Su valdančiosios koalicijos restruktūrizavimu Lietuvoje mėginimai taip palaipsniui užvaldyti valstybę gal net, sakyčiau, sustiprėjo, nes koalicijos ašis – socialdemokratai – dar labiau susitapatino su antisemitinio ir kriminalinio kvapo partneriais, kurie užveda buldozerinę daugumą akivaizdžiai antikonstitucinėms iniciatyvoms realizuoti.
Šiame kontekste itin veidmainiškai atrodo prezidento, premjerės ir Seimo pirmininko patikinimai, kad jie gerbia žiniasklaidos laisvę ir gins žurnalistus. Tikrąją „pagarbą“ puikiausiai iliustruoja nenutrūkstantis politinis spaudimas nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui – Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai (LRT).
Pagrįsiu tai grynai iš teisinės pusės, pasinaudodamas proga apibendrinti tai, kas ne kartą sakyta ir rašyta, taip pat ir Europos Komisijai, Europos Parlamento politinėms grupėms bei kitoms europinėms institucijoms.
Politinis spaudimas LRT išryškėjo per tris valdančiosios daugumos (prezidentui atvirai ar tyliai remiant) taikomas priemones: daugiausiai pastaruoju metu aptariamu įstatymo projektu dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimo, jau priimtu ir įsigaliojusiu įstatymu dėl LRT finansavimo įšaldymo ir mažinimo, taip pat Seimo Audito komiteto pirmininko ir kitų Seimo daugumai priklausančių parlamentarų atliekamu Valstybės kontrolės „audito auditu“ užmėtant LRT klausimų dėl jos veiklos paklodėmis.
Pažymėtina, kad įstatyminės priemonės taikomos stebėtinu greičiu: štai Seimas pritarė po pateikimo įstatymo projektui dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimo lapkričio 27 d., o jo priėmimas buvo numatytas jau gruodžio viduryje (dar didesniu greičiu – per savaitę stumiamas naujausias „patobulintas“ socialdemokratų variantas); įstatymo projektas dėl LRT finansavimo įšaldymo ir mažinimo būtent tokiu pavidalu atsirado tik lapkričio 12 d. bei buvo priimtas tą pačią lapkričio 27 d., kai Seimas po pateikimo pritarė įstatymo projektui dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimo.
Visa tai savaime leidžia teigti, kad tokia įstatymų leidybos procedūra neatitinka europinių demokratinių teisėkūros standartų, nes nėra deramo projektų svarstymo visapusiškai įvertinant jų poveikį, nepaisoma ne tik politinės opozicijos, bet ir pilietinės visuomenės, tarptautinių ir nacionalinių žurnalistų organizacijų, Europos Tarybos, Europos transliuotojų sąjungos (EBU) kritinių pastabų. Nepaisyta ir Seimo Teisės departamento išvados dėl siekiamos nustatyti LRT vadovo atleidimo tvarkos prieštaravimo Konstitucijai ir ES teisei.
Taip, prieštaravimas yra būtent Konstitucijai, o ne oficialiajai konstitucinei doktrinai. Kas jau kas, bet Seimo Teisės departamentas privalo žinoti konstitucinės teisės abėcėlę, kad Konstitucinio Teismo plėtojama oficialioji konstitucinė doktrina yra vienintelis oficialus ir visuotinai privalomas Konstitucijos nuostatų aiškinimas, joje atskleidžiama Konstitucijos nuostatų samprata privalo vadovautis visi, neišskiriant nė įstatymų leidėjo. Kitaip tariant, oficialioji konstitucinė doktrina kartu yra ir Konstitucija.
Tad įstatymo dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimo projektas nedera ne su oficialiąja konstitucine doktrina, o su pačia Konstitucija, be kita ko, jos 25 straipsniu, iš kurio ir išvedamas konstitucinis LRT statusas. Dar galima pridėti konstitucinį teisinės valstybės principą, nes žiniasklaidos laisvė ir nepriklausomumas suprantamas kaip būtinas teisės viršenybės elementas (tai yra ir europinė teisės viršenybės samprata, atspindima, pavyzdžiui, Europos Tarybos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) Teisės viršenybės kontrolinių klausimų sąraše). Ir jau visai nesuprantama, kaip rašydamas išvadą dėl kito – LRT finansavimą įšaldančio ir mažinančio įstatymo projekto – Seimo Teisės departamentas apskritai nepastebi tiesiogiai taikytinos oficialiosios konstitucinės doktrinos, išdėstytos KT 2020 m. lapkričio 3 d. nutarime, ir, atitinkamai, nekritiškai praleidžia antikonstitucinį projektą.
