15min be reklamos
Publikuota 2022 01 04, 10:31

D.Asanavičiūtė: Nuo 2022 m. lituanistinėse mokyklose išduodami lietuvių kalbos pasiekimų vertinimo pažymėjimai

Gyvenant globaliame pasaulyje, galima apčiuopti vis labiau įsivyraujančią lietuvių kalbos ir ypač taisyklingos lietuvių kalbos nuvertinimą. Gatvėje tenka išgirsti angliškų žodžių, įterptų į sakinį. Įpratome rašyti sutrumpinamais ir be diakritinių raidžių. Nebekreipiamą į tai dėmesio, nes nelemta skuba ir patogumas diktuoja taisykles ir mes joms nuolankiai paklūstame.
Dalia Asanavičiūtė
Dalia Asanavičiūtė / E.Genio / Lrt.lt nuotr.

UNESCO yra paskelbusi išnykimo verdiktą daugiau nei 3000 šiuo metu vis dar vartojamų kalbų. Lietuvių kalbos nykstančiųjų sąraše dar nėra, bet jos vartojimas mažėja proporcingai gyventojų Lietuvoje kiekiui. Tačiau dažnai pamirštama nemaža lietuvių diaspora, kurios kalbiniai ypatumai yra išskirtiniai.

Pasaulyje gyvena virš milijono lietuvių kilmės žmonių. Tai ir pokario lietuviai, jų ainiai ir po Nepriklausomybės išvykę, gimusi užsienyje naujoji karta. Kiekvienos emigracijos bangos santykis su lietuvių kalba turi savu bruožus. Tačiau paveldėtosios kalbos išsaugojimas antroje ir vėlesnėse emigrantų kartose – vienas didžiausių iššūkių.

Kalbos perdavimas emigracijoje nėra savaime suprantamas ir natūraliai lengvai įgyvendinamas dalykas. Gyvenant kitoje kalbinėje aplinkoje, dažniau vartojant aplinkos kalbą, palaipsniui sunkiau darosi kalbėti gimtąja kalba. Šeimai kainuoja milžiniškas pastangas įskiepyti vaikams norą kalbėti sunkia lietuvių kalba ir dar sunkiau išlaikyti trečioje kartoje. Kiekvienas gyvenantis užsienyje visų pirma turi sau atsakyti, kodėl svarbu išlaikyti lietuvių kalbą šeimos bendravime, bendravime su bičiuliais tautiečiais. Nusistatyti motyvacinę sistemą, kuri įtikintų ir vaikus puoselėti jau paveldėtąją kalbą.

Pirmoji išvykusiųjų karta gimtosios kalbos didžia dauguma nepraranda. Tai pirmoji išmokta kalba, kuria kalbama be pastangų. Kitos išmoktos kalbos reikalauja ne tik didesnių pastangų. Dažnai jaučiamas akcentas, todėl retai pavyksta visiškai kalbiškai integruotis. Antroji karta, gimusi jau ne Lietuvoje, ypač jeigu gimsta mišrioje šeimoje, lietuvių kalbą laiko paveldėtąja kalba. Nors šeimoje išmoksta kalbėti lietuviškai, pradėjus lankyti darželį, mokyklą, sparčiai tobulėja aplinkos kalba ir ja bendrauti tampa žymiai lengviau ir paprasčiau. Lietuvių kalba nustumiama į paraštes. O jeigu tėvai dėl įvairių priežasčių nevertina gimtosios kalbos, šansų išsaugoti ją antrojoje kartoje labai mažai.

Trečiosios kartos lietuvaičių tik šiek tiek virš 30 procentų pirmoji išmokta kalba lietuvių. Trečios kartos lietuviai dažniausiai gimsta jau mišriose šeimose. Ir ilgainiui lietuvių kalbos žinojimo nuotrupos, kaip ir lietuvių kilmė tampa egzotiniu pasididžiavimo objektu daugiau nei praktiniu mokėjimu ir giluminiu kalbos ir lietuviško mentaliteto suvokimu.

Galima būtų ir toliau tęsti minorine gaida tolimesnių kartų tautiškumo praradimu. Tačiau situacijos konstatavimas be padėties gerinimui skirtų pasiūlymų ir veiksmų, būtų bergždžias. Tyrimai rodo, kad didžiausi lietuvių kalbos ir tapatybės išsaugojimo židiniai – kraštų, miestų lietuvių organizacijos, parapijos ir lituanistinės mokyklos. Lietuvių kalbos žodynas, savita sakinių daryba stipriai priklauso nuo pirmųjų kartų vartojamosios kalbos. Teko girdėti savotiškai ir originaliai vartojamus žodžius, kurie šiuolaikinėje kalboje Lietuvoje jau nebevartojami. Ir tokia gražia kalba net jauni žmonės, perėmę tą paveldą iš savo bočių. Šis įdomus reiškinys būdingas visiems kraštams, kuriuose apsigyveno tarpukariu ar pokarių išvykę. Ir tokia kalba „konservuojasi“ ir perduodama iš kartos į kartą, kol jos nesumodernina susidūrimai su atvykusiais jau po nepriklausomybės.

Lituanistinės mokyklos suteikia vilties, jog diasporos ateities kartos kalbės lietuviškai.

