Visuotinai akivaizdus skubos neteisėtumas
Taigi labai trumpai, nes ir taip visuotinai žinoma, ir tai puikiausiai suvokia patys valdantieji, – taikoma skubos tvarka yra antikonstitucinė bei prieštaraujanti europiniams teisėkūros standartams. Tai akivaizdu iš KT 2019 m. balandžio 16 d. nutarimo: kaip pažymėjo KT, Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų projektų svarstymo skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį ši tvarka būtų taikoma ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.
Kodėl pagal Konstituciją taip ribojamas skubos tvarkos taikymas? Nes skubos tvarka nukrypstama nuo demokratinės teisėkūros reikalavimų – viešumo, skaidrumo, kokybės įtraukiant visuomenę ir ekspertus. Tad ją galima taikyti tik tada, kai siekiamas apsaugoti viešasis interesas ar kita konstitucinė vertybė nusveria demokratinius teisėkūros proceso viešumo, skaidrumo ir kokybės imperatyvus.
Skubos tvarka nukrypstama nuo demokratinės teisėkūros reikalavimų – viešumo, skaidrumo, kokybės įtraukiant visuomenę ir ekspertus.
Vėlgi akivaizdu, kad nėra jokių konstituciškai pateisinamų ypatingų aplinkybių, dėl kurių būtina taip skubiai keisti LRT vadovės atleidimo tvarką, kaip nėra ir jokių konstituciškai pateisinamų svarbių visuomenės ir valstybės interesų ar kitų konstitucinių vertybių, kurias reikėtų apsaugoti tokiomis skubiomis, nuo demokratinių imperatyvų nukrypstančiomis, įstatyminėmis priemonėmis. Suprantama, tokiomis aplinkybėms ir interesais negali būti paprasčiausias noras atleisti LRT vadovę, juolab tam jokio pagrindo neduoda Valstybės kontrolės atlikto audito išvados.
Valdantieji čia tiesiog beviltiški – jie neturi absoliučiai jokių teisinių argumentų skubai pagrįsti. Tai, ką jie kalba (kad, girdi, reikia kuo greičiau gydyti „kraujuojančią žaizdą“, apsaugoti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ar pan.), yra visiški niekai. Tai – tokio pat lygio argumentacija, kaip kad, pavyzdžiui, noras priversti kapituliuoti Ukrainą dėl to, kad atseit jos priešinimasis agresijai destabilizuoja saugumo situaciją ir kelia grėsmę.
Niekada konstituciškai pateisinamomis priežastimis skubiai priimti įstatymus nebus teisėti ir taikūs visuomenės protestai, juolab kilę dėl akivaizdžiai antikonstitucinių valdžios veiksmų, kaip šiuo atveju ir dėl tos pačios įstatymo projekto svarstymo skubos tvarkos tyčiojantis iš visuomenės teisėto noro įgyvendinti konstitucinę teisę dalyvauti valdant valstybę.
Lygiai taip pat apriboti ypatingais atvejais skubos procedūras priimant įstatymus privalu pagal europinius teisės viršenybės standartus, atspindėtus Venecijos komisijos dokumentuose.
Už kritiką – smūgis per pinigus
Taigi toliau apie antrąją politinio spaudimo LRT priemonę – finansavimo mažinimą, kurios prieštaravimas Konstitucijai atrodo mažiau akivaizdus, nei LRT vadovės atleidimo tvarkos paprastinimas. Tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio.
Lietuvos Respublikoje Konstitucija draudžia persekioti už kritiką (33 straipsnio 2 dalis). Kaip kitaip, jei ne persekiojimu už kritiką galima vadinti valdančiosios koalicijos įvykdytą LRT finansavimo apkarpymą už tai, kad netinka LRT transliuojamas turinys. Svarstant LRT įstatymo 11 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XV-618, priimtą lapkričio 27 d., LRT finansavimo mažinimo iniciatorius – „nemano zarios“ partijos“ lyderis – viešai kalbėjo, kad pagrindinė tokios iniciatyvos priežastis yra jo nepasitenkinimas LRT veikla ir, be abejo, LRT vadove.
Lietuvos Respublikoje Konstitucija draudžia persekioti už kritiką.
