Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintaras Karosas: Prezidento misija – sutelkti Lietuvą

Šaltinis: 15min
0
A A

Gintaras Karosas Europa, o ir pasaulis sparčiai keičiasi. Tam tikrų aplinkybių sąlygoti procesai virsta tendencijomis, kurios neišvengiamos, mūsų šalis ne išimtis – turime adekvačiai reaguoti priimdami sprendimus, kurie prieš dešimtmetį ar net kelerius metus dar buvo per ankstyvi.

Europos Sąjungos kūrimasis suteikė mūsų žemynui stabilumo, taip pat, be abejo, su NATO aljanso misija, pavyko gana ilgą laikotarpį išlaikyti taiką daugumoje Europos šalių. Nobelio premija, prieš keletą metų skirta Europos Sąjungai, gal atrodytų keistas sprendimas, tačiau pati bendrijos organizacija, o ir taikaus sugyvenimo rezultatas verti apdovanojimo.

Nelaimės priežastimi būna neatsargumas arba per didelis atsargumas. Žiemą, esant slidžiai kelio dangai, pėsčiasis išsigąsta atvažiuojančio automobilį ir, užuot pasitraukęs į šalikelę, lipa ant sniego borto, belipdamas paslysta į važiuojamąją kelio dalį ir yra pervažiuojamas. Situacija mūsų šalyje panaši, jau tapusi norma. Prieš daugiau kaip dešimtmetį Lietuvos Respublikos Seimas, net nesusipažinęs su stojimo į Europos Sąjunga sutarties tekstu, pirmasis iš naujų narių jį ratifikavo, iki dabar siekiama būti uoliausiais eurointegratoriais, kartais visai pamirštant Lietuvos interesus. Vertėtų prisiminti, kad per didelis atsargumas, lygai taip pat kaip ir neapdairumas, būna nelaimių priežastimi.

Išmintis valstybei – patikrinta laiko ir žmonių patirties, jos istorijos analizė. Rytų kultūrų ir mūsų europinės kultūros filosofija yra ne atskiri pasauliai, o vienas kitą papildantys verbalizuoti patirties klodai. Man artima Rytų išmintis ir principai, skatinantys kolektyvinę atsakomybę, kuri būtina valstybės piliečių sutelktumui ir bendrai misijai, taip pat siekis nuolat tobulinti, išlaikant tradicijas, nelaužant esminių tautai priimtinų normų ar pačių pagrindų. Tokių principų laikymasis duoda gerų rezultatų. Kad ir Japonijoje, kur nuolat tobulinami gaminiai yra vieni kokybiškiausių ir patvariausių pasaulyje, kartu darniai sugyvena senoji šinto ir budizmo religijos, industrijos plėtra neužgožia sodų, parkų ir ryžių laukų kraštovaizdžio teikiamo dvasinio peno, pagaliau šalyje vyrauja tvirtos šeimos, šalia modernios vyriausybės nekvestionuotinu autoritetu išlieka imperatorius, o žmonės gyvena bene ilgiausiai iš visų pasaulio šalių.

Kai atvykę kurti į Europos parką menininkai susėsdavo prie vieno stalo, visad jautėsi, kad Lietuva yra per vidurį tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų. Mūsų vidinis kodas vis dar nėra praradęs glaudaus ryšio su senąja baltų religija, t. y. gamtos ir aplinkos dermė žmogui yra esminis dalykas, telkiantis ir įkvepiantis kūrybai. Kūryba plačiąja prasme, turiu mintyse Lietuvos kūrimą, išsaugant paveldą, tradicijas, kartu ir konstruojant naujus šalies identitetus. Tad grįžkime į dabarties Lietuvą.