Be bendruomenių organizacijų, lituanistinių mokyklų vargu, ar antros kartos lietuvaičiai vis dar kalbėtų lietuviškai. Lituanistinės mokyklos suteikia vilties, jog diasporos ateities kartos kalbės lietuviškai. Ilgus metus šių mokyklų pastangos buvo jų pačių reikalas ir atsakomybė. Mokyklose dažną kartą dirba entuziastai tėvai, kurie, suprasdami kalbos perdavimo svarbą, to moko ir kitus vaikus. Tačiau jau šiais metais situacija keisis dėl vienbalsiai Seime patvirtinto Švietimo įstatymo 25 straipsnio pakeitimas, kurio pagardintu jau šiais metais Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) organizuotų užsienio lituanistinėse mokyklose besimokančių mokinių lietuvių kalbos pasiekimų patikrinimą – būtų nustatomas jų lietuvių kalbos mokėjimo lygis. Išlaikiusiesiems lietuvių kalbos pasiekimų vertinimą būtų išduodamas pažymėjimas. Kalbos mokėjimo lygio pažymėjimas svarbus ir grįžtamosios migracijos skatinimo veiksnys.

Iki šiol Lietuvoje nepilnamečiams nebuvo vertinamas kalbos mokėjimo lygis ir atliekami testai. Grįžusiesiems iš emigracijos moksleiviams švietimo įstaigos pačios savo nuožiūra nustatydavo kalbos mokėjimo lygį ir skirdavo papildomų mokymosi valandų, kol vaikas jau būdavo pajėgus kalbiškai įsilieti į mokymosi procesą. Tokie patikrinimai – sunkus psichologinis išbandymas vaikui, kuris atsidūrė kitoje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Taip pat ne visos mokyklos pasiruošusios priimti vaikus ir tinkamai su jais dirbti integruojant. Įtraukusis ugdymas ne visuomet apima reemigrantų vaikus, kurie ne visuomet kalba gera lietuvių kalba, bet turi priprasti prie kitokios mokymosi programos, nei iki grįžimo mokėsi gyvenamojoje valstybėje. Tikimąsi, kad ŠMSM išduotas kalbos lygio pažymėjimas padėtų mokytojams lengviau nuspręsti, kaip sėkmingai vaiką integruoti ir būtų išvengta psichologiškai sudėtingos vertinimo procedūros grįžus.

Lituanistinės mokyklos užsienyje tampa ypatingai svarbios ruošiant vaikus kalbos lygio nustatymo testui. Vaikas, besiruošdamas savo įprastoje aplinkoje jaučia minimalų stresą, kas garantuoja informacijos įsisavinimą ir geriausią rezultatą. Pažymėjimas taip pat suteiktų papildomų galimybių stojant į užsienio aukštąsias mokyklas, nes lietuvių kalbos mokėjimas būtų įskaitomas kaip užsienio kalba.

Tačiau tai dar ne visos geros žinios. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau nuo 2023 metų teiks finansinę paramą lituanistinėms mokykloms užsienyje pagal nustatytus kriterijus. Tai labai svarbi paskata palengvinti finansinę naštą ir padidinti mokinių, besimokančių šiose savaitgalinėse mokyklose, skaičių. Šiuo metu lituanistinėse mokyklose užsienyje mokosi tik apie 7 proc. lietuvių kilmės vaikų. T.y. apie 9000 mokinių kiekvienais mokslo metais ateina mokytis lietuvių kalbos, kultūros lituanistinėse mokyklose.

Tikimės, jog finansinė valstybės parama padidins vaikų, lankančių lituanistines mokyklas bent iki dvigubai.

Tikimės, jog finansinė valstybės parama padidins vaikų, lankančių lituanistines mokyklas bent iki dvigubai. Tokį precedentą demonstruoja Lenkijos polonistinės mokyklos. Valstybei pradėjus remti polonistines mokyklas, vaikų skaičius padidėjo net iki 20proc. užsienyje gyvenančių lenkų kilmės vaikų, kurie siekia išlaikyti paveldėtąją lenkų kalbą. Šiuo, savaitgalinių mokyklų paramos keliu eina jau solidžią emigracijos istoriją turinčios Europos valstybės.

Portugalija, Bulgarija ir kitos valstybės, kurios didžiąsias migracijos bangas patyrė devintajame dešimtmetyje, jau daugiau kaip dešimt metų įstatymais numatė paramą savaitgalinėms mokykloms užsienyje. Supratimas, kad net gyvenant užsienyje piliečiai gali prisidėti prie stiprios gimtosios valstybės kūrimo ir ypač kalbos išsaugojimas garantuoja tvirtą ryšį su savo gimtąja šalimi, pasiteisino. Todėl parama diasporoje veikiančioms mokykloms atsigręžia į fizinį grįžimą arba grįžimą savo protiniais ištekliais, pasitarnaujant Lietuvai.

Pagaliau tapo aiškus, įstatymu įtvirtintas Valstybės bendradarbiavimas su lituanistinėmis mokyklomis ir jų integravimas į bendrą Lietuvos švietimo sistemą. To siekėme ilgus metus. Ir tikiu, ilgainiui ši investicija atneš grąžą ne tik lietuvių kalbai, bet ir Lietuvai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min