Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eligijus Dzežulskis-Duonys: Sveikas protas ir Euro-vizija

Šaltinis: 15min
0
A A

Eligijus Dzežulskis-Duonys Manau, atėjo laikas visiems aiškiau kalbėti, išreiškiant savo poziciją Europos, taigi, ir savo vizijos atžvilgiu. Ypač kai šių metų Eurovizijos laimėtojas (-a) pasiuntė aiškų pranešimą apie nesustabdomą tokių kaip jis (ji) žygiavimą pirmyn.

Eurovizija sumanyta kaip politiškai propagandinis renginys. Muzika, žmonių balsavimai, visa kita joje vaidina antraeilį vaidmenį. Renginys skirtas Europos šalių piliečių vienybei ugdyti bei stiprinti, bendram Europos Sąjungos žmonių tapatumui formuoti.

Vis geriau matom, į kokį miglotą tapatumą esame stumiami. Dar keisčiau, kai šiandien labiausiai, regis, Ukrainai reikalinga politinė parama atitenka jokios tiesioginės grėsmės nejaučiantiems žmonėms.

Todėl atsakingiems už bendruosius Lietuvos valstybės reikalus ir norintiems jiems atstovauti Europoje reikėtų pasiųsti aiškesnę žinią, kaip šį renginį mato Lietuvos piliečiai ir ko jie iš viso nori (jei dar nori).

Vienas pasakymas: viskas dzin, tevyksta kas ir kur tik nori, palikit tik mane ramybėje. Tuomet iš esmės, ir sakyti nieko nereikia. Kitas – Lietuva galėtų atsisakyti dalyvauti tokio pobūdžio bendrumą formuojančiuose renginiuose, nes dauguma jos piliečių tam nepritaria. Ir užtenka dangstytis iškreipta tolerancijos ar sveiko proto sąvoka.

Iš senosios Europos kultūros kylanti tolerancijos samprata reiškia palikti gyventi kitokius, nuo daugumos besiskiriančius žmones – kitaip mąstančius, kitaip tikinčius, kitaip atrodančius ir pan. – užuot juos fiziškai sunaikinus, kas visais laikais yra neabejotinai barbariškas veiksmas.

Kai atskiros grupės mėgina agresyviai primesti savo gyvenseną visiems, tolerancija yra iškreipiama ir todėl praranda savo esmę.

Tačiau tai visiškai nereiškia, jog tie palikti gyventi (toleruoti) kitokie žmonės, savo ruožtu, turi turėti teisę ir sąlygas pagal savo gyvensenos modelį siekti pakeisti juos toleruojančią daugumą. Kai atskiros grupės mėgina agresyviai primesti savo gyvenseną visiems, tolerancija yra iškreipiama ir todėl praranda savo esmę.

O sveiko proto jokie trumpi pastebėjimai neatskleis – pakaks to, kad kiekvienas vadovausis dar likusiu sveiku protu.

Sunku kalbėti apie žmones, kurie yra gėjai, lesbietės ar transvertitai, nes jie yra žmonės su savo džiaugsmais, skausmais ir rūpesčiais. Žmonės, kuriais neretai tiesiog naudojamasi.

Vis dėlto jei galėtume (t. y. būtų leista) patyrinėti dabartinių gėjų, lesbiečių, transvertitų ir kitokių tapatumų vartotojų tapatybę, tai, labai tikėtina, rastume, jog daugumai jų bendra tai, kad dėl žiaurių ar keistų patirčių tradiciniai vyro ir moters santykiai, šeimos gyvenimas jiems nebesuvokiamas. Arba jis regimas kaip baisus, prievartiniu būdu įpareigojantis dalykas. Matyt, pirmiausia iš čia noras maištauti, griauti, keisti viską – tame tarpe ir save (o paskui jau ir visus likusius).

Žinoma, galima manyti, kad noras tapti gėjumi ar lesbiete turi gamtinį genetinį pagrindą. Vis viena ši tikimybė realiai nedidelė, nes savaime nebūdinga daugumai, todėl ji negali būti nei polinkių perdavimo, nei agresyvumo pateisinimo pagrindas. Be to, nuo seno žmonėms būdingi įvairiausi troškimai bei aistros, kurių tenkinimas gali net būti žmogui pražūtingas. Kodėl tad gėjų, lesbiečių ar transvertitų gyvensenos atžvilgių sveikas protas turėtų galvoti kitaip?

Dar yra toks dalykas kaip mada. Plius propaganda ir, žinoma, žiniasklaida. Ko tik nepadarome stengdamiesi neiškristi iš „bendrosios srovės“, pamiršdami, jog visi lavonai plaukia pasroviui, tik gyvas žmogus gali irtis prieš srovę.

Stebina tad mūsų, lietuviškoji žiniasklaida, smulkmeniškai pristatinėjanti Eurovizijos išvakarėse vykstančias „netradicinės orientacijos“ porų santuokas, tokių žmonių susitikimus, jų atvykimus, išvykimus ir t. t. Argi maža visokių įvykių nutinka bet kurio renginio išvakarėse, bet aprašomi tik tam tikri, pasirinkti dalykai. Kas pasakys, kodėl – dėl žurnalistinio paikumo, pasidavimo propagandai, redaktorių užgaidų ar didžiulių pinigų, judančių užkulisiuose?

Ir dar – panašu, jog „senoji Europa“ tikrąja šio žodžio prasme virsta „mirštančiu kontinentu“. Tuomet juo labiau keblu mums, lietuviams, gyvenantiems tarp Rytų ir Vakarų. Iš vienos pusės – neprognozuojami, senuoju azijietišku žiaurumu, regis, noriai užsidegantys kaimynai rusai, o iš kitos pusės – save pasmerkiantys, „velnių priėdę“ Vakarų europiečiai. Gal, susiduriant su šiomis kvailybėmis ir baisybėmis, metas grįžti prie tarpukario Lietuvoje keltos Lietuvos kaip organiškos Rytų ir Vakarų sintezės idėjos...

P. S. Pagaliau būkim atviri: nedalyvaudami Eurovizijoje, mažai ką ir prarasime. Vis viena dainuoti (rėkti) kitaip kaip ne iš pilvo neišeina. Tad esame pasmerkti būti uodegoje. O nedalyvaudami dėl aiškiai išreikštos principinės nuostatos galėtume sulaukti simpatijų iš žmonių, dėl įvairių priežasčių šiandien į Lietuvą ir jos žmones žvelgiančius perdėm neigiamai.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min