Atakos prieš NATO narę scenarijai dažniausiai numato priešo pajėgų sutelkimą už sienos ir skubiai atvykstančias atgrasančias NATO pajėgas, kurios įtikina priešą sienos nekirsti. Taip Šaltojo karo metu buvo apsaugotas Vakarų Berlynas, iš pažiūros neapginama Vokietijos sala Sovietų kontroliuojamoje zonoje. Taip šiandien turėtų būti apsaugota Lietuva. Šiandien panašu, kad NATO šalies užpuolimas gali vykti ir hibridiniu būdu, be tiesioginio grasinimo pajėgomis, bet suvaržant valstybės suverenitetą hibridinėmis atakomis ir ultimatumais.
Baltarusijos režimo hibridinės atakos, ar instrumentalizuojant pabėgėlių srautus, ar kontrabandiniais balionais ar įkaitais laikant Lietuvos piliečius apriboja Lietuvos suverenitetą. Galimybė neribojamai naudotis oro erdve ir oro uostu yra Lietuvos suvereniteto dalis. Negebėdami veiksmingai sustabdyti balionų ir užtikrinti efektyviai veikiančio oro uosto, iš esmės leidžiame priešiškam režimui priimti sprendimus, kiek ir kaip naudosimės savo oro erdve. Tai yra Lietuvos laisvės pažeidimas. Neteisėtas Lietuvos įmonių krovinių sulaikymas Baltarusijos teritorijoje yra Lietuvos laisvės apribojimas.
Neteisėtas Lietuvos įmonių krovinių sulaikymas Baltarusijos teritorijoje yra Lietuvos laisvės apribojimas.
Sprendimų užkardyti Baltarusijos hibridinių atakų pasekmes, deja, neradome. Trumpalaikis uždarymas ir greitesnis, negu planuota, atidarymas kaip tik sudarė įspūdį Lukašenkai, kad Lietuva nėra pajėgi valdyti eskalacijos ir, paspausta, greičiau priims Baltarusijos reikalavimus, negu priešinsis.
O atsilaikyti ir pasipriešinti Lietuva gali ir privalo. Lietuvai susiduriant su migrantų srautais iš Baltarusijos, tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip pat siūlė daryti nuolaidas Lukašenkai, prašyti, kad jis migrantų atakas sustabdytų. Lietuva pasirinko kitą kelią. Migrantų srautai buvo sustabdyti prie sienos, taip atimtas Lukašenkos svertas prieš Lietuvą. Galime tik spėlioti kokius srautus būtų priversta priimti ir kokias nuolaidas daryti Lietuva, jei būtų žaidusi pasiūlytą žaidimą.
Uždarius sieną, diktatorius liko su tūkstančiais migrantų savo pusėje, nesusitvarkydamas buvo priverstas prašyti Irako atsiųsti lėktuvus ir pasiimti savo piliečius atgal.
Lietuva ir Europa mūšį laimėjo.
Taip ir šiandien Lietuva privalo sustabdyti balionų srautus. Numušti juos yra šalies pareiga, o jei patys nerandame sprendimų, pagalbos reikia kreiptis ne į Baltarusijos diktatorių, o į partnerius Ukrainoje. Karo veteranai, inžinieriai, dešimtmetį kovoję ne prieš hibridines, o kinetines Rusijos atakas padėtų rasti sprendimus. Lietuvai gyvybiškai svarbu panaikinti Lukašenkos svertą prieš mūsų suverenitetą.
Lietuvai gyvybiškai svarbu panaikinti Lukašenkos svertą prieš mūsų suverenitetą.
Kol režimas galės sėkmingai leisti savo balionus į Lietuvą, tol galės kelti ultimatumus. Lietuva jau kalba apie galimą sankcijų atlaisvinimą ir diplomatinių kanalų atnaujinimą. Šalia dar, lyg netyčia, sutapęs apsaugos panaikinimas Svetlanai Cichanouskajai. Ar tai nėra diktatoriaus reikalavimų vykdymas?
Nesvarbu, ar garsiai įvardintų, ar savarankiškai suvoktų. Ir nereikia savęs apgaudinėti, kad režimas, kaip ir teroristai, gavęs tai, ko nori, kažkur sustos. Kodėl turėtų? Atnaujinus diplomatinius kanalus, bus reikalaujama tranzito trąšoms ir taip toliau. Naivu tikėtis, kad kažkur vėliau, gavę naujų reikalavimų nubrėšime raudoną liniją. Nuolaidžiavimas tik skatina kelti naujus reikalavimus. Abiem diktatoriams rytuose aišku, kaip su Lietuva tvarkytis.
O tai, kad mūsų pagrindinio partnerio JAV interesai gali sutapti su Baltarusijos ar Rusijos, tik dar labiau apsunkina mūsų padėtį. Taip, kaip atsitiko Ukrainoje. Šalis kovoja dviem frontais: vienas su Rusija, kitas prieš partnerius, reikalaujančius atiduoti agresoriui dar neužkariautas teritorijas. Ukraina laikosi, o mes turime mokytis ukrainietiško atsparumo – mums jo reikia ne mažiau.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad Lietuva jau yra ten buvusi.
1938 metų kovo mėnesį Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą: per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius, atsisakant pretenzijų į šalies sostinę. Kariuomenė įvertinusi, kad karo su Lenkija laimėti negalime, pataria vyriausybei priimti ultimatumą.
1939 metų spalio mėnesį, įgyvendindama slaptuosius Ribbentropo ir Molotovo susitarimo protokolus, Sovietų vyriausybė informuoja Lietuvą, kad jai teks sutikti su taip vadinama abipusės pagalbos sutartimi. Susitarimu į Lietuvą įvedama 20 tūkstančių sovietų karių, ir tai – pirmas žingsnis į Lietuvos okupaciją.
1940 metų birželis, paskutinė Lietuvos vasara ir paskutinis Sovietų ultimatumas. 48 valandos sutikti su Lietuvos okupacija.
Sutikti ar atmesti ultimatumus yra politinis apsisprendimas, ar tai būtų 1940-ieji, ar 2025-ieji. Grįžtant prie mano pradžioje iškelto klausimo, ar Lietuva kautųsi, jei mums būtų keliami ultimatumai, grasinant suvereniteto apribojimu. 1939-aisiais, matyt, buvo mąstoma, kad geriau priimti nedidelį reikalavimą, negu prarasti valstybę, tad 20 tūkstančių karių atrodė kaip mažesnė blogybė. 2025-aisiais kai kas taip pat gali galvoti, kad Lukašenkos ultimatumų priėmimas leis sustabdyti hibridines atakas, o ir išvengti didesnės eskalacijos.
Bet, kaip sakė Churchillis, tikėdamiesi, kad negarbė leis išvengti karo, rizikuojame gauti ir negarbę, ir karą. Gėdingai priėmę pirmuosius ultimatumus galime neišvengti ir paskutinių. Tik nugalėję priešininką hibridiniame kare – galime tikėtis atgrasyti nuo tikro karo.
Lietuva jau užpulta ir turi pasirinkti – kautis ar pasiduoti.