Europos Sąjungai, pagal stojimo į bendriją sutartį, esame perdavę dalį savo šalies nepriklausomybės. Išties bet kokia sąjunga to reikalauja, nes kitaip nepavyktų suderinti visų organizacijos dalyvių interesų, nepasiektume konsensuso ir negalėtume veikti išvien. Tačiau kyla klausimas, ar nesame per daug uolūs, per daug atsargūs? Dabar iškylusi reali grėsmė prarasti mūsų šalies tapatybę. Europos Sąjunga nėra neklystanti, laikui bėgant ES biurokratai, praradę ryšį su savomis tėvynėmis, vis labiau nori primesti briuselišką arba, galima būtų pavadinti, „niekieno“ ideologiją ir taisykles visiems Europos Bendrijoms dalyviams.

Užtenka paklausyti ar paskaityti, kaip mąsto kai kurie eurobiurokratai – turime tokių: be meilės savo šaliai, patriotizmo, be vidinės ugnies gyventi ir dirbti Lietuvai. Tai panašu į patiekalą be prieskonių – vis tiek bus maistas, tačiau nejausi malonumo jį ragaudamas, juo nepatrauksi žmonių nebėgti iš neturinčios aiškios misijos šalies. Galvojant apie 2019 m. Respublikos prezidento rinkimus, kažkurio europbiurokrato pasirinkimas, mano įsitikinimu, būtų pats netinkamiausias Lietuvai.

Praeito amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje Lietuvos visuomenei vilties prezidento Stasio Lozoraičio kandidatūra buvo per ankstyva, žmonės rinkosi demokratijos link pasukusio paskutinio Komunistų partijos lyderio A. M. Brazausko kandidatūrą. Vėliau, Lietuvai integruojantis į Europos bendriją, išties tiko ypač liberalaus, amerikietiškomis vertybėmis ir principais tikinčio V. Adamkaus asmenybė. Dabartinė prezidentė gana gerai atlieka tam tikrą mūsų šalies dalyvavimo bendrijoje įtvirtinimą. Jau atėjo laikas ir visuomenė subrendo turėti Lietuvos Respublikos prezidentą, kuris pirmiausia siektų pačios Lietuvos tapatumo stiprinimo ir realios įtakos įtvirtinimo.

Lietuvos misija dabar yra gana neaiški. Su panašiu neapibrėžtumu susiduria ir kitos Europos šalys, kai kurių visuomenė tai pajuto ir valstybės valdymą perdavė politikams, kuriems prioritetas yra sava valstybė. Paminėtinos pirmiausia Bulgarija, Lenkija, Didžioji Britanija. Dėl pastarosios piliečių brandos po daugelio dešimtmečių ši didi šalis vėl sieks labiau apsaugoti savo esminius interesus. Tai gerbtina, juolab kad Didžiosios Britanijos politikai, priminsiu, dar praeito šimtmečio pradžioje palaikė Nepriklausomybę atkūrusios mūsų dar labai gležnos šalies siekius. Tikėtina, nesusipratus, jau tapo beveik tradicija kai kuriuose mūsų interneto portaluose spausdinti britų premjerės Theresos May tendencingai parinktą atvaizdą. Beje, kaip ir Donaldo Trumpo ar Vladimiro Putino.

Britų, lygiai taip pat kaip Norvegijos Karalystės, Lichtenšteino, Islandijos ar Šveicarijos, pasirinkimas būti nepriklausoma šalimi, kartu garantuojant savo piliečiams gerą, o daugeliu atvejų ir aukštesnį nei Europos Sąjungos šalyse pragyvenimo lygį, vertas ypatingos pagarbos.

Lietuvai, bent kol kas, naudinga pasisemti patirties iš bendrijos, unifikuoti kai kuriuos standartus. Tačiau Lietuva, mano įsitikinimu, privalo rūpintis ateitimi, t. y. siekti aukščiausio tikslo – būti nepriklausoma, išgyventi ir klestėti be Sąjungos paramos. Dabar tuo iš esmės nesirūpinama, nekaupiami rezerviniai fondai, strategijos yra empiriškai bestuburės ir silpnos. Iki šiol neturime tvirtos institucijos – Lietuvos instituto, kuriam būtų aiškiai suformuluota Lietuvos įtakos sklaidos misija užsienyje ir, be abejo, skirti tam atitinkami resursai bei atliekama aiški veiklos kontrolė. Dabar veikiama labiau imitaciškai, deja, be aiškios šalies kultūrinės plėtros vizijos.