Tačiau plačiau ne apie procedūras, o apie antikonstitucinių iniciatyvų turinį. Ir apie viską iš eilės, pradedant nuo konstitucinio LRT statuso.
LRT – konstitucinė institucija
Taip, LRT yra būtent konstitucinė institucija, o ne kokia nors eilinė biudžetinė organizacija ar viešoji įstaiga, kaip mus mėgina klaidinti valdantieji. Tad ir LRT vadovo skyrimui bei atleidimui, finansavimui, atskaitomybei taikomos kitokios taisyklės, nei šiaip valstybės valdomiems uabams ir kitoms įmonėms, viešosioms ar biudžetinėms įstaigoms.
Sakysite, LRT ir net abstraktus nacionalinis visuomeninis transliuotojas nėra minimas Konstitucijoje. Taip, Konstitucijos tekste jo nerasite. Tačiau konstitucinės teisės aksioma yra tai, kad Konstitucija nėra vien tekstas, kad ji yra ir visuminė teksto prasmė, kitaip tariant, ir tai, ką galime rasti tarp teksto eilučių ir atsižvelgdami į Konstitucijoje įtvirtintas vertybes.
Taip pat konstitucinės teisės aksioma yra tai, kad Konstitucija neturi spragų, tad negalima teigti, jog koks nors teisinis klausimas, įskaitant LRT statusą, yra joje nesureguliuotas, nors tiesiogiai apie jį neperskaitysite Konstitucijos tekste. Pabrėžiu, tai yra aksiomos, be kurių Konstitucija kaip viso mūsų bendro gyvenimo pamatas prarastų prasmę, nes atsirastų Konstitucijos nereguliuojama politinės valdžios savivalės erdvė. Tad papildomai ties šiomis aksiomomis laiko negaišiu.
Konstitucinis LRT statusas (būtent taip jis įvardintas ir paties KT) yra atskleistas trijuose KT nutarimuose – 2006 m. gruodžio 21 d., 2019 m. gegužės 16 d. ir 2020 m. lapkričio 3 d. Iš kur kildinamas konstitucinis LRT statusas? Pirmiausia iš minėto Konstitucijos 25 straipsnio, kuriame įtvirtinta informacijos laisvė – konstitucinė teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, taip pat šios laisvės ribojimo pagrindai, įskaitant jos nesuderinamumą su tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Kitaip tariant, tai yra bendri konstituciniai visos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį visuomeninį transliuotoją, veiklos pagrindai, kartu nulemiantys ir atitinkamą statusą bei garantijas. 2019 m. gegužės 16 d. nutarime KT pabrėžė, kad Konstitucijoje, be kita ko jos 25 straipsnyje, įtvirtinta žiniasklaidos laisvė yra vienas iš pliuralistinės demokratijos pagrindų. Tad kartu žiniasklaidos laisvės, įskaitant nacionalinio visuomeninio transliuotojo statusą, konstituciniu pamatu yra ir Konstitucijoje įtvirtinti pliuralistinės demokratijos (be kita ko, Konstitucijos 1 straipsnyje) bei teisinės valstybės (be kita ko, Konstitucijos preambulėje), kitaip tariant, teisės viršenybės, principai.
Be bendrų žiniasklaidos laisvės veiklos konstitucinių pagrindų yra specifiniai LRT konstitucinio statuso elementai, taip pat kylantys iš Konstitucijos 25 straipsnio, konstitucinių pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principų. KT dar 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime yra pastebėjęs, jog tai, kad Konstitucijoje nėra vartojama visuomeninio transliuotojo sąvoka, nereiškia, kad visuomeniniam transliuotojui iš Konstitucijos nekyla jokių reikalavimų, kuriuos lemia jo ypatumai, palyginti su kitais – privačiais (komerciniais) – transliuotojais.
