Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Egidijus Vareikis: Rusofobija ir sugebėjimai matyti, ką matome

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Egidijus Vareikis Rusijos faktorius Lietuvos politikai neabejotinai svarbus. Kiekviena vyriausybė vienaip ar kitaip turi pasisakyti, kaip bendraus ar nebendraus su Rusija, kiekvienas elito politikas turi apsibrėžti, ką galvoja apie santykius su Rytų kaimynu.

Opozicijos lyderis A.Kubilius yra visiškai teisus, sakydamas, kad tikrieji rusofobai yra ne kokie nors konservatoriai, o tie, kurie nenori matyti to, ką iš tikrųjų mato. Viena didžiausių baimių politikoje yra matyti tikrovę – baimė matyti tai, kas yra, prisidengiant politiniu korektiškumu ar net politine trumparegyste.

Matyti, kokia iš tikrųjų ta Rusija yra ne Rusijos baimė, o baimė apskritai. Lietuviškos politikos leksikoje dažnai kartojama: „Kaimyno nepakeisi“, „Rusija gali supykti“,  „Su Rusija reikia draugauti (taip, kaip Rusija nori)“. Tikra baimė...

Priminsiu, kad kurį laiką buvo madinga ir net savaip naudinga, žvelgiant į Rusiją, daug ko nematyti, nes vieniems reikėjo matyti besivystančią demokratiją, kitiems – apsimesti nematant Rusijos grėsmės, siekiant įstoti į NATO. Na, bet šiandien yra kaip yra. Pastarieji Rusijos santykių su Vakarais niuansai pravalė akinius visiems, tiesiog jau gėda nebematyti akivaizdžių dalykų.

raėjusią savaitę daug kalbėta apie vadinamąją Rusijos minkštąją ar švelniąją galią, kuri žmogiška kalba reiškia Rusijos mėginimą pajungti mus be okupacijos ir formalios aneksijos – pajungti per žiniasklaidą, kultūrą, papročius.

Praėjusią savaitę daug kalbėta apie vadinamąją Rusijos minkštąją ar švelniąją galią, kuri žmogiška kalba reiškia Rusijos mėginimą pajungti mus be okupacijos ir formalios aneksijos – pajungti per žiniasklaidą, kultūrą, papročius.

Formaliai mes jau daugiau kaip dvi dešimtis metų esame Vakarų ir euroatlantinės bendrijos narė, dešimtį metų ES ir NATO, o aiškėja, kad televizija pilna rusiškų laidų, teatrai ir kinoteatrai – rusiškų pastatymų,  jokia šventė neišsiverčia be žiburėlių ir kitokių ne tiek rusiškų, kiek sovietinių išradimų. Mes gi net ir pasaulio politiką vis dar matome per rusiškos ideologijos akinius.

Rusija iš tikrųjų gal ir nori, kad Rusijos užsienyje būtų daugiau, ir mes to norėtume, jei kiek drąsiau svajotume. Rusija eina pas mus ir per mus. Mes gi per informaciją ir kultūrą einame ne į Europą, o kažkur į kitą pusę. Tad tampame vis labiau supančioti ne su Briuseliu, o su ta pačia Maskva.

Neseniai kaltinome ekonomikos ir verslo pasaulį, kad jis pernelyg susijęs su Rusija. Iš dalies tai jau nebe tiesa, esame ne taip jau mažai ir euroatlantinėje rinkoje. Galų gale verslo pasauliui realijos svarbiau nei ideologija. Kas kita  mūsų kultūra ir dvasinis pasaulis.

Rusija žingsnis po žingsnio grąžina mus į buvusios SSSR kultūros ir ideologijos erdvę. Tarpukario SSSR stengėsi savo draugais padaryti, visų pirma, intelektualus, dabartinė post SSSR eina daugiausia per pigų ir spalvingą popsą, masinę kultūrą, tikėdamasi, kad mes Europos dar nesuprantame, o rusiškoje erdvėje ilgai gyvenome, todėl rusiški „bajeriai“ suprantami, o angliškas prancūziškas humoras neįkandamas.

Problemą suprantame, ar bent jau nebebijome pasakyti, ką matome. Gali būti, kad tikrai reikia statyti barjerus sovietinės ir postsovietinės kultūros ekspansijai. Gali būti, kad reikalingas naujas švelniųjų galių NATO ir jos penktas straipsnis.Tačiau taip įvardinę neretai išsigąstame, suprasdami, kad galynėtis su grėsmėmis nėra nei jėgų, nei išteklių. O ir baimė stingdo.

Nejaugi mes taip nieko ir negalime, išskyrus dejones, kad gali būti dar blogiau?

Romos imperatorius Julijus Cezaris sakydavo, kad blogas tas karys, kuris bijo, o geras tas, kuris pavojaus akivaizdoje pyksta. Ar pykti politikoje mandagu?

Istorija rodo, kad kalčiausi ne tie, kurie pyko. Kalti, kurie bijojo. Jei bijosime, tai nepadės jokie įstatymai, draudžiantys integruotis į postsovietines erdves. Integruos, ne pagal mūsų įstatymus, o pagal savo. Tad gal tiesiog reikia pyktelėti ir... O ką ir...?

