Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ingrida Šimonytė: Mąstymas skaičiais – nemąstymo alternatyva

Šaltinis: 15min
0
A A

Kiekvienų metų biudžeto rengimo procesas stulbinamai panašus: ar ūkis kaista, ar krizė, ar kamuoja neapibrėžtumai pasaulio ekonomikoje, geri norai visada viršija galimybes. Turbūt pati žmogiška prigimtis tą lemia, nes juk ir kasdienybėje reikia ir to, norisi ir ano. Skirtumas tik tas, kad asmeniniame gyvenime ištekliais tiems poreikiams ir norams daugiausia ir rūpintis tenka pačiam, tikėtis, kad tuo pasirūpins kiti, leistina tik vaikams. Viešajame gyvenime, pasakytų kai kurie, „tam yra Finansų ministerija“. Visgi, Finansų ministerija savo pinigų, kuriuos galėtų gerai ar blogai „dalinti“, neturi – visi ištekliai, kurie yra perskirstomi per biudžetus yra mokesčių mokėtojų: sumokėti kaip mokesčiai ar pasiskolinti. Būtent tai nustato ribas, KIEK galima išleisti. KAIP lėšas išleisti, lemia politinis sutarimas.

2013 metų biudžeto rengimas – ne išimtis. Kaip visuomet, deklaruojami didesni – net dešimtimis procentų – poreikiai praktiškai visoms sritims, nors net neypatingai mėgstančiam matematiką aišku, kad  ekonomikai augant keliais procentais biudžeto pajamos dešimtimis procentų nedidinant mokesčių augti tiesiog negali. Visgi sunku pykti ant institucijų už šiuos prašymus – liaudies išmintis, kad pelėdai savo vaikas yra pats gražiausias ir svarbiausias, veikia ir čia. Todėl turbūt nėra korektiška, kalbant apie juos, vartoti žodį „apetitai“, juk retas prašo papildomų lėšų tarnautojų skaičiui didinti, komandiruotėms ar kėdėms. Paprastai – socialinei ar sveikatos apsaugai, švietimui, policijai ar priešgaisrinei apsaugai, policininkams, menui ar sportui, t.y. tam, kas svarbu kiekvienam iš mūsų. Reikia manyti, nuoširdžiai tikima savo planų svarba ir būtinumu. Ir, deja, kartu išteklių neribotumu. Puikiai žinau, kad lygiai taip pat yra ir kitur, ne tik šalyse, kurios savarankiškus biudžetus rengia vos antras dešimtmetis, todėl neketinu skųstis dėl dalykų, kurie nežinau, ar apskritai pakeičiami.

Visgi noriu pakalbėti apie išteklių ribotumą, nes kilnius kitų institucijų tikslus reikia derinti ir su Finansų ministerijos tikslu, kuriuo ji taipogi nuoširdžiai tiki. Matydama, kaip kasmet tenka atidėti nemenkas ir kol kas, deja, dar didėjančias sumas skolai aptarnauti, ministerija siekia, kad kaip įmanoma greičiau imtume gyventi pagal pajamas, o ne skolon. Tenka dar kartą pasikartoti, kad skolinamasi iš esmės dviems tikslams – išlaidų perviršiui apmokėti (tai „nauja“ skola) ir jau sukauptai skolai perfinansuoti (kai esama skola tiesiog pakeičiama, t.y. ji nepadidėja). Apie skolos ir jos aptarnavimo išlaidų augimą pastaruoju metu kalbama daug ir rinkimų įkarštyje bus kalbama dar daugiau. Tai toks „arkliukas“ ant kurio lengva joti, kaišiojant po nosimis plikus skaičius ir gudriai atsiribojant nuo to augimo priežasčių ir jau ypač – savo indėlio į jį.  Visgi, apie skolą daugiau ir išsamiau tikiuosi parašyti dar ne kartą. Spėju, kad ši tema bus tiek nepadoriai valkiojama rinkiminės kampanijos metu, jog tiesiog neišvengiamai teks priminti galvojantiems savo galva svarbius dalykus, o kai kuriems kalbėtojams (mūzoms) – jų pačių ankstesnius veiksmus ir kalbas.

