Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Egidijus Vareikis: Putinas – ne Hitleris, Putinas – naujasis Miloševičius

Šaltinis: 15min
0
A A

Egidijus Vareikis Šiomis dienomis stebintieji įvykius Ukrainoje, vis dažniau prisimena Antrojo pasaulinio karo preliudiją ir teigia, kad apstu analogijų tarp anuometinio Hitlerio ir šiandieninio Putino. Išties kai kam anuometinės Čekoslovakijos suskaldymas – Sudetų prijungimas prie Vokietijos, Slovakijos atskyrimas, Miuncheno sutartis – asocijuojasi su Krymo prijungimu prie Rusijos, bandymu skaldyti Ukrainą, Minsko susitarimu ir visu kuo, kad galėtų nutikti po to.

Galima būtų sutikti su tokia hipoteze – panašumų daug. Tačiau XXI amžiaus pradžios Europa ir pasaulis skiriasi nuo to „vaizdelio“, kurį turėjome beveik prieš aštuonias dešimtis metų.

Anuomet nebuvo NATO ir Europos Sąjungos, vyravo daugiau individuali kiekvienos šalies interesų raiška, nebuvo globalios rinkos, o neutralitetas atrodė bene logiškiausias kelias išvengti įsijungimo į regioninį (vėliau ir globalų) konfliktą. Dabartinė globalizacija ir euroatlantinė integracija iš esmės keičia geopolitinę situaciją. Rusija pagal daugelį požymių nepanaši į Vokietiją po Pirmojo pasaulinio karo, tad ir jos elgesys nelabai gali būti analogiškas Hitlerio vadovaujamai valstybei.

Politikai ir politologai, bandantys prognozuoti įvykius Ukrainoje ir Rusijos veiksmus, turėtų atkreipti dėmesį į kitą galimą modelį. Daug ženklų rodo Rusiją esant panašią į Serbiją po Jugoslavijos žlugimo ir jos elgesyje yra nemažai politinių žingsnių, kokius darė serbų vadovai paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Daug ženklų rodo Rusiją esant panašią į Serbiją po Jugoslavijos žlugimo ir jos elgesyje yra nemažai politinių žingsnių, kokius darė serbų vadovai paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Hitleris atėjo į valdžią kartu su ekonomikos pakilimo banga, jo svarbiausi ideologiniai teiginiai kalbėjo apie vokiečių tautos atgimimą ir naujai kuriamą Tūkstantmečio reichą.

Miloševičius konsolidavo serbus kaip tarptautinės bendrijos skriaudžiamą tautą. Jugoslavijos skilimas buvo suvokiamas kaip serbų pralaimėjimas – amžiaus tragedija, o Miloševičius – skriaudžiamos tautos patrioto simbolis.

Putinas savo dabartinės politikos procesą pradėjo nuo SSRS žlugimo apraudojimo ir tapo skriaudžiamos, bet nepalaužtos, Rusijos prezidentu nežadėdamas naujos imperijos. Kaip Jugoslavija Miloševičiui, taip ir SSRS Putinui buvo ir yra ta prarasta svajonė kurią, neva, sunaikino tarptautinis sąmokslas. Hitleris nebuvo linkęs „žaisti“ pseudovalstybėmis – aneksavo teritorijas be jokio rinkimų proceso, o administracinius darinius (tokius kaip Generalinė gubernija) kūrė „iš viršaus“. Miloševičius žaidė su įvairiomis serbų „krainomis“ taip, kaip Putinas su „liaudies respublikomis“.

Savo politinį kapitalą Miloševičius pradėjo krauti naikindamas Kosovo albanų bendruomenės politines aspiracijas, Putinas ėmėsi Čečėnijos ir viso Kaukazo regiono. Abu atvejai tarptautinei bendrijai buvo svarbūs, bet reaguota vangiai ir saikingai, tad diktatoriams pakako laiko paversti Kosovo ir Čečėnijos problemos „sprendimą“ populiarumo auginimo terpe.

Tiek Serbija, tiek Rusija savo idėjas realizavo remdama tas netikras dirbtinai sukurtas „valstybes“, stengdamosi jas paversti Didžiąja Serbija ar Rusų pasauliu. Miloševičius tam tikru momentu sukūrė sąjunginę serbų valstybę su Juodkalnija, Putinas kūrė Rusijos – Baltarusijos sąjungą. Net ir gyventojų skaičiaus santykis Serbija-Juodkalnija, Rusija-Baltarusija yra panašus, apytikriai 15:1.

Tiek Serbija, tiek Rusija savo idėjas realizavo remdama tas netikras dirbtinai sukurtas „valstybes“, stengdamosi jas paversti Didžiąja Serbija ar Rusų pasauliu.

