasi, nauja žmonių karta, kurie užsiėmę savo darbais, mokosi gynybos su savanoriais ar šauliais, myli savo kraštą ir labai nemėgsta, kai jiems meluoja, jie nebesupranta, kaip kad jų tėvai, kad politinis cinizmas yra lyg ir normalu, esą visi taip elgiasi.
Socialdemokratų partija per kelis dešimtmečius išmoko maltis toje pačioje rinkėjų makalynėje, kaip ir jų nuolatiniai partneriai V.Uspaskichas, R.Paksas, R.Karbauskis, V.Tomaševskis ar R.Žemaitaitis. Pastarųjų mitingų dvasia liudija, kad valdžią gavę pagyvenę Socialdemokratų partijos bebrai, o taip pat ir jų palikuonys, nebesuvokia pasikeitusios visuomenės mentaliteto ir poreikių. Tas pats ir S.Daukanto aikštėje.
Kai visuomenė ėmė dar labiau poliarizuotis, išryškėjo kraštutinės pažiūros, socialdemokratams, bent jau Lietuvoje, nebeliko pasirinkimo, kaip tik dar labiau konkuruoti su savo partneriais. Tai – populizmo ir kraštutinumų liūnas.
Ar galėjo viskas pasisukti kitaip? Galėjo. Patys socialdemokratai dabar jau buvusį partijos pirmininko pavaduotoją socialinių mokslų daktarą L.Gudžinską vadino klasikiniu kairiųjų ideologijos meistru. Sudarius koaliciją su antisemitu ir taip pasukus kairiuosius į kraštutinumų šabakštyną, L.Gudžinskas iš partijos pasitraukė.
Įdomi detalė – sąjungai su antisemitu pritarė didžioji dalis apklausoje dalyvavusių partijos narių, vadinasi, tokiems kaip L.Gudžinskas, vietos toje partijoje tikrai nebėra, nes radikali mąstysena įsišaknijusi daug giliau.
Socialdemokratai šiandien nėra R.Žemaitaičio įkaitai, prispausti antisemito reikalavimų. Kairiųjų elektoratas pats vis labiau krypsta į populistinius pažadus, į greitus sprendimus čia ir dabar, į norą kontroliuoti visų gyvenimą rankiniu būdu.
Dabar jau sunku įsivaizduoti, kad Socialdemokratų partija galėtų sustoti ir ieškoti tikrojo savo kelio kairėje. Todėl visuomeniniam transliuotojui deguonį premjerė I.Ruginienė ir visa jos partija prisuks tiek, kiek yra sumanę, o dėl kritikos įsižeidęs Prezidentas G.Nausėda tuos sprendimus rems iki pažaliavimo.
Taip į Lietuvos žemę daug kam netikėtai įžengė pikti visuomenės kontrolės šunys, o nesantaikos kurstymas ir antisemitizmas jau prilyginti nuomonei bei legalizuoti bent jau valdančiojoje daugumoje.
Pasijuokime dabar iš savo naivumo.
