Tai iš esmės yra sovietinės sistemos palikimas. Jos logika buvo grindžiama didele koncentracija: didelėmis elektrinėmis, dideliais perdavimo mazgais ir stambiais centriniais objektais. Tačiau tai, kas gali būti efektyvu taikos metu, karo ar sabotažo akivaizdoje tampa silpnybe. Kai visa sistema priklauso nuo kelių kritinių taškų, smūgis vienam iš jų gali turėti neproporcingai didelį poveikį visai valstybei.
Todėl veikia visai kita logika: plačiai paskleista, decentralizuota energetikos sistema, paremta ne keliais stambiais ir lengvai pažeidžiamais mazgais, o daugeliu mažesnių, tarpusavyje susietų gamybos, kaupimo ir paskirstymo taškų. Tokia sistema yra atsparesnė, nes jos veikimas nepriklauso nuo vieno objekto ar vienos perdavimo grandies.
Ingridos Šimonytės Vyriausybėje, man einant energetikos ministro pareigas, iš esmės padėjome pamatus būtent tokio modelio plėtrai Lietuvoje. Atsparus tinklas yra mažų energetinių tinklų junginys: jeigu viena dalis pažeidžiama, likusios gali toliau veikti, užtikrindamos energijos tiekimą svarbiausiems objektams. Todėl šiandien tai jau ne tik energetikos modernizavimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.
Vienas svarbiausių tokios sistemos elementų yra mikro tinklai. Jie veikia skirstomojo tinklo lygyje ir yra vietiniai elektros tinklo segmentai, kuriuose saulės elektrinės, vietinės šiluminės ar kogeneracinės jėgainės, baterijos ir vartotojai sujungiami į vieną išmaniai valdomą sistemą. Įprastomis sąlygomis jie veikia kaip bendros elektros sistemos dalis. Tačiau gedimo, sabotažo ar atakos atveju gali atsiskirti ir laikinai dirbti savarankiškai, aprūpindami elektra svarbiausius objektus.
Tokios sistemos esmė paprasta: pažeidžiamumas mažėja tada, kai valstybė remiasi ne vienu centru, o daugybe tarpusavyje susietų, prireikus savarankiškai veikti galinčių, mazgų. Todėl rimtas sutrikimas vienoje vietoje nebūtinai išbalansuoja visą sistemą. Tai ypač svarbu ten, kur elektros tiekimo nutrūkimas iš karto virsta platesne saugumo problema: ligoninėse, vandentvarkos objektuose, ryšių infrastruktūroje, savivaldos institucijose, kariniuose objektuose ir kituose kritinės infrastruktūros segmentuose.
Lietuva šioje srityje jau nuėjo svarbų kelią. Lietuva šioje srityje jau yra padėjusi svarbius pamatus, investavus šimtus milijonų eurų į atsinaujinančią energetiką, gaminančius vartotojus ir baterijų parkus, esame teisingame kelyje į atsparesnį tinklą. Tačiau dabar turime pereiti nuo bendros krypties prie labai konkretaus pasirengimo krizėms ir karo scenarijams.
Operatoriai turi būti parengę tikslius decentralizuoto tinklo veikimo algoritmus galimų atakų ar krizių atveju, aiškiai numatant, kaip būtų izoliuojami pažeisti ruožai ir kaip būtų užtikrinamas elektros tiekimas kritinei infrastruktūrai. Ne mažiau svarbu tokius scenarijus reguliariai testuoti praktikoje, kad krizės metu nereikėtų improvizuoti. Tokios užduotys operatoriams buvo iškeltos dar man einant ministro pareigas.
Energetikos atsparumas šiandien yra visos valstybės saugumo klausimas. Tai nacionalinio saugumo architektūros dalis. Šiandien visiškai pagrįstai investuojame į gynybą, vietinę dronų pramonę, poligonus, amuniciją ir kitus karinius pajėgumus. Valstybės atsparumas kuriamas ne tik poligonuose ir ginklų sandėliuose, bet ir energetikos tinkle. Todėl turime toliau nuosekliai investuoti ir į energetikos sistemos atsparumą ir decentralizuoto tinklo plėtrą. Šiuolaikiniame kare valstybės atsparumas priklauso ne tik nuo to, kiek ji turi ginklų, bet ir nuo to, ar ji pajėgi palaikyti elektros tiekimą, ryšius, vandens tiekimą, logistiką ir viešųjų paslaugų veikimą kritinių situacijų metu.
Energetinis atsparumas turėtų būti vertinamas kaip neatsiejama visos valstybės atsparumo politikos dalis, reikalaujanti nuoseklaus visos Vyriausybės veikimo. Todėl šiai temai būtinas nuolatinis ir visapusiškas Vyriausybės dėmesys.
Tai reiškia nenutrūkstamą valstybės paramą gaminantiems vartotojams, baterijoms ir jų parkams, rezervinių elektrinių pajėgumų palaikymą ir modernizavimą, atsarginių dalių bei įrangos kaupimą ir svarbiausių mazgų inžinerinę apsaugą. Turime ne tik kurti daugiau generacijos, bet ir pasirūpinti, kad visa sistema veiktų net sudėtingiausiomis krizės ar kitų grėsmių sąlygomis.