Taigi LRT turi specialų konstitucinį nepriklausomo nacionalinio visuomeninio transliuotojo statusą. Pirma, pagal Konstituciją valstybė net privalo tokį transliuotoją įsteigti: kaip konstatavo KT 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime, iš Konstitucijos, pirmiausia jos 25 straipsnio, kylanti valstybės pareiga per žiniasklaidą skleisti visuomenei informaciją, susijusią su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu, per privačius transliuotojus gali būti vykdoma ribotai, todėl kartu tokia pareiga suponuoja konstitucinį būtinumą įsteigti visuomeninį radijo ir televizijos transliuotoją ir su jo veikla susijusius santykius reguliuoti taip, kad ši valstybės pareiga būtų deramai vykdoma.
Antra, iš Konstitucijos, pirmiausia jos 25 straipsnio, kyla konstitucinė LRT misija užtikrinti viešąjį interesą, kurią galima apibrėžti kaip Konstitucijoje įtvirtinto, jos ginamo ir saugomo visuomenės intereso būti tinkamai informuotai užtikrinimą nacionaliniu lygmeniu skleidžiant visuomenei informaciją, kad būtų puoselėjamos konstitucinės ir bendros žmogiškosios vertybės, be kita ko, ginant nacionalinius interesus, stiprinant demokratiją, ugdant pilietiškumą, pagarbą teisei, visuomenės atvirumą ir toleranciją, puoselėjant kalbą ir kultūrą, užkertant kelią dezinformacijai (KT 2019 m. gegužės 16 d. nutarimas).
Trečia, kaip konstatuota KT 2019 m. gegužės 16 d. nutarime, tie patys konstituciniai pagrindai lemia tokius LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, veiklos principus įgyvendinant šią konstitucinę misiją, kaip pliuralistinė demokratija, objektyvumas, nešališkumas, pagarba žmogaus orumui ir jo teisėms, įskaitant įsitikinimų ir jų raiškos laisvę, moralės ir etikos principai.
Ketvirta, vėlgi iš Konstitucijos 25 straipsnio, konstitucinių pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principų išvedamas LRT nepriklausomumas, kuris yra būtina sąlyga tam, kad LRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, veiksmingai vykdytų savo konstitucinę misiją užtikrinti visuomenės interesą būti tinkamai informuotai.
Šis nepriklausomumas yra ir redakcinis (informacijos laisvės), kitaip tariant, turinio kūrimo ir pateikimo – teisė laisvai, be išorinio kišimosi, paisant konstitucinės misijos, nustatyti programų struktūrą, laidų turinį, laiką ir pan., ir institucinis – teisė savarankiškai organizuoti ir vykdyti veiklą per nepriklausomas nuo valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų ir organizacijų, kitų asmenų (be kita, ko privačių (komercinių) transliuotojų) valdymo institucijas, taip pat apsauga nuo kitokio valdžios institucijų, pareigūnų ir kitų asmenų kišimosi į nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą, būtinų veiksmingai vykdyti konstitucinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo misiją materialinių, organizacinių ir finansinių sąlygų sudarymas (KT 2019 m. gegužės 16 d. nutarimas).
Vadinasi, LRT pagal Konstituciją yra nepriklausoma institucija, panaši į tokias taip pat nepriklausomas institucijas, kaip Lietuvos bankas, Valstybės kontrolė ar prokuratūra, kurių konstitucinė misija taip pat yra savaime nesuderinama su priklausomybe nuo politinių valdžios institucijų. Todėl visiškai pagrįsta KT išsamiau neatskleistus LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, institucinio nepriklausomumo niuansus aiškinti atsižvelgiant į tai, ką KT jau išaiškino kitų minėtų nepriklausomų institucijų atžvilgiu.
Pabrėžtina dar štai kas: abu LRT nepriklausomumo aspektai – redakcinis ir institucinis – yra neatskiriamai susiję. Kaip pažymėjo KT 2019 m. gegužės 16 d. nutarime, neužtikrinus institucinio nepriklausomumo gali būti sudarytos prielaidos politikams daryti įtaką LRT programų struktūrai ir laidų turiniu, t. y. pažeisti redakcinį nepriklausomumą. Tiesą sakant, tai akivaizdu ir be KT nutarimo. Taigi valdantieji mums paprasčiausiai eilinį kartą meluoja, kai tvirtina, jog jų iniciatyvos dėl LRT vadovo atleidimo ir finansavimo savaime neturės įtakos LRT veiklos turiniui.
