Ar gali būti, kad nežinioje esame, nes projektai yra tokios svarbos, kad informacija apie juos yra riboto priėjimo? Tokia versija galėtų būti reali, jei apie savo projektus garsiai nekalbėtų kaimynai. O jie kalba.
Lenkija sparčiai stato savo „dronų sieną“ ir tą daro kaip valstybė, suprantanti šiuolaikinę grėsmę. Jau pasirašytos sutartys dėl priešdroninės sistemos, pavadinimu SAN (lenk. Systemy Antydronowe). Ji diegiama rytiniame pasienio ruože kaip reali, nuolat veikianti apsauga nuo žemo aukščių grėsmių.
SAN yra sisteminis sprendimas, kurį sudaro 18 kovos su dronais baterijų, 52 šaudymo būriai, 18 vadovavimo būrių ir apie 700 transporto priemonių. Sistema bus visiškai paruošta naudoti per dvejus metus – iki 2027 m. (o dalis pajėgumų atsiras anksčiau). Bendra projekto vertė viešai minima apie 3,6 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad Lenkija kuria ne simbolinę priemonę, ne planus ant popieriaus, o pilnavertį visos grandinės skydą, kuris apima aptikimą, taikinio atpažinimą, sprendimo priėmimą ir neutralizavimą. Labiausiai imponuoja veikimo sparta: sprendimas priimtas, terminai aiškūs, o darbai vyksta.
Estija tuo pat metu sparčiai juda į priekį su inžinerine gynybos linija – fortifikacijų ir kliūčių sistema rytiniame pasienio regione. Pirmasis etapas jau startavo pietryčių Estijoje, numatyta įrengti pirmuosius penkis atramos punktus su ugnies pozicijomis, o per artimiausius mėnesius pridėti dar 23 (iš viso 28 pirmajame etape). Toliau planuojamas masinis diegimas, viešai įvardijamas tikslas iki 2027 m. pabaigos turėti iki 600 atramos punktų šiaurės rytų ir pietryčių Estijoje.
Lygiagrečiai kuriama kliūčių ir inžinerinės parengties infrastruktūra, kad linija veiktų kaip vieninga sistema. Numatyti prieštankiniai grioviai ir fizinių barjerų ruožai, taip pat įtvirtintos sandėliavimo zonos ir atsargų vietos prie atramos punktų, kad medžiagos, inžinerinė technika ir fortifikacijų elementai būtų greitai atgabenami ir išskleidžiami. Suplanuoti ir minų laukai, kurie būtų įveiksminti identifikavus karinę grėsmę.
Lėšos, terminai ir atsakomybė Estijos atveju taip pat aiškiai įvardyti – iki 2027 m. pabaigos numatyta apie 60 mln. eurų.
O tuo tarpu Lietuvoje – olimpinė ramybė. Kiek iš šono pastumiame, tiek pajuda, ir dažniausiai tik tiek, kiek reikia kritikai nuraminti ir sukurti įspūdį, kad „procesas vyksta“. Po Vytauto Didžiojo gynybos linijos (idėja, kurią parengėme kartu su kariais) ir dronų sienos pristatymo jau atrodė, kad pagaliau bus pereita prie realių darbų, bet realybėje toliau judama daugiausia gražiais aprašymais ir piešiniais popieriuje, be aiškių įgyvendinimo gairių ir matomų rezultatų vietoje. Tuo metu kaimynai juda į priekį ir savo pavyzdžiu rodo, kaip reikia ruoštis šalies gynybai.
Kadangi veiksmas vyksta tik kai judiname iš opozicijos, akivaizdu, kad ir šiuo atveju reikės kviestis krašto apsaugos ministrą ir klausti apie konkrečius terminus ir darbų eigą. Nuoširdžiai tikiuosi, kad nežinios migloje esame dėl prastos komunikacijos, o ne todėl, kad nieko nedaroma. Bet kuriuo atveju šių projektų nepaleisime savieigai. Nevalia.
