Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 1d. 18:43

Edmundas Pupinis: Pilietinis ugdymas mokyklose – podukros vietoje?

Edmundas Pupinis Pilietinis ugdymas Lietuvos mokyklose yra tarsi užmirštas. Iki šiol neturime aiškios valstybinės vizijos, kokiu keliu turime eiti. Menkas mokinių pilietinis aktyvumas siunčia signalą, jog pilietiškumas mokyklose neretai paliekamas nuošalyje.

Nors Valstybinėje švietimo 2013-2022 strategijoje, Nacionalinėje saugumo strategijoje ir net 2016 metų Vyriausybės programos įgyvendinimo plane pilietiškumo tema yra plačiai aptariama, deja, pilietinio ugdymo stiprinimo idėjos ir lieka tik strateginiuose ir programiniuose dokumentuose.

Kokio pilietinio ugdymo reikia Lietuvoje? Ar to, ką turime dabar, užtenka? Kas atsakingas už tai, kad mūsų šalyje augantys mokiniai taptų pilietiški? Mokykla, šeima, draugai, o galbūt, atsižvelgiant į dabartinius laikus, ir nuomonės formuotojai? Vieno teisingo atsakymo į minėtus klausimus nėra, tačiau pačios diskusijos tiek atsakingų institucijų kabinetuose, tiek viešojoje erdvėje šia tema trūksta. O ypač trūksta konkrečių sprendimų.

Pilietiškas žmogus aktyviai dalyvaus valstybės kūrime, supras, kritiškai vertins aplinkinius procesus ir neliks abejingas tam, kas, jo nuomone, yra neteisinga. Žinos šalies laisvės, demokratijos kainą. Suvoks savo teises, atsakomybes ir pareigas visuomenei ir valstybei. Pilietiškam žmogui nebus tas pats, kas vyksta su jo šalimi. O juk to paties abejingumo ir užtenka, kad blogis nugalėtų. Neugdant sąmoningų ir aktyvių piliečių, nereikia tikėtis, jog jie rūpinsis viešais reikalais, pasitikės valstybės institucijomis, aktyviai dalyvaus rinkimuose, nenusivils savo valstybe ir neemigruos.

Ir nors pilietiškumo skatinimo nauda neabejotina, deja, ši tema reikiamo dėmesio šalies ugdymo įstaigose nesulaukia. Nacionalinio švietimo NVO tinklo išleistoje Pilietiškumo studijoje aiškiai teigiama, jog, nepaisant esamų programų̨ bei tam kasmet skiriamų lėšų̨, pilietinis ugdymas neduoda rezultatų – menkas pilietinis aktyvumas ir dešimtmetį̨ iš̌ esmės nekintantys rezultatai verčia abejoti pilietiškumo pagrindų ugdymo mokykloje efektyvumu.

Kodėl sistema neveikia?

Pirmiausiai, nėra aišku, kas, kaip ir už ką yra atsakingas. Keičiantis Seimo ir Vyriausybės kadencijoms, neužtikrinamas strategijų ir planų įgyvendinimas, kartais susidaro ir teisinis chaosas, kai de jure paliekami galioti su pilietiniu ugdymu susiję dokumentai, bet de facto jie yra neįgyvendinami. Iki šiol neturime aiškios politinės krypties.

Pilietinis ugdymas nėra bendrojo ugdymo baigimo egzaminų programoje, todėl mokiniai neturi motyvacijos rimtai žiūrėti į discipliną.

Antroji problema – pilietinio ugdymo įvaizdis. Bendraudamas su moksleiviais pastebiu tendenciją, jog į šį dalyką mokyklose žiūrima nerimtai, jaunuoliams su pilietiškumu susijusios pamokos yra nepatrauklios. Žinoma, norint susidaryti objektyvų vaizdą, kiek plačiai ir giliai pilietinis ugdymas šiuo metu veikia skirtingose šalies mokyklose ir kaip į jį žiūri mokiniai, reikėtų plačių ir reprezentatyvių tyrimų. Tačiau išvadą, kad pilietinis ugdymas yra nuvertinamas ir mokytojų, ir mokinių, anksčiau yra pateikę ir Pilietinės visuomenės instituto ekspertai.

Pilietinis ugdymas nėra bendrojo ugdymo baigimo egzaminų programoje, todėl mokiniai neturi motyvacijos rimtai žiūrėti į discipliną, kurios galutinį mokymosi rezultatą išmatuoti yra sunku. Kadangi testų ir egzaminų, kuriuose būtų matuojamas pilietiškumo lygis, nėra, mokiniai renkasi pagrindinį dėmesį sutelkti į „rimtuosius“ dalykus – lietuvių kalbą, matematiką ir pan., už kuriuos reikės atsiskaityti ir kurie lems profesinę ateitį.

Trečioji problema – mokytojų ruošimo sistema. Dar 2016 m. Švietimo ir mokslo ministerija pripažino, kad mokytojams trūksta žinių, įgūdžių ir metodinių gairių kokybiškam, įdomiam ir motyvuojančiam tam tikrų temų dėstymui ir mokinių vertinimui, nėra gerai išvystytos ir nuoseklios mokytojų mokymų ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos.

