Net ir šiandien Europos Sąjungoje viena iš trijų moterų, iš viso apie 62 mln. moterų, yra patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą. Daugiau kaip pusė moterų bent kartą gyvenime patyrė seksualinį priekabiavimą. Europos lyčių lygybės institutas yra pažymėjęs, kad dabartiniu tempu lyčių lygybei pasiekti Europos Sąjungai reikės maždaug 60 metų.
Pernelyg ilgai dar reikės laukti, kol moterų atlygis susilygins su vyrų. Per daug moterų bus priverstos kentėti smurtą, priekabiavimą, netgi bus nužudytos, kol tapsime civilizuotesni. Per daug dešimtmečių praeis, kol moterų ir vyrų balansas susilygins įmonių valdybose, parlamentuose ar kitose vadovaujančiose pozicijose. Kai kur pas mus pastebimas regresas: štai Lietuvos Konstitucinis Teismas sugrįš į 1993-iuosius, kai jame iš devynių aštuoni buvo teisėjai vyrai.
Nepaisant visko, per pastaruosius dešimtmečius visoje Europoje pasiekėme daug. Pažanga iš tikrųjų buvo reali, o nesutarėme labiau tik dėl to, kiek sparčiai galime ir turime pagreitinti istoriją, kol pasieksime jos pabaigą, kaip dar 1990-ųjų pradžioje svajojo Francis Fukuyama.
Tačiau istorijos pabaiga taip ir neatėjo, o moterų teisės, kurios jau daug kur atrodė savaime suprantamu kasdienybės elementu, tapo politizavimo ir politinių išpuolių objektu. Moterų teisių priešininkai jau daug kur nebesako, kaip anksčiau, – „iš principo pritariame, bet gal ne viskam arba ne tokia apimtimi, arba kada nors pritarsime, bet dar mūsų visuomenės nepasiruošusios“.
Dabar jie nepritaria atvirai, nes moterų teisių atmetimas yra jų išsigalvotų „genderizmo“, „leftizmo“, „woke“ ideologijų esminės sudedamosios dalys. Vietoje lyčių lygybės, kaip sako oponentai, turime puoselėti tradicines vertybes ir nepasiduoti neva iš Briuselio ar „supuvusių Vakarų“ sklindančiai ideologinei mūsų tautinės ar religinės sąmonės kolonizacijai.
Kas tie oponentai? Tai – kraštutinės dešiniosios, antidemokratinę, dažnai fašistinę ideologiją propaguojančios partijos ir pseudointelektualiniai judėjimai visoje Europoje. Veikdami koordinuotai, jie siekia stabdyti teisėkūros pažangą, atšaukti pasiektus laimėjimus, silpninti institucinius mechanizmus, skirtus moterims ir mergaitėms apsaugoti, vykdyti dezinformacines, moralinės panikos perpildytas kampanijas siekiant įbauginti visuomenes dėl moterų teisių pažangos. Vienas iš ryškiausių tokių kampanijų pavyzdžių – identiška, nei su realybe, nei su mokslu nieko bendro neturinti propaganda įvairiose Europos valstybėse prieš Stambulo konvenciją. Visų jų tikslas – pamažu išardyti vakarietiškas liberalios demokratijos santvarkas pakeičiant jas kažkuo tarp atviros totalitarinės diktatūros ir demokratūros, tai yra, manipuliuojamos minios valdžia.
Esminis skirtumas tarp vakarietiškos liberalios demokratijos ir dešiniųjų radikalų vizijų yra tas, kad pirmoji siekia, kad visos valstybėje esančios žmonių grupės, taip pat ir mažumos, galėtų jaustis patogiai ir nebūti persekiojamos. Kitaip sakant, liberali demokratija yra už visus – už moteris, už vyrus, už visų tautybių ir rasių žmones. Tuo tarpu joks radikalų projektas negali to pasiūlyti, kadangi pačios radikalios dešinės egzistavimas pagrįstas priešų paieškomis. Šiandien jų priešas yra feministės, migrantai, žydai, seksualinės mažumos. Šis sąrašas yra atviras ir bet kada, esant politiniam poreikiui, gali būti papildytas.
Be abejo, aktyviausiai tarptautiniu mastu politizuoti moterų teisių klausimus ir dėl to apjungti visas Europos dešiniųjų radikalų pastangas bando rusijos režimas, skleidžiantis rusų pasaulio arba rašizmo ideologiją.