Penkta, LRT konstitucinė misija tarnauti viešajam interesui taip pat suponuoja atskaitomybę visuomenei (KT 2019 m. gegužės 16 d. nutarimas) – LRT pareigą atsiskaityti visuomenei, įskaitant pareigą atsiskaityti Seimui, kaip Tautos atstovybei, ir valstybės pareigą kontroliuoti, kaip įgyvendinama LRT konstitucinė misija ir naudojami šiai misijai įgyvendinti skirti ištekliai. Tačiau įstatymu nustatytas LRT veiklos kontrolės modelis turi būti suderinamas su LRT konstituciniu nepriklausomumu nuo valdžios institucijų, pareigūnų, kitų asmenų kišimosi į jos veiklą.
Tikslas – žūtbūt atleisti LRT vadovę
Šiame konstituciniame kontekste pirmiausia panagrinėsiu įstatymo dėl LRT vadovo (generalinio direktoriaus) atleidimo tvarkos supaprastinimo projektą (Įstatymo dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo projektą Nr. XVP-1052). Šio projekto kokybę turbūt geriausiai nusako tai, kad pagal pavadinimą siūloma keisti 5 straipsnį, nors projekto tekste ir pagal sumanymo tikslą iš tikrųjų siūloma keisti 13 straipsnio 5 dalį.
Taip pat projekto rengėjų ir teikėjų kvalifikaciją puikiai atspindi pasiūlymas atleisti LRT generalinį direktorių ne mažiau kaip pusės (taip, neapsirinku, būtent bent pusės, o ne daugiau kaip pusės) visų tarybos narių balsų. Tokios praktikos tikrai nėra jokioje kitoje organizacijoje, tik atvirkštine prasme, nei bandė tai pateikti Seimo pirmininkas.
Pagal turinį projektu siūloma iš esmės pakeisti dabar nustatytą LRT generalinio direktoriaus atleidimo dėl nepasitikėjimo tvarką, kai jis gali būti atleistas tik tuo atveju, jeigu LRT taryba pareikštą nepasitikėjimą grindžia viešuoju interesu ir jeigu už tokį nepasitikėjimą balsuoja ne mažiau kaip 2/3 visų (8 iš 12) Tarybos narių. Konkrečiai, siūloma: pirma, panaikinti reikalavimą tarybai pagrįsti LRT generalinio direktoriaus atleidimą viešuoju interesu; antra, sumažinti LRT generalinio direktoriaus atleidimui būtiną tarybos narių balsų skaičių nuo kvalifikuotos 2/3 daugumos iki net ne daugumos, o viso labo pusės narių; trečia, įvesti slaptą tarybos narių balsavimą dėl LRT generalinio direktoriaus atleidimo.
Visos trys siūlomos naujovės prieštarauja Konstitucijai, pirmiausia Konstitucijos 25 straipsniui bei konstituciniams pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principams, nes jomis kėsinamasi į konstitucinį LRT nepriklausomumą.
Minėtuose KT 2006 m. gruodžio 21 d. ir 2019 m. gegužės 16 d. nutarimuose aiškiai pabrėžtas toks institucinio LRT nepriklausomumo aspektas: turi būti nustatytas toks visuomeninio transliuotojo valdymo modelis, kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo šio transliuotojo konstitucinės misijos, taip pat kad nebus paneigtas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas.
Be abejo, toks modelis apima ir LRT vadovo nepriklausomumo garantijas, įskaitant apsaugą nuo atleidimo bet kokiais nepasitikėjimo motyvais, taip pat teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo imperatyvų paisymą. LRT vadovas negali būti absoliučiai priklausomas nuo tarybos pasitikėjimo, nes jis pats priimamas būtinos šiam darbui profesinės kvalifikacijos ir gebėjimo nepriklausomai atlikti savo pareigas pagrindu.
