Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 24d. 15:00

Eligijus Dzežulskis-Duonys: Ar tik ne mūsų sustojimas?

Eligijus Dzežulskis-Duonys Ar iki pandemijos nesijautėme tarsi būtumę traukinyje, kuris kadaise jau nuvažiavo nuo bėgių, bet kažkokiu magišku būdu ir toliau sugeba lėkti lyg akis išdegęs? Kokia kryptimi važiuojame ir kodėl taip greitai?, - turbūt niekas nebūtų galėjęs deramai nei atsakyti, nei paaiškinti. Tiesiog judėjome, bijodami net pagalvoti apie galimą sustojimą arba išlipimą. Apie garvežio mašinistus bemaž kiekvienas turi savo nuomonę (mintyse išvardinkim tuos, kurie, mūsų manymu, valdo pasaulį), bet tikrai vairavo ne tie...

Kai išnyko šaltojo karo sąlygomis sukurta dviejų megagalių priešprieša, savo šešėliu užklojusi bemaž visą pasaulį, atsivėrė egzistencinė tuštuma – savotiška niekio baimė. Juk pranyko jaudulys dėl pasaulio ateities. Tad šiai priešpriešai išnykus reikėjo naujo, emociškai stipraus, jaudinančio dirgiklio. Savaimingai iškilo ekologinės problemos ir nuogastavimai dėl jų keliamų pokyčių.

Ekologinės katastrofos nuojauta kurį laiką, regis, užpildė tą egzistencinį vakumą, kilusį po sumenkusio branduolinio karo grėsmės. Tačiau iš tikro niekas gi per daug rimtai nei į ekologines, nei į jas lydinčias žmogiškas problemas nežvelgė. Teoriškai turbūt daugelis kultūriniuose ir politiniuose Vakaruose sutiko su tuo, kad reikėtų keisti juose įsivyravusį ir nuolat greitėjantį gyvenimo būdą, nes jis vėlgi teoriškai tikrai veda į (tolimą) pražūtį. Tačiau praktiškai bene visi troškome, kad jį pakeistų kiti, bet ne mes patys.

Kitaip tariant, visi ir toliau atkyviai reikalavo dar daugiau autostradų, dar daugiau parduotuvių, dar daugiau savartynų, dar daugiau pigių kelionių ir naujų oro uostų, tikėdamiesi, jog jų skleidžiamą taršą, triukšmą ir kitokią žalą sugers kiti. Taipogi kiti, o ne mes prie jų apsigyvensime. Tie kiti – tai visokio plauko (likimo, o gal mūsų?) nuskriaustieji: bedaliai, nevykėliai, bedarbiai, imigrantai ir pan.

Įprastas ir pamėgtas vartojimo režimas, didėjantys patogumai, vis auganti medžiaginė gerovė, su jais siejamas saugumas tarsi neatkabinamai suaugo su mumis. Iš čia besaikis ir kasdien privalomai besiplečiantis vartojimas; neribotos, kasdien vis pingančios kelionės; vien tik man asmeniškai pritaikomos paslaugos, pramogos ir malonumai, etc. Visa tai nepaliaujamai ir greitai plėtėsi kaip kad nūnai plečiasi pavojingas virusas.

Kaip ilgai galėjome vaidinti „sveikus“ daugiau ar mažiau sergančiame pasaulyje. Argi ne beprotybė buvo pasiduoti privalomam pokyčio ir greičio diktatui? Keisti, greitinti ir efektyvinti viską be išimties, kas net ekonomiškai žvelgiant, nekelia sunkumų.

Jei šiandien gamini tiek, rytoj turi gaminti antra tiek. Jei šiandien parduodi tiek, rytoj turi parduoti antra tiek. Jei prie tavo teikiamų paslaugų, kaip ir prie tavo prekių išdėstymo parduotuvių ar interneto svetainių lentynose priprantama, turi pakeisti jas arba bent jau jų išdėstymą, struktūrą. Perdėlioti, judinti ir taip be paliovos judėti! Kitaip sulėtėsi ar net (ginkdie) sustosi!

Kad sustoti tolygu mirti jautėme net pirkdami kasdienį maistą maisto prekių parduotuvėse, nes tos pačios prekės jose kas savaitė ar kas dvi būdavo vis kitaip išdėliojamos ir prireikdavo nemenkai pajudėti, kad atkurtum buvusią tvarką, t. y. surinktum savąjį pirkinių krepšelį.

Šis nuolatinis gyvenimo greitinimas nieko daugiau nedavė kaip tik sekino fiziškai, morališkai ir psichologiškai. Nebuvo laiko nei ką nors deramai sukurti, apžiūrėti ir įvertinti, nei juo labiau suprasti tai, kas sukuriama.

Akivaizdi beprasmiškos skubos iliustracija – mokslo straipsniai (vertimai) ir žiniasklaidos tekstai (vertimai): dauguma jų tokie vienadieniai ir tokie efemeriški, jų nei normaliai paskaitysi, nei kiek nors reikšmingesnių minčių juose rasi, nebent priverstinai „skonėsies“ neatpažįstamai darkoma kalba.

Kad kalbos darkymas lemia papročių ir teisingumo nuosmukį pastebėjo jau Antikos laikų kinų mąstytojas Konfucijus. Netikusi kalba ir netikslios, bereikšmės sąvokos gimdo netvarką ir sumaištį tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Bet mums, Lietuvoje, tai nė motais.

Kai tikrieji žmogaus ir jo žemiškųjų namų – gamtos poreikiai neatrodė nei labai svarbūs, nei apskritai svarstytini, beprasmė skuba ir lėkimas be krypties pasauliniu mastu artino mus prie pamišimo. Žmonės išmoko (buvo priversti) daug ir greitai dirbti, lygiai taip daug ir greitai pramogauti. Galimas daiktas, krizė privers išmokti mažiau (kitaip) dirbti ir mažiau (kitaip) pramogauti. Bet ar to pakaks norint naujai atrasti aukštesnius žmogaus gebėjimus?

Tuos, vardan kurių žmogus visada troško išsivaduoti nuo gyvenimo būtinybės diktuojamo alinančio darbo. Juk kai – dėl vis didėjančios darbo automatizacijos ir jo robotizacijos, galimybės dirbti nuotoliniu būdu ir dirbančiam žmogui patogiu laiku – pasitaikė reali proga išsivaduoti nuo sunkios darbo naštos, paaiškėjo, kad nieko daugiau žmogus jau nebesugeba – vien tik daug dirbti ir tuščiai pramogauti. Tad vaduotis kaip ir neliko dėl ko.

Bet galgi tokie konkretų darbą pranokstantys gebėjimai kaip mylintis mąstymas, meninė ir mokslinė kūryba, politinė veikla niekada nėra prarandami negrįžtamai? Tuomet gal laikas išlipti iš priverstinai stabtelėjusio ekspreso? Žiūrėkite: ar tik ne mūsų stotelė!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min