Rašizmas propaguoja tariamą rusų tautos pranašumą ir išskirtinę misiją ginant vadinamąsias „tradicines krikščioniškas vertybes“. Iš esmės tai – antihumanistinė ir tironiška ideologija, skleidžianti tautinės neapykantos, moterų ir LGBT bendruomenės diskriminavimo idėjas, propaguojanti autoritarizmą, hipermilitarizmą ir diktatoriaus kultą, kaip rusų nacionalinio identiteto elementą. Galima tik apgailestauti, kad tokią ideologiją skleidžia ir rusijos ortodoksų bažnyčia. Deja, neretai identiškas nuostatas žmogaus teisių klausimais atkartoja ir kai kurie mūsų Katalikų bažnyčios dvasininkai.
Kaip ir jos bolševikinė pirmtakė, rašizmo ideologija turi kur kas platesnių, pasaulinės revoliucijos idėjas menančių mizantropinių tikslų – visiškai sugriauti tarptautine teise ir žmogaus teisėmis grindžiamą pasaulio tvarką ir pakeisti ją stipresniojo teise, kur silpnesniųjų egzistavimas būtų žiaurus ir trumpas. Tai galiotų tiek tarptautiniams santykiams, kur mažos valstybės privalėtų kęsti didesniųjų savivalę, tiek vidaus politikoje, kur diktatoriai spręstų už savo valdinius, vyrai už moteris, vyresnieji už jaunesniuosius. Asmens, tautos, valstybės orumas čia nieko nereiškia. Reiškia tik jėga.
Būtent todėl tiek rusijai, tiek dešiniesiems radikalams visoje Europoje, tiek, deja, Trumpo administracijai Jungtinėse Valstijose taip kliūna Ukraina. Nes ji nesuprato savo vietos, nesuprato, kad galingųjų viešpatystėje negalima išsišokti. Dėl tos pačios priežasties rusijai moterų ir seksualinių mažumų teisės yra pirmas didžiausias blogis po Ukrainos. Nes žmogaus teises palaikantieji kovoja už pasaulį, kuriame teisiškai visi lygūs ir turi lygias galimybes, o hierarchija ir skirtingas žmonių prigimtinis traktavimas laikomi istorijos reliktu.
Atsakydami į šiuos iššūkius turime veikti ne fragmentiškai, o kompleksiškai ir koordinuotai, kiekvienoje srityje imdamiesi nuoseklių veiksmų ir nedarydami kompromisų su radikalais, nes tas tik padeda įtvirtinti jų naratyvus, kad su moterų teisėmis kažkas yra ne taip. Pabrėžiu, jokių kompromisų, nes prigimtinis žmogaus orumas ir lygiateisiškumas negali būti derybų objektas.
Čia ypatingai svarbi bus Europos Komisijos lyčių lygybės strategija ateinantiems penkeriems metams, kuriai Europos Parlamente neseniai suformavome savo lūkesčius. Turėsime užtikrinti, kad visos viešosios politikos priemonės būtų kuriamos atsižvelgiant į lyčių aspektą. Moterys nėra ir negali būti suprantamos kaip mažiau vyrai. Tuo noriu pasakyti, kad viešosios politikos priemonių spektras turi būti kuriamas, atsižvelgiant į unikalius moterų poreikius, kurių vyrai gali neturėti arba turėti juos skirtingus.
Pirmasis prioritetas europiniu lygiu turėtų būti skiriamas didžiausiai grėsmei – kovai su smurtu prieš moteris. Smurtas turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pripažintas nusikaltimu visoje Europos Sąjungoje, kitaip tariant, būti vadinamuoju europiniu nusikaltimu. Privalome sukurti vieningą sistemą, kuri užtikrintų apsaugą nuo visų smurto formų – nuo fizinio iki kibernetinio. Geriausias įrankis tam – Stambulo konvencija, kuri yra veiksmingiausia, galingiausia ir išsamiausia Europoje kovos priemonė su įvairiomis smurto prieš moteris formomis. ES direktyva dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje papildo konvenciją, bet jokiu būdu jos nepakeičia.
Turime atkreipti dėmesį ir į pasaulį keičiančias naujas technologijas. Skaitmeninėje erdvėje šiuo metu algoritmai iškelia mizoginišką, radikalams palankų turinį, aktyviai plečiasi vadinamosios manosferos judėjimai.
