Dalia Asanavičiūtė. „Diskusija“ apie lietuvių kalbą: atsiprašau, o kur prapuolė pati lietuvių kalba?

Viskas prasidėjo nuo Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo čiūžtelėjimo per „Ukrainos karo pabėgėlių antplūdį“, dirbančių aptarnavimo sferoje, tačiau nekalbančių lietuviškai.

Diskusija apie tai savaime yra reikalingas dalykas, išties, tokia problema egzistuoja ir ją reikia spręsti, mums visiems kartu dėl jos susitariant.

Taigi, tuomet ėmėme ir susitarėme, jog visa energija bus nukreipiama į konkrečius veiksmus, kaip, antai, į lietuvių kalbos mokymo galimybių užsieniečiams išsiaiškinimą ir galimybių plėtimą.

Deja, tuo skambūs pareiškimai nesibaigė. Ir vėl, kur link mes čia?

Staiga prakalbus apie vietovardžių užrašus Vilniaus rajone, imta ir priminta Vilniaus okupacija tarpukariu.

Tarsi jau vien to būtų negana, įvairiausiuose pasisakymuose buvo naudojami žodžiai, kurie galėtų būti (ar gali būti) vertinami kaip diskriminacija tautybės, etninės kilmės, rasės, kalbos ar kitų tapatybės požymių pagrindu.

Dvikalbės lentelės Šalčininkuose

Balansuojant tarp diskriminavimo, įžeidinėjimo ir niekinimo, visame tame katile yra labai sudėtinga neprarasti fokuso į pačią lietuvių kalbą.

Į kalbą, kaip vertybę, kurią yra norima išryškinti. O ir kilusi reakcija nebebuvo koncentruojanti į lietuvių kalbą, staiga viskas ėmė suktis apie asmenis bei apie įžeidžiantį žodyną, kuris buvo vartojamas.

Ir turbūt nėra keista, jog atsakas beveik nieko bendro nebeturėjo su lietuvių kalba ir jos puoselėjimu.

Čia gi supuolę liberalieji kalbininkai (ir ne vien jie) garsiai piktinosi dėl kalbos varžymo, jos ribojimo, dėl bereikalingo ir perteklinio kalbos reguliavimo.

Piktinosi ir dėl dviejų Lietuvoje egzistuojančių institucijų – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos – darbo ir šių abiejų institucijų reikšmės.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka

Piktinosi, narpliojo ir skrodė abiejų institucijų ir jų vadovų darbo principus ir reikalingumą. Piktinosi, diskutavo ir kvestionavo apie „popieriuko“, kaip lietuvių kalbos mokėjimo įrodymą ir jo nešimą darbdaviui.

Viskas lyg ir būtų gerai, demokratinėje valstybėje diskusijos – sveikintinas dalykas. Tačiau bevykstant batalijoms, besidalinant ir tikrai svarbiomis nuomonėmis, ir vėl buvo pamesta svarbiausia – lietuvių kalba.

Pašiepiant grėsmę kalbai, taip pat raginant kalbą palikti „savieigai“ ir nebesikišti į lietuvių kalbos vartojimą Lietuvoje, kur Konstitucijoje valstybine kalba aiškiai yra įvardijama lietuvių kalba, vėliau nė žodžiu nebebuvo užsimenama apie raginimą ir pastangas įžiebti visuomenės norą mokytis lietuvių kalbos, kuri yra reikalinga ne tik bendraujant su klientais ar bendradarbiais.

Suprantama, jog mokant lietuvių kalba, atsiranda didesnės integracijos, karjeros galimybės, nekalbant jau apie gebėjimą perimti demokratinius europietiškus principus, informacinius šaltinius skaitant lietuvių, bet ne rusų kalba.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Ukrainiečių registracijos centras Kaune

Ko išties pasigendu – tai raginimo naudoti lietuvių kalbą be rusicizmų ar angliškų išsireiškimų, ieškant lietuviško atitikmens. Gebėjimo rodyti lietuvių kalbos grožį ne vien akcentuojant, jog tai yra viena seniausių gyvų pasaulio kalbų, tačiau ją padarant madinga, kaip ir madingu padarant norą didžiuotis savo kalba, automatiškai „nepersijungiant“ į rusų ar anglų kalbą, vos taksi vairuotojas mus užkalbina ne lietuviškai. Ir ne todėl, kad nesuprastume.

O tam, kad gebėtume žmogui sukurti poreikį mokytis tos valstybės kalbos, kurioje jis gyvena.

Akcentuojame ateities kartų, gyvenančių užsienyje kalbos išlaikymo svarbą, remiame savaitgalines lituanistines mokyklas.

Tuo pačiu ieškokime patrauklių lietuvių kalbos mokymo formų, patrauklių jos vartojimo skatinimo būdų.

Darykime viską, kad galiausiai ši ypač svarbi diskusija būtų ne apie asmenybes, o apie efektyvią pažangą skatinant vartoti mums visiems brangią lietuvių kalbą.