Kam patinka auganti skola? Niekam, todėl skolos prieaugį būtina toliau mažinti. Tačiau tą padaryti galima tik mažinant patį skirtumą tarp pajamų ir išlaidų. Kasmet bent po 1 procentinį punktą BVP (primenu, šįmet planuotas 3 procentų deficitas) mažinant šį atotrūkį, įmanoma per 3 metus „suvesti galus“ iš esmės nedidinant bendros mokesčių naštos, o skolos lygis per tą patį laikotarpį sumažėtų iki 35 procentų BVP. Vienas procentinis punktas atrodo tikrai nuosaikiai, ypač, kai prisimeni, kad, krizei smogus, 2009-2010 metais teko deficitą mažinti ir dviženkliais skaičiais.

Tačiau tai pasiekiama tik beveik nedidinant ir išlaidų. Norint mažesnio deficito be mokesčių didinimo, kitų metų valstybės biudžete bendras išlaidų didėjimas gali būti tik labai ribotas ir susijęs tik su tomis išlaidomis, kurių išvengti neįmanoma, o būtent: skolos aptarnavimu, įmokomis į ES biudžetą bei kitąmet nuo liepos 1 d. perimamu pirmininkavimu ES. Nenuostabu, kad bus nusivylusių, mat jau girdėjo kažką apie krizės pabaigą.

Finansų ministerija neišvengs kritikos, kad „nieko nesupranta apie žmonių gyvenimą“. O žmonės savo ruožtu neišvengs rinkiminių pažadų, kad, kai ateisim, tai „pasaulį seną išardysim ir naują pastatysim“.

Rinkiminiais metais rengti biudžetą yra itin sudėtinga – jį tvirtina naujas Seimas. Įmanoma, kad to Seimo daugumos politinės nuostatos radikaliai skirtingos nei buvusio, pvz. „tegul bus didesnė mokesčių našta, bet norime perskirstyti daugiau“. Galimi ir tokie atvejai, kai naujam Seimui tenka dirbti su biudžeto projektu, kuris atsilieka nuo realybės šviesmečiais, kaip teko šiam Seimui 2008-aisiais. Padėtis nedėkinga: turi tvirtinti ankstesnės kadencijos pradėtą svarstyti galbūt naujų politinių vėjų, o gal realybės neatitinkantį įstatymo projektą arba paskubomis jį keisti, neišvengdamas klaidų ir nesusipratimų. Bet, kai Seimo rinkimai rudens viduryje, kitaip, deja, ir negali būti.  Taigi, ką galima daryti, jeigu „paveldėtas“ biudžeto projektas nepatinka, nes jo išlaidos svarbiems dalykams – „per mažos“?

Pirmyn į praeitį

Bandykime variantus iš fantastikos srities: būtų be galo malonu paskirstyti du milijardus, reikalingus palūkanoms už skolą sumokėti, kitkam. Bet nors ir bus daug šnekos apie tai, kaip „neteisingai“ pasiskolinta, nė vienas laiko mašina negrįš į laikus, kai galėjo kaupti rezervus kaip estai ir bulgarai, kad dabar tų 2 milijardų beveik nebūtų. Nė vienas negrįš į praeitį ir nepasiskolins iš TVF, kad ta suma būtų kažkiek mažesnė. Įdomu tai, kad 2009 m., kai skolinamasi buvo daug ir brangiausiai, iš TVF siūlė skolintis gal tik S.Stoma. Bet tai nenuostabu – sudėtingos kaimynų latvių derybos su tarptautiniais kreditoriais, ypač 2009-2010 m. turbūt retam atrodė siektinos pakartoti. O kai skolinamasi mažiau ir pigiau, staiga bandoma pasakoti, kad juk „buvo toks langelis, kur buvo galima gauti pinigų daug ir pigiai“. Suprask, ir kone be sąlygų. Kritikuoti praeities sprendimus iš dabarties pozicijų, kai žinoma, kad 2010 m. Baltijos šalių ūkiai atsigavo, biudžetų pajamos didėja, o Latvija sugebėjo grįžti į finansų rinkas jau 2011-aisiais – labai lengva. Juk ta pačia nata galima teigti, kad, jeigu jau reikėjo kreiptis į TVF, tą daryti reikėjo dar 2008 m. vasarą, kai į finansų rinkas Lietuva apskritai nebegalėjo įkišti nosies, todėl Andriaus Kubiliaus Vyriausybė paveldėjo neapmokėtas sąskaitas ir iš pertekliaus į milijardinį deficitą įsliuogusią „Sodrą“.

