Apie priešpriešą tarp statistinio „laimės“ vertinimo ir realių jaunų žmonių patirčių sausio 16 dieną Seime vykusioje konferencijoje „Kodėl laimingiausias Europos jaunimas kelia prieš save ranką?“ diskutavo Seimo nariai, ministerijų atstovai, mokslininkai ir psichikos sveikatos specialistai.
Rizika ne visada atpažįstama laiku
Konferencijoje pristatyti duomenys parodė, kad savižudybė ir toliau išlieka viena pagrindinių jaunų žmonių mirties priežasčių Europos Sąjungoje. 15–29 metų amžiaus grupėje daugiau nei viena iš šešių mirčių įvyksta dėl tyčinės savižalos. Aukščiausi savižudybių rodikliai ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje fiksuojami 25–29 metų amžiaus grupėje.
Jaunesni žmonės irgi patenka į rizikos grupę, nes būtent vaikystėje ir paauglystėje dažnai formuojasi emociniai ir psichologiniai sunkumai, kurie vėliau gali pasireikšti suicidinėmis mintimis. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 33 proc. psichikos ir elgesio sutrikimų prasideda iki 14 metų, o pusė – iki 18 metų. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ankstyvoji paauglystė yra ypač jautrus laikotarpis, kai emociniai sunkumai pirmą kartą gali peraugti į savižalos ar savižudybės grėsmę, nors šios problemos ne visada atpažįstamos laiku.
Ankstyva intervencija ir prevencija
Konferencijoje aptarti tyrimai parodė, kad dauguma Lietuvos paauglių patiria potencialiai traumines patirtis, dažnai susijusias su įvairiomis tarpasmeninio smurto formomis. Vilniaus universitete atlikto tyrimo duomenimis, 72 proc. paauglių patiria bent vieną trauminį įvykį, o 71 proc. pranešė patyrę tam tikrą smurtą.
4 mokiniai standartinio dydžio klasėje patenka į potrauminio streso riziką, kuri gali būti susijusi ir su suicido rizika. „Galbūt tie sunkumai pastebimi mokymosi procesu, bet lieka neatpažįstami“, – konferencijoje atkreipė dėmesį VU Psichotraumatologijos centro docentė Paulina Želvienė.
Tokios vaikų ir paauglių patirtys neretai lieka nepastebėtos šeimoje ar mokykloje, nors jos turi tiesioginę įtaką psichikos sveikatai, savižalos ir suicidinio elgesio rizikai. Nors mokymosi sunkumai pastebimi dažniau, emocinė kančia neretai išlieka „nematoma“ iki tol, kol pasiekia krizės tašką ar tampa per vėlu.
Savižala įprastai nėra siekis nutraukti gyvenimą, o signalas apie patiriamą vidinį skausmą ir pagalbos poreikį. Nors Lietuvoje mirtingumo nuo savižudybių rodiklis mažėja, 2024 m. Lietuvoje vaikų ir jaunimo (10–29 m.) amžiaus grupėje užfiksuoti per 7 tūkst. savižudybės grėsmės (tyčinio savęs žalojimo, minčių apie savižudybę) atvejai. Realus bandymų žudytis ir savęs žalojimo atvejų skaičius gali viršyti turimus duomenis.
Pernai Lietuvoje nusižudė 566 žmonės, tarp jų 4 buvo vaikai iki 15 metų. Iš viso nepilnamečių nusižudė 15.
Šios tendencijos rodo, kad vaikai ir jaunimas patiria įvairius psichologinius bei emocinius sunkumus ir krizes, kurių esamos prevencinės ir intervencinės programos ne visada padeda įveikti. Todėl būtina inicijuoti platesnes diskusijas ir ieškoti sisteminių pokyčių visuose sektoriuose, ko siekėme ir praėjusioje konferencijoje.
Švietimo sistemos vaidmuo
Ypatinga reikšmė tenka švietimo sistemai, nes mokykla daugeliui vaikų ir paauglių yra pirmoji, o kartais ir vienintelė vieta, kur jų emocinė būsena gali būti pastebėta laiku. Nors psichologinės pagalbos teikimo mechanizmai egzistuoja, praktikoje jie veikia nevienodai. Psichologų trūkumas, netolygus jų pasiskirstymas savivaldybėse ir riboti resursai lemia, kad pagalba ne visada pasiekia laiku, o sistema išlieka fragmentuota.
Panašūs iššūkiai fiksuojami ir aukštosiose mokyklose – Lietuvos studentų sąjungos prezidentė Ieva Vengrovskaja pabrėžė, kad aukštasis mokslas yra kertinis pokytis jauno žmogaus gyvenime, kai jis pradeda savarankiškai tvarkytis su gyvenimu, darbo paieškomis, nauju mokymosi tempu. Tačiau dalis studentų vis dar nežino apie galimybes gauti psichologinę pagalbą.
Taip pat pabrėžta, kad ypatingo dėmesio reikalauja pereinamieji vaiko raidos etapai, ypač ankstyvoji paauglystė. Vienas iš Jaunimo reikalų agentūros paminėtų aspektų – būtinybė peržiūrėti jaunimo politikos ribas ir stiprinti prevenciją jaunesniame amžiuje, įtraukti jauną žmogų į užimtumo veiklas, kad pagalba pasiektų vaikus dar prieš tai, kai emociniai sunkumai tampa gilia krize.
Sistemos iššūkiai
Lietuvoje įgyvendinami savižudybių prevencijos sprendimai išplėtoti, tačiau be aiškaus nacionalinio koordinavimo ir tarpsektorinio bendradarbiavimo sistema išlieka nevienalytė. Nepaisant daugybės iniciatyvų ir sisteminių pokyčių, vaikas ar jaunas žmogus vis dar gali „pasimesti“ pagalbos tinkluose net tada, kai ministerijos, mokyklos ir sveikatos specialistai aktyviai dalyvauja.
Tik nuoseklus bendradarbiavimas tarp institucijų, aktyvus specialistų palaikymas ir kasdienė pagalba vaikams gali užtikrinti, kad (ne)matomas jauno žmogaus skausmas taptų matomas ir į jį būtų reaguojama laiku.
Konferencijos metu išsakytos įžvalgos ir pasiūlymai bus toliau nagrinėjami Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijoje stiprinant emocinės ir psichologinės pagalbos sistemą, kad pagalba vaikus pasiektų laiku ir būtų išvengta jų savižudybių. Turėtume iškelti tikslą, kad Lietuvoje vaikų (10-14 metų) savižudybės būtų iš viso išvengiamos, o visų nepilnamečių – reikšmingai sumažėtų.