Pastarąją jis vadina chame ir reikalauja trauktis. Galima rasti aibes citatų, kai ir kiti koalicijos partneriai – „socdemai“ ir „valstiečiai“ – kaltino LRT šališkumu ir mėtė įtarimų netinkama veikla šešėlius LRT vadovei. Garsia tapo Seimo narės L.Girskienės frazė, kad, girdi, LRT ir „apskritai visur“ matyti tie patys veidai, ir jai būnant opozicijoje neklausta nuomonės.
Tokioms LRT veiklą ribojančioms priemonėms, kaip finansavimo mažinimas ir LRT vadovės atleidimo tvarkos paprastinimas, pateisinti valdantieji sąmoningai formuoja dezinformacinius naratyvus. Pavyzdžiui, be jokių objektyvių įrodymų skleidžia teiginį, kad LRT tarnauja dabartinei opozicijai. Gal net labiau naudingas yra kitas valdančiųjų paleistas dezinformacinis naratyvas apie tai, kad LRT neva „taškosi pinigais“. Jam pagrįsti valdantieji paprastai ištraukia iš konteksto vieną ar kitą eilutę iš Valstybės kontrolės atlikto LRT veiklos audito ataskaitos, tačiau tyčia nutyli, jog toje pačioje ataskaitoje aiškiai padaryta išvada, kad LRT finansinių išteklių planavimas yra tinkamas, o išlaidų didėjimo priežastys pagrįstos.
Taigi kas padaryta LRT įstatymo 11 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymu? Pagal jį LRT įstatymo 19 straipsnis pakeistas taip, kad nuo 2026 metų iš esmės kinta LRT biudžeto apskaičiavimo metodika: trejiems metams (2026-2029 m.) įšaldytas LRT metinis biudžetas nustatant 2025 m. finansavimo lygį skaičiais (neatsižvelgus į infliaciją, tai savaime gali būti laikoma finansavimo mažinimu), o nuo 2029 m. numatyta sumažinti LRT skiriamą gyventojų pajamų mokesčio įplaukų dalį nuo 1 iki 0,75 proc., o akcizų mokesčio pajamų dalį – nuo 1,3 iki 0,8 proc. Abi šios priemonės sudaro ilgalaikį LRT finansavimo žymų sumažinimą, nors hibridinio karo prieš Lietuvą laikotarpiu ypač svarbu stiprinti patikimos informacijos sklaidą ir kovą su dezinformacija, t. y. LRT konstitucinės misijos svarba tampa dar didesnė.
Taip ne tik naikinamas pavyzdiniu Europoje laikytas LRT finansavimo modelis, leidęs užtikrinti stabilų finansavimo didėjimą ekonomikos augimo metais ir adekvatų jo mažėjimą ekonomikos traukimosi laikotarpiu. Šį modelį ne kartą gyrė Europos transliuotojų sąjunga (EBU), dar šiais metais kaip sektiną jį nurodė Venecijos komisija savo išvadoje dėl Moldovos audiovizualinių paslaugų įstatymų.
Taip kartu pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija – jos garantuotas LRT nepriklausomumas, taigi, jau minėtas Konstitucijos 25 straipsnis, konstituciniai pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principai. Mat 2020 m. lapkričio 3 d. nutarime (ypač žr. jo 69 punktą), kurio beveik nepastebėjo Seimo Teisės departamentas, Konstitucinis Teismas aiškiai konstatavo, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją pasirinkti nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelį, yra saistomas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamo jo nepriklausomumo imperatyvo.
Todėl, kad ir koks nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis būtų pasirinktas, turi būti užtikrintas deramas nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimas, kuris leistų veiksmingai vykdyti konstitucinę jo misiją.
Kartu KT pažymėjo, jog gali būti nustatytas toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis, pagal kurį pagrindinis finansavimo šaltinis yra valstybės biudžeto lėšos, uždraudžiant LRT gauti lėšų už transliuojamą reklamą ir nenumatant kitų reikšmingų finansavimo šaltinių (pavyzdžiui, specialios rinkliavos – „abonentinio mokesčio“). Būtent toks LRT finansavimo modelis dabar ir nustatytas. Tačiau tokiu atveju pagal Konstituciją privalu užtikrinti, kad planuojant ir tvirtinant valstybės biudžeto asignavimus LRT konstitucinei misijai įgyvendinti LRT nepatirtų politinio spaudimo dėl savo veiklos, ypač dėl transliuojamų programų ir laidų.