Galiausiai, kada gi susikaupė didžioji dalis tos naujos skolos, taip padidinusios skolos aptarnavimo išlaidų eilutę? Teisingai, tais 2009-aisiais, kai biudžetas buvo tikslinamas kelis kartus tam, kad deficitas neviršytų bent jau 10 procentų (primenu, jis buvo 9,5 procentų) BVP – praeityje prisiimti įsipareigojimai ir staigiai sumažėjusios pajamos grasino išsprogdinti ir kone 20 procentų skylę. Kas nors iš dabartinių kritikų grįš atgal ir sumažins 2009-ųjų deficitą dar labiau, kad dabar reikėtų mažiau išleisti skolai? Praeities nebepakeisi, tačiau grįžti bent jau į  kalbų stenogramas verta – iš jų matysis, kad tuo metu Vyriausybė aršiausiai buvo tų pačių kritikų peikiama būtent už deficito mažinimą, nes juo neva reikėjo „skatinti ūkį ir vidaus vartojimą“, t.y. kaupti dar didesnę skolą.

Taupyti negalima išlaidauti? Klausk voveraitės

Taigi, atmetus nerealius praeities pakeitimo variantus, lieka realesnieji. Norisi didinti bendras valstybės išlaidas, kad imti „pagaliau skatinti vidaus vartojimą ir ūkį“?  Visų pirma, tai bus daroma skolon. Aišku, galima mąstyti selektyviai ir kritikuoti tik „Kubiliaus – Šimonytės skolą“, nes buvusios iki krizės ir būsimos valdžios skola, matyt, būtų tik pagrįsta, nepravalgoma ir gauta kone už dyką?

Antra, tokiems skolinto dosnumo priepuoliams vis tiek yra riba – Mastrichto kriterijus. Kitąmet planuojant didesnį nei 3 procentų BVP deficitą, Lietuvai tikrai būtų sustabdyti ES fondai, o kritikuojantiems dabartinę Vyriausybę už neva nepakankamai spartų ES lėšų įsisavinimą, jei jie būtų valdžioje, tai tikras spjūvis į veidą, argi ne? Bet visų trečia ir svarbiausia – erdvės tokiam sprendimui dar mažiau, nei atrodo. Ypač į valdžią pretenduojančiai opozicijai dera prisiminti, kad „deficitinių finansų“ laikais valstybės biudžeto išlaidų augimą apriboja jos iniciatyva teiktas (juk atsimenate ministro Rimanto Šadžiaus teisingą paralelę apie išmintingąją voveraitę?), bet praktiškai konstitucine balsų dauguma 2007 m. priimtas Fiskalinės drausmės įstatymas. Kuris, nors tada buvo kritikų apšauktas „bedančiu“, pasirodo, veikia. Ir jis sako, kad, jeigu nėra ūkio nuosmukio (primenu, kad kol kas tikimasi, jog kitąmet realus ūkio augimas sieks kiek virš 3,5, o nominalus – apie 7 procentus), išlaidų augimas ribojamas tam tikromis „lubomis“. Taigi, 2013-ųjų metų biudžeto išlaidų augimo „lubos“ (lyginant su šiais metais) – 1,9 procento, o į jas reikia įtalpinti ir visas „neišvengiamąsias“. Galima „lubų“ taisyklę ir „išjungti“, bet tas pats įstatymas tuomet reikalauja užtikrinti, kad kitų metų deficitas nuo šiųmečio vis tiek sumažės bent 1 procentiniu punktu (t.y. bus ne didesnis kaip 2 procentai BVP). Tikėtis, kad pajamų staiga pridygs daugiau nei leidžia prognozuoti kontraversiška ekonominė aplinka – naivu, o rašyti tai į biudžetą – kvaila, todėl, ūkiškai kalbant, taisyklę „išjungtų“ ir išlaidas padidinti labiau leistų tik... Teisingai. Didesni mokesčiai.