Jei patikėsime tokia analogija, reikėtų manyti, kad Ukrainoje vykstantis karas gali didele dalimi priminti karą Bosnijoje-Hercegovinoje ar konfliktus kitose buvusios Jugoslavijos respublikose. Panašumai jau šiandien aiškiai matomi.

Jei taip, tai kas gi laukia artimiausioje ateityje?

Rusija, taip kaip ir Serbija, savo plano neįgyvendins. Serbija ne tik „neteko“ savo Miloševičiaus ir buvusios Jugoslavijos. Neteko dalies teritorijos, kurią galima laikyti Serbia proper.

Kosovo praradimas buvo bene skaudžiausias mokestis už buvusias Miloševičiaus avantiūras ir dalies serbų visuomenės dalies paramą joms. Drįskime prognozuoti, kad Rusijos agresiją prieš Ukrainą sustabdys galiausiais ne koks nors naujas Minsko susitarimas ar kontaktinė grupė, bet režimo pasikeitimas Maskvoje.

Vieniems – tai naujas praradimas, kitiems – išeitis. Tačiau už geopolitinį vadų godumą rusams gali tekti dar ilgai mokėti, bus sunku, kaip šiandien sunku serbams suvokti, kad alternatyvos europinei perspektyvai nėra, tačiau už ją tenka „susitvarkyti“ su praeitimi. Rusiškoji Juodkalnija – Baltarusija – galiausiai nueis savo keliu, matyt, proeuropietišku. Tokį šansą jai turėsime suteikti ir nuoširdžiai raginsime juo pasinaudoti.

Euroazijinė sąjunga, kurios prisibijojo integruotoji Europa, taip ir neatsiras, galiausiai juk šalims reikia partnerių, o ne hegemonų. Rusijai teks iš naujo ieškoti sąjungininkų ir vėl rinktis – demokratija ar naujas bandymas prastūminėti jau kelis kartus nepasiteisinusį politikos projektą.

Tačiau ir kitai pusei reiktų nekartoti klaidų, kurios, kaip regis, jau daromos. Ukraina gali (deja, deja) virsti antrąja Bosnija, ypač, kai pasirodo ženklų, kad yra pasiruošusi priverstinei „decentralizacijai“.

Ukraina gali (deja, deja) virsti antrąja Bosnija, ypač, kai pasirodo ženklų, kad yra pasiruošusi priverstinei „decentralizacijai“.

Prieš dvi dešimtis metų Miloševičiaus geopolitiniai žaidimai diplomatų leksikone virto Bosnijos problema, Bosnijos pilietiniu karu, kuriame pats serbų vadeiva tapo taikdariu.

Ar ne panašiai skamba, kai visa tai, kas vyksta Donbase, yra vadinama Ukrainos problema, teroristai tituluojami sukilėliais, o Putinas laikomas tėtušiu, kuris, neva, gali juos, kaip neklaužadas, sutramdyti.

Karas Bosnijoje baigėsi tuo, kad šios šalies piliečiai ir šiandien tebėra supriešinti, sudėlioti į lentynėles, pagal etninę priklausomybę, šalyje lokalinis egoizmas yra didesnė vertybė už nacionalinį patriotizmą. Bosnija turi vadinamąją europinę perspektyvą, tačiau dėl vidinio supriešinimo negali tuo pasinaudoti. Ar norime, kad tai nutiktų Ukrainai? Nenorime. Tad jau šiandien reikia labai tiksliai rinktis žodžius ir politinius epitetus.

Nepamirškime ir JAV vaidmens. Amerikiečiai labai nenoriai jungėsi į pasaulinius karus, be didelio entuziazmo ėmėsi ir buvusios Jugoslavijos reikalų. Veikiau atėjo tada, kai suprato, kad vieni europiečiai nesusitvarkys.

Ir dabar istorija kartojasi. JAV leidžia Europos įtakingoms valstybėms (ar bent save tokiomis laikančioms) sutvarkyti savo europietiškus reikalus. Minsko politinis hepeningas parodė, kad europiečiai (kaip ir prieš dvidešimt metų), linkę veikiau įsiklausyti į agresoriaus argumentus nei išsyk rimtai gelbėti skriaudžiamą. Drįstu prognozuoti, kad Minskas-2, kaip kitados koks nors Wance-Oweno planas Bosnijai, yra tik viena iš tarpinių stotelių šioje politikos istorijoje.

Mums, integruotiems europiečiams, tai bus dar viena pamoka suvokti, kad Europos integraciją reikia gilinti, finansus tvarkyti atsakingiau ir bendrai... elgtis drausmingiau. Šis pasaulis – ne pasaka. Ilgai ir laimingai jame niekas negyvena.

Egidijus Vareikis yra Seimo narys

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min