Iš esmės LRT vadovo atleidimui turėtų būti taikomas panašus pagrindas į tą, kurį KT 2014 m. sausio 24 d. nutarime suformulavo Lietuvos banko valdybos pirmininkui atleisti – neatitikimas šioms pareigoms eiti įstatymo nustatytų reikalavimų arba sunkaus nusižengimo padarymas, t. y. aplinkybė, dėl kurios apskritai negalima leisti konkrečiam asmeniui vykdyti pareigų.
Dabar nustatytas atleidimo pagrindas – viešasis interesas apima šiuos pagrindus, nors pažodžiui jų neatkartoja. Tačiau projekto autorių siūlomas paprasto nepasitikėjimo dėl bet kurių priežasčių pagrindas akivaizdžiai yra per platus, tad būtų nesuderinamas su konstituciniu LRT nepriklausomumo imperatyvu.
Ne ką geriau yra su socialdemokratų viešai skelbtais siūlymais „tobulinti“ projektą ir naujai įregistruotu projektu. Jeigu atleidimo pagrindas bus sukonkretintas iki įstatyme nustatyto LRT vadovo pareigų nevykdymo, jis akivaizdžiai bus per platus, nes ne bet koks pareigų nevykdymas laikytinas sunkiu nusižengimu, ne už bet kokį pareigų nevykdymą taikytina griežčiausia priemonė – atleidimas iš pareigų. Dar blogiau yra su siūlymu atleisti LRT generalinį direktorių tarybai nepatvirtinus jo metinės veiklos ataskaitos, nes toks atleidimo pagrindas yra iš esmės kitais žodžiais suformuluotas nepasitikėjimas. Jis padarytų generalinį direktorių absoliučiai priklausomu nuo tarybos narių nuotaikų svyravimo, generalinis direktorius nebeturėtų jokių stabilaus ir savarankiško darbo garantijų.
Šiuo požiūriu atrodo, kad socialdemokratai lipa ant to paties grėblio, ant kurio buvo kadaise užlipęs Seimas, kai nustatė tokį atleidimo pagrindą visų Seimui atskaitingų institucijų vadovų atleidimui. Tokį generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų pagrindą KT pripažino antikonstituciniu 2015 m. gruodžio 30 d. nutarime, nes paisant prokurorų nepriklausomumo principo pagal Konstituciją negalimas toks reguliavimas, pagal kurį būtų nustatytas įpareigojimas prokurorams teikti jų veiklos ataskaitas, kurioms politinės valdžios institucijos turėtų pritarti.
Dėl antrosios siūlomos naujovės – LRT generalinio direktoriaus atleidimui reikalingos balsų kartelės nuleidimo iki pusės tarybos narių net komentuoti beveik nėra ką. Tik tiek, kad Venecijos komisijos dokumentuose kvalifikuota balsų dauguma atleidžiant iš pareigų nuolat pabrėžiama kaip vienas iš nepolitinių konstitucinių institucijų nepriklausomumo europinių standartų.
Todėl konstitucinio LRT nepriklausomumo imperatyvo neatitiktų ir socialdemokratų įregistruotas naujausias siūlymas nustatyti paprastą tarybos narių balsų daugumą – 7 iš 12 narių. Jo negalima nevertinti tarybos sudėties kontekste. Turint omenyje tai, kad 8 iš 12 tarybos narių yra „politiniai“, t. y. skiriami politinių valdžios institucijų – po 4 narius skiria Seimas (2 iš pozicijos ir 2 iš opozicijos pasiūlytų kandidatų) ir prezidentas. Kaip rodo praktika, ypač prezidento paskirti tarybos nariai ne itin nutolsta nuo prezidento politinės linijos ir valios. Tad nuleidus atleidimui reikalingų tarybos narių balsų skaičiaus kartelę nuo kvalifikuotos iki paprastos balsų daugumos, bus sumažintas LRT generalinio direktoriaus autonomiškumas ir padidinta politinė įtaka LRT veiklai.