Be to, patys mokytojai į pilietinį ugdymą žiūri skirtingai – vieniems pilietiškumą ugdantį turinį susieti su mokomu dalyku sekasi natūraliai, kiti paprasčiausiai neturi laiko ir galimybių sudominti mokinius, dėl to tema gali būti neišdėstyta arba išdėstyta labai formaliai.

Norint išspręsti šias problemas, pirmiausiai reikia nusistatyti aiškią politinę viziją ir užtikrinti glaudų bendradarbiavimą tarp šią temą kuruojančių Švietimo, mokslo ir sporto, Krašto apsaugos, Kultūros ministerijų. Požiūrio į pilietinio ugdymo klausimą galima išspręsti mokiniams pateiktus patrauklų ir įdomų turinį. Turinį, kuris motyvuotų domėtis ir be galutinio pažymio gavimo, nes skaitine reikšme vertinti pilietiškumą būtų nesusipratimas. Tokio ugdymo tikslas yra ne kažką įvertinti ar išmatuoti, o sukurti ryšį su valstybe, ugdyti kritinį mąstymą bei diegti tam tikras vertybes.

Mokytojai taip pat turi būti atitinkamai paruošti ir apmokyti – nuo jų priklauso labai daug, todėl sąlygos tobulėti, žinių ir metodinių gairių suteikimas turi būti neatsiejama sistemos tobulinimo dalis. Svarbu ir pačių mokytojų kūrybiškumas, pavyzdžiui, pilietiškumą mokytojai stengėsi diegti jau ikikarinės Lietuvos klasėse, kai, dėstydami net ir tokius tiksliuosius mokslus kaip matematika, savo vadovėlių skaičiavimo uždaviniuose minėdavo rašytojus, kultūros veikėjus, politikus ir t.t.

Tokio ugdymo tikslas yra ne kažką įvertinti ar išmatuoti, o sukurti ryšį su valstybe, ugdyti kritinį mąstymą bei diegti tam tikras vertybes.

Pilietinės visuomenės instituto atlikti tyrimai rodo, jog veiksmingiausias pilietinis ugdymas tampa pasitelkiant praktines veiklas. Net neabejoju, jog mokinius sudomintų Lietuvos kariuomenės atstovų apsilankymas, kurio metu būtų demonstruojama karių naudojama ginkluotė ar karinė technika. Moksleiviams būtų įdomi ir kibernetinio saugumo specialistų parengta mokomoji simuliacija, kurioje jie galėtų susipažinti su kibernetinių atakų tipais ir jų sprendimo būdais.

Jiems patiktų ir nacionalinio saugumo ekspertų pasakojimai apie egzistuojančias grėsmes šalies saugumui. Būtų puiku, jei moksleiviai turėtų daugiau galimybių praktiškai patirti, kaip funkcionuoja savivaldybių, Vyriausybės ar Seimo institucijų veikla. Tai tik keli pavieniai pavyzdžiai, kurie leistų mokiniams pajusti, kaip realiai veikia valstybė. O juk tokių pavyzdžių galima sugalvoti ir daug daugiau.

Reikia pasitelkti ir žinomus, pilietiškus žmones – visuomenininkus, pilietinių iniciatyvų organizatorius, dalyvius. Jų autoritetas ir įdomūs pasakojimai įkvėptų jų pavyzdžiu sekti ir mokinius. Taip pat galima svarstyti apie studentų įtraukimą į pilietinio ugdymo procesą, tarkime, politikos mokslus kremtantis studentas, gavęs paskatą iš aukštosios mokyklos, galėtų pasidalinti savo patirtimi ir universitete/kolegijoje gautomis žiniomis ir su gimtojo krašto moksleiviais. Būtina stiprinti ir neformalaus švietimo, NVO sektorius – pilietiškumo krypties programas 2018 m. dėl biurokratinės struktūros lankė vos 5 proc. vaikų. Išmatuota, jog jaunimo, kuris dalyvauja ar yra dalyvavęs įvairių̨ jaunimo organizacijų̨ veikloje, pilietinė galia yra didesnė.

Pasaulį užklupus koronaviruso pandemijai, su nuotolinio mokymo iššūkiais Lietuvos mokytojai ir moksleiviai, panašu, jau baigia susitvarkyti. Dalis mokinių grįš į mokyklas, o netrukus ateis ir mokslo metų pabaiga. Jei su mokymosi forma reikalai daugiau mažiau išsisprendė, metas pradėti galvoti ir apie ateities mokymosi programų turinio tobulinimą. Ypač reikėtų dėmesį skirti dalykams, kurie iki šiol jo tinkamai nesulaukdavo.

Jau dabar aišku, jog diskusijos dėl pilietinio ugdymo bendrajame ir neformaliajame ugdyme artimiausiu metu persikels į Seimo Švietimo ir mokslo komitetą. Tikiuosi, kad, bendradarbiaujant su atsakingomis institucijomis, bus priimti konkretūs sprendimai su numatomais darbais ir datomis, kaip patobulinti iki šiol stringančią sistemą.

Edmundas Pupinis yra Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys ir TS-LKD frakcijos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min