Vadinasi, suk nesukęs, o vis tiek gaunasi tai, ką vienas politikas pavadino „tik Šimonytės norais“ ir „mąstymu skaičiais“ – išlaidų augimas bus labai santūrus, arba teks tiesiai ir šviesiai pasakyti (geriau iki rinkimų, kad paskui nebūtų siurprizų): „mieli Lietuvos žmonės, mes norime Jūsų labui labiau finansuoti .... (įrašyti tinkamą sritį). Mes turime mažinti deficitą, nes nenorime dar labiau didinti skolos ir jos aptarnavimo išlaidų, kurių naštą nešate Jūs. Mes negalime pažeisti įstatymo. Todėl mes ketiname nuo kitų metų didinti/įvesti N mokesčius ir surinkti papildomai M litų, kurie bus išleisti ... (įrašyti tinkamą sritį) papildomai finansuoti. Skyrę daugiau lėšų šioms sritis, mes pasieksime Z rezultatą“.

„Koks kvailas įstatymas, jis neleidžia padėti žmonėms!” – sušuktų kas nors, primiršęs, kad biudžetas žmonėms „padeda“ ne iš kalbėtojo, o iš visų žmonių kišenės. Žinoma, kiekvieną įstatymą galima pakeisti. Tik nesiūlyčiau politikams, ką tik su trenksmu ratifikavusiems ES fiskalinės drausmės sutartį, kurios pamatas – net ne 1, 1,5 ar 2,45 procentų deficitas, o SUBALANSUOTI finansai – į tai veltis. Darbų atitikimą žodžiams stebi ne tik kokie „biurokratai“ Europos Komisijoje, bet ir investuotojai, reitingų agentūros, nuo kurių priklauso skolinimosi kaina. O juk kitų metų pradžioje Vyriausybės vėl laukia 1 mlrd. eurų 2003-2004 m. išleistų euroobligacijų perfinansavimas!

Taupymas „kitaip“ – atgal į realybę

Vadinasi, be ženklaus mokesčių didinimo papildomoms išlaidoms finansuoti, lieka tik vienas būdas padidinti finansavimą kažkokiai, naujajam Seimui išskirtinai svarbiai sričiai – sumažinti jį kitai, nesvarbiai ar mažiau svarbiai, t.y. perskirstyti išteklius.

Taupymas – teigiama sąvoka, todėl kalbų apie tai, kad bus taupoma, netrūksta. Bet, kaip teigiama, bus taupoma kažkaip „intelektualiai“, ne taip, kaip dabar (paniekinamai vadinant tai kažkodėl „buhalteriniu“ taupymu, tarsi kalbėtojai norėtų sumenkinti garbingą buhalterio profesiją). Iš tų kalbų atrodo, kad pakanka „sumažinti finansavimą neefektyvioms programoms“, kurių, suprask, tame biudžete kaip šieno, ir jas panaikinus pinigų užteks viskam, kam dabar nepakanka.

Suprantu, kai apie tai kalba tie, kurie gyvenime nėra matę biudžeto (nors tai jokia valstybės paslaptis ir viešos informacijos apie jį apstu). Tai beveik normalu – publikacijos apie tūkstantį kėdei ar dešimtis tūkstančių nebūtinam tyrimui gal ir sudaro sąlygas taip spėti. Visgi, tik „beveik normalu“ tai yra todėl, kad tose publikacijose galima matyti ir sumas, jas palyginti su visomis viešosiomis išlaidomis (virš 35 mlrd. litų) ir suprasti, jeigu tik nori suprasti, kad net išžvejojus visus iki vieno nesaikingumo pavyzdžius tikimybė tokiu būdu ženkliai padidinti finansavimą kažkam yra tolygi tikimybei vidutinių pajamų šeimai sutaupyti automobiliui nutarus, kad neefektyvios yra išlaidos, tarkime, tokiam nebūtinam dalykui, kaip limonadas, kurio retsykiais nuperka silpnesnės valios šeimos narys.