Žinoma, LRT tarybos sudėtis taip pat yra geras, deja, paraštėse liekantis klausimas. Pavyzdžiui, kodėl net 4 (!) LRT tarybos narius, t. y. tiek pat, kiek visas Seimas su pozicija ir opozicija, skiria prezidentas? Kaip tai dera su parlamentinės respublikos ir pliuralistinės demokratijos samprata? Prezidentas pagal Konstituciją turi labai ribotus įgaliojimus visuomenės informavimo politikos srityje (apskritai negali reguliuoti žiniasklaidos laisvės klausimų), jo konstitucinis statusas tikrai nėra lygiavertis Seimui, kaip Tautos atstovybei. Tad būtų logiška, kad jis ir apskritai nedalyvautų skiriant LRT tarybą.
Panašiai galima paklausti, kodėl vieną LRT tarybos narį skiria Lietuvos vyskupų konferencija, nes pagal Konstituciją Lietuva yra pasaulietinė valstybė, joje nėra valstybinės religijos, be to, yra ne viena, o aštuonios tradicinės bažnyčios.
Galiausiai trečioji siūloma naujovė – slaptas LRT tarybos narių balsavimas dėl generalinio direktoriaus atleidimo. Tai prieštarautų ne tik LRT nepriklausomumo, bet ypač LRT atskaitomybės visuomenei ir kitiems konstituciniams imperatyvams. Juk LRT, kaip valstybės įsteigtam nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui, taip pat turėtų būti taikomi konstituciniai viešumo ir skaidrumo principai, su kuriais nedera slaptumas priimant svarbiausius sprendimus.
Slaptumas kaip tik sudarytų prielaidas neskaidriems tarybos narių sandėriams ir juos paskyrusių subjektų politinių užduočių vykdymui. Žodžiu, jei bijai prisiimti atsakomybę už priimamus sprendimus, nėra ko eiti į LRT tarybos narius. Baimė su demokratija nedera.
Kad įstatymo dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimo projektas akivaizdžiai prieštarauja ES teisei, jau pripažįsta kone visi. Iš tikrųjų Europos žiniasklaidos laisvės aktas reikalauja, kad visuomeninio transliuotojo vadovybės atleidimas prieš terminą būtų išimtinio pobūdžio, objektyviai pagrįstas ir suderinamas su nepriklausomumo garantijomis, suteikiamomis visuomeninio transliuotojo paslaugų teikėjams (5 straipsnis).
Kaip tik tai yra dabar įtvirtinta galiojančioje LRT įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje, ir kaip tik tai siūloma panaikinti. Europos transliuotojų sąjungos (EBU) vertinimu, siūloma minimali apsauga, taikytina visuomeninio transliuotojo vadovybės atleidimo procedūros metu, yra itin neįprasta Europos Tarybos valstybių narių kontekste ir gali reikšmingai padidinti transliuotojo pažeidžiamumą politiniam spaudimui. Beje, Europos žiniasklaidos laisvės akto kriterijų neatitiktų ir socialdemokratų įregistruotas „patobulintas“ variantas.
Tai yra dar viena priežastis konstatuoti projekto prieštaravimą Konstitucijai – šįkart Konstitucijos sudedamąja dalimi esančio Konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, be kita ko, jo 1 straipsniui, kuriame įtvirtintas konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas. Jis suponuoja konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti ES teisės reikalavimus (KT 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas).
Vis dėlto pats svarbiausias klausimas yra dar kitas, kad nebūtų reikalo toliau gilintis į detales. O kam apskritai reikia keisti LRT generalinio direktoriaus atleidimo tvarką, jei, kaip ten bebūtų, ja pažeidžiamas ar bet kuriuo atveju (kalbant apie „patobulinimus“) mažinamas LRT nepriklausomumas nuo politinės valdžios?
Akivaizdu, kad konstituciškai pagrįsto atsakymo iš valdančiųjų girdėti neteko. Atsakymas yra kitoks – paprastas, politinis ir net neslepiamas (kartais sumišęs su asmeninės neapykantos reiškimu) – žūtbūtinis noras atleisti dabartinę LRT vadovę. Bet kokiomis, tegu ir antikonstitucinėmis, priemonėmis. Tad apskritai LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimas su bet kokiais „patobulinimais“ be tinkamo konstitucinio pagrindimo kvalifikuotinas kaip kėsinimasis į Konstitucijos garantuojamą LRT nepriklausomumą.
Tęsinys po savaitės
