Pavyzdžiui, dviejų vaikų šeima Vilniuje kas mėnesį atiduoda 750 eurų nuomai, bet neturi 25 tūkst. eurų pradžiai. Jie nėra remtini, bet ir ne privilegijuoti. Jie įstrigę tarp galėjimo ir negalėjimo. Tokia sistema silpnina vidurinę klasę: žmonės dirba, moka mokesčius, bet už savo pastangas negauna grąžos.
Štai kodėl parengėme konkrečių pasiūlymų dokumentą apie pirmojo būsto prieinamumą. Jame siūloma kryptinga politika, paremta dviem principais: pro-nuosavybė ir anti-burbulas. Tai reiškia, kad dirbantis žmogus turi turėti galimybę įsigyti savo namus – be privilegijų, bet ir be neįveikiamų barjerų. O valstybės pagalba negali tapti kainų kilimo šaltiniu – ji turi būti proporcinga ir derinama su pasiūlos sprendimais.
Paklausos priemonės – kad darbas atvertų duris
Didžiausias barjeras šiandien – pradinis įnašas. Jei jaunas žmogus ar šeima moka už nuomą tiek, kiek sudarytų paskolos įmokos, jie turėtų turėti galimybę tapti savininkais. Todėl siūlome valstybės garantijas pradiniam įnašui – jos užtikrintų, kad kreditingi žmonės galėtų įsigyti būstą be papildomos tėvų paramos. Tai nėra dovana, o saugiklis bankui, leidžiantis dirbančio žmogaus pastangoms virsti rezultatu. Estijoje toks modelis jau veikia – valstybė laiduoja už dalį paskolos, ir tai padėjo tūkstančiams jaunų šeimų įsigyti savo pirmą būstą.
Papildomai, Lietuvos banko svarstomas reikalavimo sumažinimas nuo 15 iki 10 procentų leistų greičiau žengti į nuosavybę. Taip pat jauni žmonės būsimo dviejų metų lango laikotarpiu galėtų pasitelkti ir sukauptas lėšas II pakopos pensijų fonduose – vidutiniškai apie 3 tūkst. eurų. Tai galimybė rinktis: ar šiuos pinigus išleisti vartojimui, ar nukreipti į pirmuosius savo namus.
Visa tai turi būti lydima finansinio raštingumo programų, kad galimybės nebūtų privilegija tik tiems, kas geriausiai išmano bankų procedūras.
Pasiūlos priemonės – kad statybos tarnautų žmonėms
Paklausa be pasiūlos yra kelias į burbulą. Todėl siūlome statybų leidimų galiojimo terminą. Šiandien leidimus NT vystytojai gali laikyti stalčiuje metų metus, laukdami kainų šuolio. Tai reiškia, kad šeima, norinti įsigyti būstą, laukia metų metus, o rinka nesikeičia. Vokietijoje ar Nyderlanduose tokia praktika neįsivaizduojama – leidimai galioja tik 2–3 metus, kitaip jie praranda galiojimą. Taip projektai virsta realiomis statybomis, o ne popieriniais planais.
Kartu savivaldybės turi gauti teisę pačios tvarkyti valstybinę žemę – perduoti sklypus su sąlyga statyti ir gyventi, o ne laikyti kaip investiciją. Didmiesčiuose galėtų veikti rent-to-own modeliai, kur žmogus moka už nuomą, bet kartu kaupia įnašą ir po kelių metų tampa būsto savininku. Regionuose – savivaldybių prisidėjimas prie infrastruktūros, kad, pavyzdžiui, specialistė Marijampolėje, grįžusi į gimtinę, rastų galimybę ne tik dirbti, bet ir įsikurti.
Tik balansas užtikrina teisingą rezultatą
Paklausos priemonės atveria duris tiems, kurie šiandien stovi prie užrakintų vartų, bet pasiūlos priemonės užtikrina, kad už tų durų bus tikri namai, o ne dar didesnės kainos. Tik šių dviejų dalių balansas yra sąžininga, pro-nuosavybės ir anti-burbulo politika.
Kairieji dažnai renkasi kitą kelią – visuotines subsidijas. Jos gražiai atrodo popieriuje, bet realybėje tik padidina plėtotojų pelnus. TS-LKD siūlo atsakingą alternatyvą: priemones, kurios stiprina vidurinę klasę, mažina priklausomybę nuo paveldėto kapitalo ir grąžina pasitikėjimą, kad darbas Lietuvoje veda į rezultatą.