Kai kurie istorikai,vadinamieji autoritetai, dabar dirba tikrai ne Lietuvos valstybei. Kartais rašomi net istoriniais faktais nepagrįsti rašinėliai, kuriuose rodomas abejingumas savo šaliai, propaguojami „niekieno“ arba kaimyninės Lenkijos geopolitiniai interesai. Kodėl mūsų visuomenei brukama Lietuvą menkinti leidžianti, piliečių orumą žeminanti informacija? Tai išties nacionalinio saugumo klausimai – šalies visuomenė turėtų būti telkiama Lietuvos kūrimui. Šalies kūrimui ne iš naujo, o ant valstybės pamatų – kalbos, patriotizmo skiepijimo, tautiškumo.

Niekas negerbia prisitaikėlių, arba gerbia tik nedraugai ar trumpą laikotarpį. Tokių, deja, visad turėjome, ne išimtis ir šis ypač palankus demokratijai laikotarpis. J.Basanavičius iki mirties pasiliko gyventi Lenkijos okupuotame tarpukariniame Vilniuje. Nors tai buvo Nepriklausomos Lietuvos architektas, niekad nenuolaidžiavęs lenkams, okupacinės Varšuvos administracija nedrįso su juo susidoroti. Taurios asmenybės autoriteto galia įveikia net okupantą ar priespaudą – čia galėtume prisiminti neturėjusį jokio politinio posto, bet milžinišką įtaką Indijos laisvei dariusį Mahatmą Gandi ar dvasinį lyderį Dalai Lamą, egzilyje tęsiantį Tibeto laisvės bylą, svarbią pasaulio demokratijos plėtrai.

Lietuva dabar panaši į Europos Sąjungos teritorinį vienetą, kurio dalį sudaro Lenkijos ir Rusijos ateities veiksmų placdarmui ruošiama pietrytinė jos dalis. Šalies politinis elitas daugiausia rūpinasi – uoliai ir dar uoliau nei leidžia Sąjungos teisė – Lietuvoje įgyvendinti Europops Sąjungos, kaimyninių šalių politikų svajones, visiškai ar beveik nepaisydamas Lietuvos tapatumo ir vientisumo išsaugojimo, stiprinimo ir sklaidos užsienyje. Nesinori tikėti, kad tai daroma tyčia, siekiant, kad aktyvioji šalies visuomenės dalis, galinti pasipriešinti tokioms politinio abejingumo nuostatoms, emigruos ir taip bus lengviau valdyti šalį.

Valstybė veikia ir nevyksta kariniai konfliktai, nėra suirutės – tai džiugina; valstybė nyksta išsivaikštant jos piliečiams – liūdina. Nebegalime likti „niekieno Lietuvos“ kūrimo stebėtojais, nors tokia pozicija apgaulingai atrodo saugi ir patogi.

Kryptis viena – stipri Lietuva visomis prasmėmis, pirmiausia dvasiškai, laisva nuo spaudimo ne tik iš Maskvos, bet ir iš Varšuvos ar Briuselio, kartu bendraujanti ir atvira pasauliui. Tikiu, kad Lietuvą sutelkti būtina ir įmanoma, kol nevėlu. Respublikos prezidentas, gebantis jungti praeities pamokas su dabarties realijomis, darbais įrodęs lojalumą šaliai ir turintis stiprios Lietuvos viziją galėtų nužymėti gaires pirmyn į Lietuvą. Telkia paprasti, bet esminiai kiekvienam žmogui ir šaliai dalykai: meilė, kalba ir darbas Tėvynei.

Gintaras Karosas yra Nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, nacionalinės pažangos premijos laureatas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min