Šventasis Raštas mus moko: medį pažinsite iš jo vaisių. Ši išmintis man atrodo tinka ir čia. Teisės viršenybė nėra vien taisyklių laikymasis – ji yra tų taisyklių dvasia, intencija, kuriai jos tarnauja, ji yra ir rezultatai, kuriuos kuria.
Paimkime paprastą analogiją iš sporto. Krepšinyje pražanga yra formaliai draudžiamas veiksmas – už ją baudžiama. Tačiau bet kuri komanda žino, kad pražanga yra tiesiog veiksmas turintis savo kainą, ir kartais ta kaina yra priimtina. Rungtynių pabaigoje tyčinės pražangos tampa strategija – ne kažkas vengtino, o tiesiog transakcija. Pažeidei – sumokėjai – judame toliau.
Deja, lygiai tokį patį mąstymą matome ir mūsų demokratijoje. Pavyzdžiui, priimamas antikonstitucinis įstatymas. Ir taip pasiekiamas norimas rezultatas. Konstitucinis Teismas jį atšaukia, bet kam tai jau rūpi? Tikslas pasiektas, o pažeidimas tebuvo juokingai menka kaina. Demokratija paverčiama techniniu taisyklių rinkiniu, kuriame principai virsta prekėmis.
Tai nėra abstraktus pasvarstymas. Tai yra mūsų kasdienybė. Pažiūrėkime į debatus dėl Lietuvos nacionalinio transliuotojo nepriklausomumo, kai siūlomos pataisos, kurių antikonstituciškumas ir nepagrįstas skubos procesas yra aiškus patiems jų autoriams, bet vis tiek stumiamos, nes politinė nauda viršija institucinę kainą.
Arba pažvelkime į „Nemuno aušros” finansavimo istoriją, kai nustatomi akivaizdūs pažeidimai, bet atsakingi politikai ne patys daro sprendimus, o laukia teismo. O tuo pačiu atsakingos institucijos neparagintos neinicijuoja tyrimų. Vėl ta pati krepšinio logika: pražanga padaryta, laukiame, kol teisėjas paskirs baudą, ir žaidžiame toliau. Abiem atvejais teisė formaliai veikia. Kažkas sureaguoja. Procedūros laikomasi. Bet vaisiai – ar jie sveiki?
Tai nėra teisės viršenybė, o politinis krepšinis. Ir jo neišvengiama pasekmė, kad visos politikos dalyvės jaučia, kad turi imti naudotis ta formalia taisyklių jėga, paliekant principus tik vadovėliams.
Esu įsitikinusi, kad teisės viršenybė gali gyvuoti tik ten, kur šalia teisės veikia principai. Atskirai jie neveikia. Teisė be principų virsta cinišku įrankiu. Principai be teisės virsta moralizavimu. Tik kartu jie sukuria tai, ką vadiname laisva visuomene, kurioje žmonės ne todėl laikosi susitarimų, kad bijo bausmės, o todėl, kad supranta jų vertę.
Ir čia atsiranda klausimas, kurio bijome: kas prisiima atsakomybę? Kas atsistatydina, kai sistema suveikia, bet rezultatas yra akivaizdžiai blogas? Laisvoje rinkoje bankrutuoja tas, kuris priima blogus sprendimus.
Demokratijoje tokio mechanizmo nėra – jis turi kilti iš žmonių, iš principų, iš kultūros.