Priešingu atveju, jeigu vienintelis reikšmingas nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo šaltinis būtų valstybės biudžeto lėšos ir Vyriausybė bei Seimas turėtų plačią diskreciją nuspręsti dėl kiekvienais metais nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų dydžių, būtų sudarytos prielaidos pažeisti institucinį ir redakcinį nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą. Kartu tai reikštų ir Konstitucijoje įtvirtinto, jos ginamo ir saugomo visuomenės intereso būti informuotai, kitų konstitucinių vertybių, kurioms įgyvendinti, puoselėti, saugoti yra skirtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo institutas, pažeidimą.
Paprasčiau tariant, pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks LRT finansavimo mechanizmas, kuriuo turi būti užtikrintas LRT nepriklausomumas; jei finansavimo pagrindinis šaltinis yra valstybės biudžeto lėšos, tai mechanizmas turi būti toks, kuris nesudarytų prielaidų nei Vyriausybei, nei Seimui rengiant ir tvirtinant valstybės biudžetą daryti politinio spaudimo LRT dėl jos veiklos. Todėl ir buvo nustatytas tam tikras procentas nuo gyventojų pajamų ir akcizo mokesčių, kasmet automatiškai, t. y. be Vyriausybės ir Seimo kišimosi, pagal įstatymą numatytas LRT veiklai. Tai sudaro sąlygas LRT nepaisant politikų planuoti savo veiklą, būtiną veiksmingai vykduti patikėtą konstitucinę misiją.
Oponentai sakytų, kad modelis gi nepakeistas – tam tikras procentas nuo minėtų mokesčių vis tiek bus skiriamas LRT veiklai; atseit vis dėlto Vyriausybė ir Seimas kasmet negalės manipuliuoti savo nuožiūra keisdami LRT biudžeto skaičius. Formaliai taip, bet procentas juk sumažintas, o konstituciniai reikalavimai negali būti vien formalumas.
Pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks LRT finansavimo mechanizmas, kuriuo turi būti užtikrintas LRT nepriklausomumas.
Reikia matyti KT nutarimo esmę – LRT apsaugą nuo per finansavimą daromo politinio spaudimo, įskaitant dėl politinių priežasčių savavališkai kaitaliojamus nuo minėtų mokesčių įplaukų nustatytus procentus. Juk kitaip Seimas galėtų kad ir kasmet tuos procentus mažinti ir mažinti formaliai, atrodytų, nesikėsindamas į LRT nepriklausomumą per tvirtinamą metinį valstybės biudžetą, bet iš esmės jį pažeisdamas per mažinamus LRT įstatyme nustatytus procentus. Akivaizdžiai Konstitucija tokio Seimo gudravimo netoleruoja.
Nesakau, kad LRT finansavimo dydis apskritai negali būti keičiamas ar mažinamas, bet tai turi būti susiję su objektyviomis priežastimis. Tokiomis, kaip ekonominė ir finansinė krizė valstybėje, bet jos akivaizdžiai neturime, arba esminis atitinkamų mokesčių teisinio reguliavimo ir tarifų pokytis, ko taip pat šįkart neįvyko (kartą dėl tokios priežasties buvo koreguoti LRT finansavimo procentiniai dydžiai). Prezidento mėginimas pagrįsti savo parašą po Seimo priimtu LRT finansavimo mažinimu įstatymu tuo, kad „visi turi veržtis diržus“ dėl šalies gynybos, neatlaiko kritikos jau vien dėl veidmainystės. Pačiai prezidentūrai gi valstybės biudžeto asignavimai auga net 11 proc. teisinant tai šalies pasirengimo pirmininkavimui ES poreikiais. Tarsi LRT konstitucinė misija pirmiausia neapimtų būtino pasirengimo kokybiškai nušviesti šį pirmininkavimą.
