Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Egidijus Vareikis: (Ne)laimingoji Rusija – atgal į Maskvos kunigaikštystę?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Egidijus Vareikis Apie Rusiją kalbama ir rašoma išties daug – apie jos vadovo protingus ar neprotingus žingsnius, pavojus ir likimą, apie Rusijos gudrybes ir kvailumą, apie išsvajotą laimę ir skurdžią kasdienybę. Lietuvoje, nenuostabu, dažniausiai galvojama, kas bus ryt-poryt ir ilgalaikiais geopolitiniais scenarijais mažai kas domisi. Todėl Rusija lietuviams įdomi tokia, kokia ji dabar, o kas ten po dvidešimt-trisdešimt metų... nelabai įdomu. Juk gal ir mūsų nebus.

Galintys žvelgti iš toliau ar tie, kuriems gyvenimo komfortas laidžia jaustis saugiai, apie Rusiją prirašo daug ir įdomių spėjimų. Atmetus visus valdiškus scenarijus ir užsakomąsias strategijas, galima pastebėti, kad Rusijos ateities klausimu vyrauja veikiau pesimistinis nusistatymas. Yra laimingos Amerikos, laimingos Kinijos ar Indijos planai. Kebliau su Afrika, net ir ten atsiranda laimės planuotojų. Laimingos Rusijos plano nėra, o jos ateitis – pasaulio provincija arba nedidelės politinės reikšmės teritorija. Platesne prasme dabartinė Rusijos idėja yra „išlikimo strategija įsivaizduojamų priešų apsuptyje“. Visi pačioje Rusijoje sukurti planai, – tai planai pavojuje atsidūrusios nelaimingos šalies siekis įtvirtinti save jėga ir pergalėmis prieš kaimynus.

O iš tiesų ar ta Rusija kada nors buvo laiminga, ar tik visą laiką kovojo dėl savo identiteto, dėl savo išskirtino vaidmens, dėl to, kas jos turi bijoti ir kodėl Rusijai vis reikia „padėti“ savo kaimynams? Kokia ji turi būti, kad eilinis rusas džiaugtųsi ne kokio Krymo aneksija, o asmeniniu buitiniu gerbūviu ir teisingumu.

XX amžius daugeliui rusų neatrodė laimingas. Nors šalis savo geležiniu kumščiu pasiekė Elbę Vokietijoje, patyrė du pasaulinius karus ir galiausiai savos valstybės žlugimą.

XX amžius daugeliui rusų neatrodė laimingas. Nors šalis savo geležiniu kumščiu pasiekė Elbę Vokietijoje, patyrė du pasaulinius karus ir galiausiai savos valstybės žlugimą. Valdė keliasdešimt tautų, kurios galiausia norėjo valdytis pačios. Po nesėkmingos karinės-politinės „iškylos” į Afganistaną SSSR/Rusija pralaimėjo veik visas tarptautinės politikos batalijas, per mažiau kaip du dešimtmečius jos karinė ir politinė „ranka” sutrumpėjo tūkstančiais kilometrų. Nepaisant Rusijos vadovų norų ją vėl padaryti didžiąja valstybe, jos reikšmė pasaulio politikoje vis dar mažėja. Sprendžiant globalinius ir geopolitinius klausimus, vis rečiau jos ir ko nors klausiama, vis mažiau jos, net perinčios „žaliuosius žmogeliukus“, bijomasi.

Amerikietis Thomas Friedman, išgarsėjęs veikalais apie „plokščią“ pasaulį, mano, kad artimiausiais dešimtmečiais technologijos ir gamybos raida sudarys galimybes veikiau indams ar kinams, nei rusams. Jei net Amerika nunyks, Rusija jos tikrai nepakeis. Jo bendrapavardis George Friedman, parašęs įtikėtinai atrodančią XXI amžiaus istoriją, Rusijai priskiria žaliavų provincijos vaidmenį ir beveik marginalią reikšmę tarptautinėje politikoje. 

Amerikietis Thomas Friedmanas mano, kad artimiausiais dešimtmečiais technologijos ir gamybos raida sudarys galimybes veikiau indams ar kinams, nei rusams. Jei net Amerika nunyks, Rusija jos tikrai nepakeis.