Turime siekti priešingų tikslų – nulinės tolerancijos priekabiavimui, intymios medžiagos platinimui be sutikimo, sintetinių klastočių kūrimui ir skleidimui, apskritai neapykantos sklaidai. Interneto platformos turi prisiimti tikrą atsakomybę už turinį, kuris kursto neapykantą moterims. Tuo pačiu reikia stiprinti europinius pajėgumus tirti skaitmeninius nusikaltimus, kad nei viena auka neliktų be apsaugos, o nusikaltėliai negalėtų slėptis už valstybių sienų.
Kita kryptis – moterų ekonominis savarankiškumas. Turime ne įtvirtinti, bet ir įgyvendinti vienodą atlyginimą už tokį patį darbą visoje Europoje. Daugiau dėmesio reikia skirti pagerinti darbo sąlygas nepakankamai įvertinamuose sektoriuose, kuriuose daugiausia dirba moterys – slaugos, sveikatos priežiūros, švietimo ir mažmeninės prekybos. Be to, moterys turi gauti visą reikiamą paramą grįžti į darbo rinką po motinystės ar kitų priežiūros pareigų – nuo perkvalifikavimo iki lanksčių, bet kokybiškų darbo formų, kurios nekenktų jų socialinėms garantijoms.
Toliau turime keisti švietimo sistemą, investuoti į mokytojų kompetencijas, į ugdymo turinio atnaujinimą, lytinį švietimą ir gyvenimo įgūdžių programas. Kaip tik pastarosios tampa radikalų atakų objektu, klaidinančiai absoliutizuojant tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, tarsi ji leistų diegti vaikams moterų žeminimo ir diskriminacijos idėjas. Jaunimas turi gauti mokslu, o ne tikėjimu pagrįstą informaciją, kuri ugdytų pagarbą kūno autonomijai, sveikiems santykiams ir padėtų užkirsti kelią smurtui dėl lyties. Tuo pačiu reikia aktyviai skatinti mergaites rinktis STEM, dirbtinio intelekto ir technologijų kryptis – ir taip atverti joms duris į ateities profesijas. Lygiai taip pat turime skatinti berniukus rinktis sveikatos, švietimo ir priežiūros sektorius, kad stereotipai būtų laužomi abiem kryptimis.
Sveikatos srityje turime užtikrinti visapusišką, į lyčių aspektą orientuotą ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą, plėsti psichikos sveikatos, reprodukcinės sveikatos paslaugas, užtikrinti saugias ir teisėtas nėštumo nutraukimo paslaugas, kovoti su akušeriniu ir ginekologiniu smurtu. Kaip tik sveikatos apsaugos srityje lyčių nelygybė viena iš didžiausių, pavyzdžiui, tam tikrų ligų tyrimą ir diagnostiką labiau siejant su vyrais ir mažiau dėmesio skiriant moterų specifikai.
Galiausiai privalome stiprinti demokratijos ir teisinės valstybės atsparumą. Net ir šiandien didelė dalis finansavimo, kuriuo skatinamas prieš lyčių lygybę nukreiptų judėjimų augimas visoje ES, skiriama užsienio subjektų. Tokių judėjimų finansavimą laimina net Lietuvos teismai, jei pažvelgtume į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Kaip ten bebūtų, turime persvarstyti ir audituoti visą dabartinį finansavimą, atsižvelgiant į lyčių aspektą, siekiant užtikrinti, kad ES lėšos nebūtų skiriamos antidemokratiniams ir prieš lyčių lygybę nukreiptiems projektams bei regresyvią politiką moterų atžvilgiu vykdančioms šalims.
Baigiant norėtųsi pastebėti, kad kremliaus strategai puikiai supranta, jog lyčių lygybė yra esminė Vakarų demokratijų ir visuomenių dalis. Ją susilpninus, susilpnėja ir pati demokratija bei valstybė, nes prarandamos esminės demokratinės vertybės – pliuralizmas ir tolerancija. Todėl ginti moterų teises reiškia ginti mūsų atsparumą, mūsų demokratinį stuburą ir mūsų vertybių tęstinumą. Moterų teisės nėra trumpalaikė politinė mada ar vakarykštės ideologijos reliktas. Tai yra principas, kuris saugo mūsų visuomenės ir visos Vakarų demokratinių valstybių bendruomenės pamatus. Tad ginkime juos.