Su posovietine Rusija visai nereikia kariauti, net jei ji ir siūlo. Reikia iš jos, paprasčiausiai... išeiti. Kartą jau bandėme, ir išėjome sėkmingai.

Ar gyvendami jau dvidešimt metų vakaruose, o dešimt metų – būdami ES piliečiai, tikrai atėjome į ta Europą. Panašu, kad ideologijos ir kultūros plotmėje sustojome kažkur pusiaukelyje.

Kažkada buvo madinga kalbėti, kad einame į Europą. Einame. Bet ar atėjome? Ar gyvendami jau dvidešimt metų vakaruose, o dešimt metų – būdami ES piliečiai, tikrai atėjome į ta Europą. Panašu, kad ideologijos ir kultūros plotmėje sustojome kažkur pusiaukelyje.

Jei kas gyvena Lietuvoje dvidešimt metų ir nekalba lietuviškai, manau, pelnytai nusipelno priekaištų dėl menkos integracijos į vietinę bendruomenę.

Pakankamai ilgas laikas. O štai ar mes per tas dvi dešimtis metų tikrai išmokome Europos ir euroatlantinės bendrijos kalbos, kultūros, meno, papročių ir gyvenimo būdo?Ar net ir pirmininkavę Europos Sąjungai tebesijaučiame joje kažkokie svetimkūniai. O jei svetimkūniai Europai, tai savi jau minėtai postsovietinei Rusijai.

Vidutinis šiandienos gyvo statistinio lietuvio amžius (vadinamasis medianage) yra apie 40 metų. Tas vidutinis lietuvis buvo mokytas ir auklėtas sovietinėje mokykloje, kuri mokė, kad geriausi rašytojai kompozitoriai, dramaturgai ar net gydytojai buvo rusai, rusų kalba ir rusiška dvasia sukurtos didžiausios pasaulio kultūros vertybės. Taigi, tas lietuvis išmokytas rusiškos kultūros kalbos.

Jaunimo situacija geresnė, jis jau nėra anos mokyklos auklėtinis, tačiau žiniasklaida ir masinė kultūra orientuojasi į tą statistinio amžiaus kultūros vartotoją. Televizijos kanalų vadai pripažįsta, kad jų popsas skirta daugiausia vidutinio amžiaus posovietiniam žiūrovui, o  internetinės pramogos labiau jaunimui.

Tad iš kur gi mums reikia išeiti ir kur ateiti? Ar su gailesčiu reikia palikti tą buvusios SSSR kultūros ir ideologijos erdvę?

Kai kurie mūsų inteligentai (reiktų vadinti intelektualais) negalintys atsiplėšti nuo savo pagrindų gali pasidomėti, kaip rusiška kultūra vertinama pasaulyje. Šiandieniniame palyginimų, vertinimų bei reitingų pasaulyje nesunku pasižiūrėti, kas yra ta Europos kultūra, ir kuo ji skiriasi nuo mums brukamo rusiško popso.

Štai iš šimto didžiausių visų laikų draminių veikalų keletą kartų paminimas Čechovas ir kartą Gogolis, iš šimto geriausių operų, sąraše yra tik Musorgskis ir Čaikovskis, romanų šimtuke – Tolstojus ir Dostojevskis, poetų – Puškinas ir Achmatova, vienintelė šiaip jau atstovaujanti XX amžiui.

Jei pažvelgsime į Nobelio premijų laureatus, ten rasime veikiau bėgančius nuo tos sovietinės popso kultūrinės erdvės, nei jai tarnaujančius.

Gal ką ir papiktinsiu, bet holivudinė produkcija kur kas arčiau Europos, nei XX amžiaus sovietinis popsas.

Gal ką ir papiktinsiu, bet holivudinė produkcija kur kas arčiau Europos, nei XX amžiaus sovietinis popsas.

Nelabai teisūs tie, kurie per anksti išsigando anglų kalbos ir vakarietiško mąstymo. Neišmokę jų liekame su rusų kalba ir postsovietiniu mąstymu.

Nuožmiai kovodami su anglosaksiška kultūra, tebeturime rusišką. Skandinavai ar olandai, šiandien laisvai kalbantys angliškai, visai neprarado savo identiteto, tad ir lietuviškam identitetui neturėtų būti svarbus „Russkoje radio“ ar „Pervyj baltyskij“. Reikia jų tiesiog nusikratyti.

Galima labai bijoti kokio nors ordino laikraščio pirmajame puslapyje, galima jį pridengti. Galima papildomai apmokestinti (pensininkai apsidžiaugs), galima prilyginti smurto ar pornografijos propagavimui. Galima tiesiog nesuprasti, ką jis reiškia, ir tada jis tiesiog neteks prasmės.

Tad minkštosioms grėsmėms galime patys atsispirti. Reiktų tiesiog su jomis turėti kuo mažiau bendro.

Nebijokime matyti, ką matome. Matydami, supraskime, ką matome. Supratę, pasirinkime žiūrėti į gražesnius ir naudingesnius dalykus. Jų pasaulyje yra išties nemažai.

Egidijus Vareikis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min