Bene vienintelis globalus scenarijus, kuriame Rusijos vaidmuo minimas pozityviai, tai vadinamas BRICS pasaulis, kuriame turėtų dominuoti Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Prieš Afrika. Net ir jame Rusija matoma, kaip potencialiai silpniausia grandis. Net paties BRICS šviesios ateities galimybėmis vis labiau abejojama – pernelyg daug vidinių problemų kiekvienoje iš sąrašo šalių.

Rusijos kaip valstybės buvime yra kažkokia sisteminė yda. Tačiau kokia – gal kelias į Europą?

Iki šiol nerimsta istorikų ir politologų ginčai dėl to – reikėjo ar nereikėjo Rusijai eiti į Europą. Iki XVIII amžiaus pradžios Rusija neturėjo tokių ženklių identiteto problemų, negrasino ir Europai. Gal tuomet buvo visiems geriau... Įkūrusi Sankt Peterburgą, nugalėjusi Švediją, užėmusi Livoniją ir galiausiai palaužusi Lietuvos-Lenkijos valstybės „buferį” Rusija tapo Europos politikos realybe, Europos istorijos dalimi. Atsirado ir Rusijos priskyrimo problema: ar Rusija yra Europoje, ar ne? Rusija turi labai daug teritorijos, bet ir labai daug visiškai nenaudingos teritorijos: tiek daug jos galima tik „turėti”, bet ne civilizuotai naudoti. Rusija buvo ir tebėra kaustoma neatsakyto klausimo: kokiai civilizacijos tradicijai ji priklauso – Europos ar Azijos, kokia yra reali ir įsivaizduojama Rusijos įtaka pasaulyje?

Mokslininkų teigimu, Rusijos užsienio politikoje dominuoja mąstymas, besiremiantis Rusiją supančios erdvės identifikavimo ir jos užvaldymo principais. Kadangi Rusija suvokia save ir kaip didžiąją valstybę, formuoja ir savo globalų mąstymą, globalią strategiją, kurioje Rusijoje tenka unikali politinė misija. Tačiau Rusijos geopolitinius žingsnius slegia vyraujantis kontinentinis mąstymas. Caras Aleksandras I 1812 metais sumušęs Napoleono Bonaparto kariuomenę, atsisakė Havajų salų jam pateikto pasiūlymo padaryti jas Rusijos protektoratu. Tuo būdu Rusija lyg ir atsisakė unikalaus šanso, ko teoriškai turėtų siekti valstybė mąstanti apie palankią geopolitinę perspektyvą. Aleksandras II 1867 metais žengė šiandieniniame pasaulyje sunkiai suvokiamą žingsnį ir už 7,2 milijono JAV dolerių Jungtinėms Amerikos Valstijoms pardavė net 1,5 mln. km2 plotą užimančią Aliaską bei šalia jos nusidriekusias ir strategiškai nepaprastai svarbias Aleutų salas, tikriausiai nenumatydamas, kad regionas vėliau taps vienu iš „aukso karštligės“ rajonų. Tačiau net ir be gamtos turtų Aliaskos „turėjimas” pats savaime užtikrintų ir visišką Šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies kontrolę.

Dabartinė Putino Rusija dėl kaimynų vykdo ne savo, o jau neegzistuojančios SSSR politiką, vis dar tikėdama, kad vadovėlinis internacionalizmas ir amžinos Sovietų įtakos zonos tebeegzistuoja.

Dabartinė Putino Rusija dėl kaimynų vykdo ne savo, o jau neegzistuojančios SSSR politiką, vis dar tikėdama, kad vadovėlinis internacionalizmas ir amžinos Sovietų įtakos zonos tebeegzistuoja. Tačiau demografija ir biologija veikia ne Rusijos naudai – dauguma Vidurinės Azijos gyventojų gimė arba tapo pilnamečiais jau nebe SSSR laikais, jiems Rusija nėra jokia politinė nostalgija, dauguma Rusijos slaviškų „sesių” informacijos laisvės dėka įsitikino, kad yra kur kas geresnių alternatyvų Maskvos valdžiai.