Tad lieka, kas jau rašyta nuo pradžių – vienintelė reali ir neslepiama LRT finansavimo mažinimo priežastis yra valdančiosios koalicijos politikų nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas LRT veika, t. y. paprasčiausias įžūlus politinis spaudimas. Žavu, aišku, matyti, kai be Seimo pirmininko ir dabartinės premjerės tokį įstatymą palaiko ir susikompromitavęs buvęs premjeras, ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn socdemas, ir visa gauja kitų ne pačios švariausios reputacijos politikų. Galima ironizuoti apie tam tikrą politikos ir kriminalo tandemą užgrobiant LRT. Jis ciniškai nepaiso ne tik Konstitucijos, bet ir neigiamos tarptautinės bei ES reakcijos.
Yra dar viena, kaip ir LRT vadovės atleidimo tvarkos paprastinimo atveju, priežastis, kodėl LRT finansavimą mažinimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Tai – prieštaravimas europinėms žiniasklaidos, įskaitant visuomeninius transliuotojus, nepriklausomumo normoms, įtvirtintoms tame pačiame Europos žiniasklaidos laisvės akto 5 straipsnyje. Jo 3 dalis įpareigoja užtikrinti, kad visuomeninių žiniasklaidos paslaugų teikėjų finansavimo procedūros būtų grindžiamos iš anksto nustatytais skaidriais ir objektyviais kriterijais, kad tokie paslaugų teikėjai turėtų pakankamus, tvarius ir nuspėjamus finansinius išteklius, atitinkančius jų su viešosiomis paslaugomis susijusių įgaliojimų vykdymą ir gebėjimą plėtotis pagal tuos įgaliojimus, taip pat kad būtų užtikrinta redakcinė nepriklausomybė.
Akivaizdu, kad LRT finansavimo mažinimas politikams keršijant LRT už jų netenkinančią veiklą visų šių kriterijų neatitinka. Tuo pačiu toks jau priimtas įstatymas prieštarauja jau minėtam konstituciniam visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvui, įtvirtintam Konstitucijos sudedamąja dalimi esančiame Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, be kita ko, jo 1 straipsnyje.
Pažymėtina, kad dėl abiejų teisėkūros iniciatyvų – ir dėl LRT generalinio direktoriaus atleidimo paprastinimo, ir dėl LRT viešojo finansavimo įšaldymo bei vėliau vyksiančio jo finansavimo mažinimo – neseniai išreiškė susirūpinimą Europos Taryba. Europos Tarybos vertinimu, šios priemonės kelia rimtą grėsmę nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui ir veiksmingam funkcionavimui.
„Audito auditas“ – LRT politinis persekiojimas
Be jau aptartų antikonstitucinių įstatyminių priemonių pastebėtinas kasdienis, nuolatinis ir sisteminis politinis spaudimas LRT. Neseniai paskelbtame viešame pareiškime LRT generalinė direktorė įspėjo, kad spaudimas LRT nėra atsitiktinis ar pavienis – jis yra platesnių ir nuolatinių bandymų daryti įtaką nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui dalis. Ji nurodė, kad šis spaudimas daromas tiek politinėmis, tiek institucinėmis priemonėmis, įtraukiant ne tik politinius veikėjus, bet ir reikšmingą dalį LRT tarybos narių.
Generalinė direktorė taip pat paskelbė išsamią įvykių chronologiją nuo 2024 m. gruodžio iki 2025 m. lapkričio, fiksuojančią pasikartojančius politinius išpuolius, dubliuojamas auditų iniciatyvas, prieštaringus LRT tarybos narių veiksmus, netikėtus patikrinimus ir didžiulio masto informacijos reikalavimus. Visa tai jau dabar trikdo LRT veiklą ir kelia tiesioginę grėsmę jo nepriklausomumui.
Suprantama, aptarti visų išpuolių šiame straipsnyje neįmanoma. Todėl apsiribosiu tik Seimo audito komiteto, kuriam pirmininkauja rusiško ir baltarusiško kvapo verslo bei „nemano zarios“ atstovas Artūras Skardžius, atliekamu „audito auditu“, kurio kulminacija yra pasiūlymas LRT generalinei direktorei atsistatydinti ir visų įmanomų teisėsaugos institucijų užsiundymas ant LRT. Tokių politiškai motyvuotų kišimosi į LRT veiklą priemonių prireikė Valstybės kontrolei nuvylus valdančiųjų lūkesčius – valstybinis LRT 2021–2024 m. veiklos auditas nenustatė jokių rimtų teisės aktų pažeidimų.