Tie, kurie biudžetą yra matę, t.y. buvę ar esami Seimo nariai, net turėdami visas sąlygas ypatingomis idėjomis šiais klausimais taipogi iki šiol nepagarsėjo, nors kartais nemažai kalba apie „neefektyvias programas“, „išlaidas pravalgymui“ ir t.t. Visi siūlymai į biudžeto projektą skirti lėšų kokiam svarbiam ar parapijiniam reikalui dažniausiai siūlomi finansuoti tokiais abstrakčiais šaltiniais, kaip „valdymo išlaidos“, „išlaidos informacinėms sistemoms“ ir panašios, net nesivarginant nurodyti, kas, bent siūlytojo nuomone, konkrečiai tų „valdymo išlaidų“ ar dar ko perteklių turi. Ypatingai nenustebčiau, jeigu kaip „šaltinis“ kada bus nurodyta ir „taika pasaulyje“. „Ekonomikos augimą“ jau teko matyti.

Nors šie triukai tinka retorikai, tačiau dirbant reikia tikrų išteklių ir ne dešimtimis tūkstančių, o dešimtimis milijonų ir bent jau buvę valdžioje tą puikiai žino. Galima viltis, kad naujoji Seimo dauguma bus tokia bendraminčių komanda, kur kaip stebuklinga lazdele mostelėjus, bus nesunkiai sutarta, kad 2013-aisiais labai svarbu padidinti finansavimą sričiai A ir tai bus padaryta srities B sąskaita. O srities B ministras ir jo partneris Seime – atitinkamo komiteto pirmininkas, tiek vidinėse diskusijose, tiek viešai, tiek kalbėdamas su, pvz., savo kuruojamos srities profesinėmis sąjungomis šį bendrą sutarimą aiškins ir gins.

Bet tai labiau panašu į pasaką, nes Vyriausybė greičiausiai bus koalicinė, su visais „jūsų – mūsų“. Labai greitai paaiškės tai, kas šiaip aišku ir dabar, t.y. kad visoms sritims, kurioms, kaip teigiama, šiuo metu lėšų trūksta (socialinei ir sveikatos apsaugai, švietimui, viešajai tvarkai, ekonomikai (čia – keliai ir investicijos), kultūrai), išleidžiama virš 82 procentų visų išlaidų, o toms, kurioms skiriamų lėšų nesumažinsi (skolos aptarnavimas ir įmokos į ES biudžetą) – dar 9 procentai. Taigi, likusios sritys, kuriose tokiu atveju teks ieškoti tų „perteklių“, bus būtent tos, kurios per išlaidų mažinimo vajų vienintelės buvo labiausiai apkarpytos iki 2006 ar dar ankstesnių metų lygio – krašto apsauga ir viešasis administravimas. Ieškant rezervų čia teks prisiminti, kad praktiškai nėra partijos, nepasirašiusios susitarimo dėl krašto apsaugos finansavimo didinimo. Naujajam Seimui ir Vyriausybei dabartinės parengtame biudžete nepavyks rasti kokių milijoninių „marsiečių gyvenimo pagerinimo programų“, kurių būtų galima lengvai ir populiariai atsisakyti „taupant ne žmonių sąskaita“, o sutaupytas lėšas skiriant kultūrai, viešajai tvarkai, neįgaliesiems, mamoms, pensininkams, t.y. jau žmonėms. Galiausiai, kaip kiek melodramatiškai tvirtinama vienoje rinkiminėje agitacijoje, valstybės tarnautojai -  irgi žmonės, taigi, net paskutinis šiaudas – dar didesnis viešojo administravimo išlaidų mažinimas – ir tas būtų taupymas „žmonių sąskaita“.

Būsimas biudžetas ir būsima biudžeto politika neabejotinai bus rinkimų kampanijos klegesio sudėtinė dalis. Bet klegesys nurims po rinkimų. Todėl svarbu rinkėjams žinoti, ko jie gali ir ko negali tikėtis, o politikams – atminti, kad ką bekalbėsi per kampaniją, dirbant darbus pasirinkimai bus riboti ir nesaldūs. Gerai būtų apie tai pradėti mąstyti jau dabar. Jeigu nepavyksta, kaip sakė, „skaičiais“, tai gal reikia pabandyti tradiciniu būdu – tiesiog smegenimis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min