Rusijos geopolitinis neapibrėžtumas gimdo ir didelę gausą Rusijos raidos teorijų. Panslavistinė vizija teigia, kad Rusija, kaip didžiausia slavų valstybė, atstovaujanti didžiausią slavų tautą turi vykdyti visų slavų „gynimo ir saugojimo“ misiją. Esminis doktrinos realizavimo būdas – suteikti Vidurio ir Rytų Europos tautoms „teisingas“ (etnografines) sienas. Anot kitos – eurazijiečių – teorijos, buvusios Rusijos imperijos tautos sudaro savitą civilizaciją, besiskiriančią tiek nuo Vakarų, tiek ir nuo Vidurio Europos. Tai Europos ir Azijos mišinio civilizacija: „Be mongolų totorių jungo nebūtų Rusijos“. Neoeurazijizmo autoritetai sumanė, kad Euraziją nuo Europos skiria nematoma klimatinė „siena“, kuri atmosfera eina maždaug buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos kunigaikštystės 1771 m. siena. Tai štai kodėl Lietuva niekad nebus Rusija, o Rusija, eventualiai užėmusi Lietuvą, niekada nesijaus komfortabiliai Lietuvoje. Ir nieko tad čia nuostabaus, kad ilgiausias karas Lietuvos istorijoje vyko vis kažkur ties ta linija.

Rusijai, norinčiai atgauti turėtas pozicijas, būtina visais įmanomais būdais mėginti priešintis JAV įtakai, siekti jos silpnėjimo pasaulyje ir, visų pirma, Europoje.

Dabartinis Rusijos euroazijimas, toks priimtinas valdančiajai grupuotei, nukreiptas prieš atlantizmą, t.y. euroatlantinę JAV ir Vakarų Europos bendriją. Rusijai, norinčiai atgauti turėtas pozicijas, būtina visais įmanomais būdais mėginti priešintis JAV įtakai, siekti jos silpnėjimo pasaulyje ir, visų pirma, Europoje. Pagrindinis Rusijos strateginis interesas – išvengti geopolitinės apsupties, išstumti JAV iš Europos, skatinti Vakarų Europoje besireiškiančias „autonomiškumo” tendencijas arba vadinamojo Europinio identiteto paieškas.

Pasibaigus Šaltajam karui, Vakaruose imta manyti, kad Rusija gali tapti liberalia valstybe. Dabar jau nebemanoma. Kita hipotezė sako, kad Rusija – amžina Sovietų Sąjunga, tik dabar gerokai susilpnėjusi. Rusijos gaivinimas – tai imperijos regeneravimas. Trečia populiari hipotezė iškelia Maskvos, kaip Trečiosios Romos idėją. Tai iš esmės eurazijinis Rytų krikščionybės gynėjas, ryškinantis ne savo atitikimą pasauliniams valstybingumo standartams, o priešingai – valstybės savitumą. Matyt panašiausia į tokią ji buvo paskutiniaisiais carinės valdžios dešimtmečiais.

Daugelis pasakys, kad būtent ta Rusija ir yra dabartinės valdžios idealas. Pagal Zbigniewą Brzezinskį Rusija mėgaujasi tuo, kad jai nėra geopolitinės alternatyvos. Stipri europietiška Ukraina būtent ta alternatyva ir taptų. Todėl Putinui tos Ukrainos taip labai nereikia.

Ar tikrai nebuvo Petro I-ojo klaida tai, kad jis bandė daryti Rusiją tikra europine valstybe?

Ketvirtasis modelis, kurį ne kartą minėjau savo tekstuose ir kalbose – tai Maskvos kunigaikštystė. Štai kur tikroji Rusijos prigimtis. Iš esmės dabartinės Rusijos sienos panašios į ikiimperinės Rusijos, t.y. XVIII pradžios sienas ir nedaug besiskiriančias nuo neoeurazijistų „nustatytos“ klimatinės sienos. Rusija sugrįžta į praeitį. Ar tikrai nebuvo Petro I-ojo klaida tai, kad jis bandė daryti Rusiją tikra europine valstybe?

Tokia ji netapo iki šiol. Kaip ir prieš 1000 metų, ji parduoda žaliavas, o perka technikos reikmenis ir gaminius iš tų pačių žaliavų. Kaip ir visą laimingos Maskvos kunigaikštystės laiką.

O kuo čia dėti lietuviai? Jie juk ilgiausiai ir trukdė Rusijos europėjimo procesui. Sovietinė istoriografija, padarydama tikraisiais lietuvių priešais kryžiuočius, „pamiršo“, kad ilgiausiai Lietuvos istorijoje trukęs karas vyko ne su kryžiuočiais, o Rytų kaimynais. Štai kur geopolitinė misija.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min