Toks „audito auditas“ iš esmės kėsinasi į LRT nepriklausomumą, taigi pažeidžia Konstituciją, be kita ko, jos 25 straipsnį, konstitucinius pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principus. Dar galima pridėti būtų pridėti Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies („valdžios galias riboja Konstitucija“) pažeidimą.
Mat KT 2019 m. gegužės 16 d. nutarime yra išaiškintos Seimo vykdomos LRT parlamentinės kontrolės ribos, nulemtos Seimo konstitucinės paskirties, valdžių padalijimo ir LRT nepriklausomumo. Seimas nėra visagalis konventas, jis negali perimti kitų institucijų įgaliojimų ir valdymo. Seimas savo prigimtimi ir esme yra politinė institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia ir kurios sprendimai grindžiami politiniais susitarimais bei kompromisais.
Todėl KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją atliekama nacionalinio visuomeninio transliuotojo parlamentinė kontrolė turi nepažeisti Konstitucijos garantuojamo jo nepriklausomumo imperatyvo: negali būti pažeidžiamas redakcinis nepriklausomumas – be kita ko, negali būti vykdoma cenzūrai prilygstanti LRT programų ir laidų kontrolė; taip pat negali būti pažeidžiamas LRT institucinis nepriklausomumas – be kita ko, kišantis į įstatyme nustatytų LRT institucijų įgaliojimų vykdymą organizuojant jo veiklą ir taip sudarant prielaidas daryti politinę įtaką programų ir laidų turiniui. Žodžiu, pagal Konstituciją draudžiama kaip tik tai, kuo dabar kasdien užsiima A. Skardžius ir jo bendražygiai.
Maža to, auditui ar panašiam veiklos tikrinimui prilygstančios LRT veiklos kontrolės Seimas apskritai negali atlikti – tuo turi užsiimti kitos, specialią kompetenciją atitinkamoje srityje turinčios ir taip pat, kaip LRT, nuo politinės valdžios nepriklausomos institucijos (pavyzdžiui, Valstybės kontrolė, prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos).
Tai labai aiškiai parašyta tame pačiame KT 2019 m. gegužės 16 d. nutarime: išorinė nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė reiškia, kad kontroliuoti nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą (kaip toks transliuotojas įgyvendina savo konstitucinę misiją ir naudoja šiai misijai įgyvendinti skirtus išteklius) turi atitinkamus Konstitucijoje ir (ar) įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos ir (ar) pareigūnai; paisant Konstitucijos garantuojamo nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo imperatyvo, jo veiklą turi kontroliuoti tokios valstybės institucijos ir (ar) pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir (ar) įstatymus vykdo savo įgaliojimus nepriklausomai, pirmiausia nuo politinės valdžios.
Parlamentinė priežiūra pagal Konstituciją tokios nepriklausomų institucijų vykdomos LRT kontrolės dubliuoti negali, tad panašūs tyrimai leidžiami tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai kompetentingos priežiūros institucijos nustato teisės pažeidimų, keliančių abejonių dėl LRT konstitucinės misijos įgyvendinimo.
Kaip konstatavo KT 2019 m. gegužės 16 d. nutarime, Seimas gali imtis tyrimo (o tai, ką sprendžiant iš A.Skardžiaus LRT pateiktų klausimynų, kaip nors kitaip, nei atliekamu tyrimu, nepavadinsi) tik iškilus ypatingam, t. y. valstybinės svarbos, klausimui, susijusiam, pavyzdžiui, su pagal Konstituciją ir (ar) įstatymus įgaliotų atlikti išorinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolę valstybės institucijų ir (ar) pareigūnų (pavyzdžiui, Valstybės kontrolės) nustatytais faktais (be kita ko, teisės pažeidimais), rodančiais, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla gali neatitikti nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinės misijos ir (ar) netinkamai naudojami šiai misijai įgyvendinti skirti valstybės biudžeto asignavimai.
