Seimo Energetikos komisija šiuo metu analizuoja padėtį Lietuvos dujų rinkoje. Visi pripažįstame, kad dar prieš metus padėtis buvo katastrofiška – dujas į Lietuvą galėjome gauti tik per „Gazprom“ vamzdį, o monopolisto padiktuotos kainos buvo didžiausios Europoje ir 2-oje vietoje pasaulyje (po Japonijos). Tokia padėtis vertė imtis skubių, bet ne visada apgalvotų ir ekonomiškai įvertintų priemonių.
Šiandien galime pasidžiaugti – pasiekta energetinė nepriklausomybė, kuri atpalaidavo Lietuvą nuo monopolinio ir brangaus dujų tiekimo iš „Gazprom“. Bet pažvelkime blaiviai ir paskaičiuokime, ką mūsų šalis turi dabar ir koks yra realus dujų poreikis.
Skaičiuojama, kad Lietuvos pramonei, šilumos ir energijos gamybai net ir šalčiausiu metu per parą reikia apie 14 mln. kubinių metrų dujų. Reikia įvertinti, kad dėl biokuro energetikos plėtros, namų renovacijos ir kitų priemonių ateityje šis skaičius tik mažės. Tikėtina, kad po 5 metų Lietuvos dujų poreikis per parą sieks tik 8-10 mln. kub. metrų.
Paskaičiuokime, ką mes turime dabar, ir ką suplanavome artimiausiai ateičiai 2019-2021 m.:
1. „Gazprom“ dujų vamzdynas gali užtikrinti dujų tiekimą Lietuvai iki 30 mln. kub. m. per parą. Tai 2-3 kartus daugiau negu reikia, bet sutikime – apsaugok, Viešpatie, nuo šio monopolisto!
2021 m. Lietuvai per parą reikės 8-10 mln. kub. m. dujų. Visi išvardinti 4 dujų tiekimo šaltiniai užtikrins net 54 mln. kub. m. tiekimą per parą.
2. Nuo 2015 m. veikia Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas Klaipėdoje. Jis užtikrina 4 mlrd. kub. m. dujų per metus arba po 11 mln. kub. m. per dieną. Tai pakankamas kiekis Lietuvai, tačiau suskystintos dujos brangesnės, negu monopolio netekusio „Gazprom“ dujos, o pati SGD terminalo infrastruktūra per 10 metų kainuos dar 600 mln. eurų.
Tad terminalo dujas dar pabrangina mokestis už terminalo (infrastruktūros) išlaikymą. Sutinku, kad šis terminalas buvo būtinas kaip alternatyva „Gazprom“. Bet kartu verta atkreipti dėmesį, kad pernai pirkome tik 0,54 mlrd. kub. m. dujų per metus, nuo šių metų pirksime tik 0,35 mlrd. kub. m., o tai yra tik 9 proc. terminalo metinio pajėgumo (4 mlrd. kub. m.).
3. Toliau dar gražiau – 2015 m. rudenį Lietuva, Lenkija ir Europos Komisija pasirašė susitarimą dėl naujo dujotiekio tarp Lenkijos ir Lietuvos (GIPL) tiesimo. Jis bus baigtas 2019 m. ir užtikrins dar 7 mln. kub. m. dujų tiekimą į Lietuvą kasdien.
4. Pridėkime, kad pagal dvišalę sutartį 2021 m. bus baigta jungtis tarp Latvijos Inčukalnio požeminės dujų saugyklos ir Lietuvos dujotiekių sistemos. Iš Latvijos kasdien galėsime gauti po 6 mln. kub. m. dujų.
Taigi – sudėjus MAKSIMALIUS dujų poreikius, 2021 m. Lietuvai per parą reikės 8-10 mln. kub. m. dujų. Visi išvardinti 4 dujų tiekimo šaltiniai užtikrins net 54 mln. kub. m. tiekimą per parą. Net atmetus „Gazprom“ 30 mln. kub. m. tiekimo galimybes, lieka 24 mln. kub. m. per parą. Akivaizdus perinvestavimas.
Kodėl susiklostė tokia situacija? Viena priežasčių – atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos nebuvimas. Nors buvo planuota ir ne kartą žadėta, Vyriausybė ir Energetikos ministerija šio darbo nepadarė nuo pat 2012 metų!
Galime guostis, kad dalis naujų jungčių su Lenkija ar Latvija bus finansuojama ES lėšomis. Tačiau dujotiekių ir kompresorinių priežiūros, eksploatacijos bei remonto kaštai kris ant Lietuvos dujų vartotojų pečių. Bendra tendencija tampa aiški – turėsime daug ir pigių dujų iš įvairių šaltinių, bet mokėsime brangiai. Mažą dujų kainą ilgą laiką didins infrastruktūros išlaikymo kaštai.
Dr. Eugenijus Gentvilas yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos ir Seimo Energetikos komisijos narys