Žodžiu, „audito audito“ A.Skardžius galėjo imtis tik tuo atveju, jei Valstybės kontrolė LRT veikloje būtų nustačiusi tokių rimtų teisės pažeidimų, kurie leistų daryti išvadą, kad LRT veikla neatitinka konstitucinės nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos.
Valstybės kontrolė to ne tik nenustatė, o padarė kaip tik priešingas išvadas. Iš jos atlikto LRT audito ataskaitos matyti, kad LRT savo konstitucinę misiją atlieka labai gerai – didžioji dauguma (nuo 75 iki 96,4 proc.) veiklos (strateginių ir operatyvinių) rodiklių 2021-2024 m. pasiekti ne mažiau kaip 90 proc. (dar galima pastebėti Valstybės kontrolės išvadas, kad LRT darbuotojų darbo užmokestis motyvuojantis, finansinių išteklių planavimas pagrįstas). Todėl nurodyti trūkumai, kurių nemažai susiję ir su LRT taryba, nesuteikia jokio pagrindo vykdyti parlamentiniam tyrimui prilygstantį „audito auditą“.
Tad ir visa A.Skardžiaus su bendražygiais vykdoma LRT terorizavimo veikla laikytina antikonstitucine.
Dar ne vėlu stabdyti šliaužiantį perversmą
Visa tai, kas vyksta – antikonstitucinio LRT užvaldymo įstatymo projekto stūmimą akivaizdžiai neturinčia jokio pagrindo skubos tvarka, antikonstitucinį LRT finansavimo mažinimą ir kitokį nuolatinį antikonstitucinį politinį spaudimą LRT – galima vadinti šliaužiančiu valstybės perversmu. Nes valstybės perversmas gali būti ir tada, kai politinė dauguma pasijaučia nebevaržoma jokios Konstitucijos ir žengia savo diktatūros įtvirtinimo keliu. Toks valstybės valdymo modelis vadinamas dar rinkimine autokratija.
LRT užgrobimas yra pirmasis žingsnis kuriant tokią diktatūrą, kuri jau įtvirtinta Vengrijoje ir Sakartvele. Po to turės sekti kitos žiniasklaidos kontrolės įvedimas, pilietinės visuomenės protestų slopinimas ir persekiojimas, nevyriausybinių organizacijų veiklos varžymas, konstitucinės stabdžių ir atsvarų sistemos demontavimas faktiškai sunaikinant teismų bei kitų nepolitinių valstybės institucijų nepriklausomumą. „Nemano zaria“ šių savo tikslų nė neslepia, o socialdemokratai iki šiol talkina, prezidentas gi tyliai remia.
Ką turime daryti? Nepasimesti ir nepasiduoti bei panaudoti visus turimus teisėtus pasipriešinimo šliaužiančiam perversmui instrumentus. Tai, kas vyksta Lietuvoje, nėra vien nacionalinis klausimas. Tai turi pasekmių visos Europos Sąjungos integralumui, nes nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo silpninimas kelia grėsmę demokratijos ir teisės viršenybės principams, kuriais grindžiama ES.
Todėl mes, dauguma EP narių iš Lietuvos, sieksime, kad LRT užgrobimo iniciatyvas, kaip ir visą politinį spaudimą LRT, teisiškai įvertintų Europos Komisija. Sausį, tikėtina, situacija Lietuvoje taps Europos Parlamento debatų objektu. Taip pat sausį savo skubią išvadą, vertindama LRT įstatymo pakeitimus ir jų iniciatyvas atitikties europiniams teisės viršenybės standartams požiūriu, pateiks Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija).
Tačiau svarbiausia yra pilietinė visuomenė. Didžiuliai, nuo 1991 m. nematyti, protesto mitingai ir 150 tūkst. parašų renkanti peticija prieš LRT užgrobimą ir už laisvą žodį savaime leidžia tikėtis, kad šliaužiantis perversmas nepavyks. Iš tiesų, jei agresoriui ir jo kolaborantams nepavyko prieš 35 metus, kodėl panašios pakraipos ir sudėties kompanijai turėtų pavykti dabar? Laisvė taip paprastai nepasiduoda.
