Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintautas Tamulaitis: Lietuvos universitetai atidėjus į šalį numerologiją

Šaltinis: 15min
0
A A

Gintautas Tamulaitis Pastaruoju metu tapo populiaru peikti Lietuvos aukštąjį mokslą. Nėra jis jau toks blogas, tik per daug nevienodo lygio.

Prieš porą mėnesių Vilniuje organizavome tarptautinės programos, vienijančios su CERN bendradarbiaujančius Europos mokslininkus, seminarą. Po ekskursijos po keletą VU Puslaidininkių fizikos katedros ir Taikomųjų mokslų instituto bei Fizinių ir technologijos mokslų centro spektroskopinių laboratorijų, kurios dabar yra po vienu stogu Saulėtekio slėnyje, ne vienas daug matęs seminaro dalyvis pasakė: „Tiek daug femtosekundinių lazerių vienoje vietoje dar nesu regėjęs“. Ir jie taip pasakė nematę VU Lazerinio centro, kur tų femtosekundinių lazerių yra dar daugiau, neaplankę mūsų lazerinių firmų, gaminančių tuos lazerius. Yra krypčių, kuriose mes gerai atrodome tarptautiniu mastu, tų krypčių mokslininkai bendradarbiauja ir iš to dar išlošia.

Daug Lietuvos universitetų mokslininkų yra pasiekę tarptautiniu mastu gerų rezultatų, o įvertinus ir jų atlyginimus – netgi labai gerų rezultatų. Mes, lietuviai apskritai ir lietuviai dėstytojai bei mokslininkai konkrečiai, tikrai nesam kvailesni nei kitos tautos. Rezultatai priklauso nuo finansavimo, tačiau priklauso ir nuo gero organizavimo. Lietuvos universitetams trūksta abiejų komponenčių.

Yra daug virimo savoje košėje, mokslo darymo dėl atestacijų ir kitų formalumų. Turim nemažai mokslininkų, kurie per metus skelbia po dešimt straipsnių kartu su kolegomis savame universitete leidžiamuose „tarptautiniuose“ mokslo žurnaluose ir per visą gyvenimą nėra paskelbę nei vieno straipsnio didelį tarptautinį matomumą turinčiame žurnale. Svarbiausia tai, kad dauguma jų yra kvalifikuoti specialistai, ir pakeitus mokslinės veiklos vertinimo ir finansavimo nuostatas, jie gali susilygiuoti į tarptautinius standartus. Dėl to ir reikalingos reformos.

Lietuvoje turime gerų studijų programų, kurios, jei visi pasaulio žmonės kalbėtų lietuviškai, galėtų konkuruoti tarptautiniu mastu. Tačiau yra ir didžiulis liūnas silpnų studijų programų, su kuriomis gerosios turi konkuruoti pagal liūno taisykles. Todėl ir reikia reformų.

Kalbose apie aukštojo mokslo pertvarką viešojoje erdvėje dabar dominuoja numerologija, samprotavimai apie tai, koks magiškas universitetų skaičius gali išgelbėti Lietuvą. Tačiau lygiagrečiai vyksta ir normalus, kryptingas darbas: universitetai formuluoja ir teikia savo argumentus, skirtingus, kartais priešingus, bet argumentus, darbo grupės nuosekliai ir dalykiškai dirba, konsultuojamasi su specialistais. Būtų gerai, kad šiam procesui kuo mažiau įtakos turėtų asmeniniai ir politiniai interesai.

Dėl demografinių ir kitų akivaizdžių priežasčių universitetų skaičiaus mažinimas yra pirmasis reikalingas žingsnis. Tačiau universitetų jungimo tikslas yra ar bent jau turėtų būti ne pats universitetų skaičiaus mažinimas, o situacijos aukštajame moksle gerinimas. King Abdullah University of Science and Technology Saudo Arabijoje per keletą metų nuo įkūrimo tapo pasaulyje žinomu mokslo universitetu. Lietuviškais resursais, net ir su Europos struktūrinių fondų parama, naujų gerų universitetų nesukursim. Tad lieka kitas galimas kelias – silpnesnių grandžių lygiavimas į stipresnes grandis, konkursinio finansavimo mokslui plėtra, didesnė finansinė parama stipriausioms studijų programoms. Žinoma, negalima reformų vykdyti tiesmukiškoje socialinio darvinizmo dvasioje laikant, kad stiprieji turi nustelbti silpnuosius. Jungiantis universitetams, žmonės turi būti svarbiau nei pastatai, kuriuos galima parduoti. Tačiau gyvename kapitalistinės ekonomikos sistemoje, kuri turi daugybę trūkumų ir tik vieną svarbų privalumą – niekas dar nesugalvojo geresnės ekonominės sistemos. Tai ir reikia aukštąjį mokslą pertvarkyti taip, kad kiekvienas Lietuvos universitetas, kiekvienas kiekvieno universiteto mokslininkas ar dėstytojas, siekdamas savų tikslų, atneštų maksimalią naudą visai visuomenei. Ir kas geriau dirba, tas turi ir daugiau uždirbti. Taip iš aukštojo mokslo sferos palaipsniui savaime atkristų tie, kas nesuspėja.

Turėtų augti aukštojo mokslo kokybė. Tas terminas „kokybė“ šiame kontekste yra tiek nuvalkiotas, kad jo net nesinori ištarti. Jį panaudojau tik norėdamas pasakyti, kad turėtų augti kokybė, o ne kiekybė. Turim per didelį kiekį kiekybiškos kiekybės. O kalbant apie kokybę, svarbiausias dalykas aukštosiose mokyklose yra žmonės. Žmonės, kuriuos studentai ir studijuodami, ir po daugelio metų vadintų savo Mokytojais. Dabar studentas, net neišlipdamas iš lovos gali internete surasti reikiamų paskaitų, skaitomų puikių dėstytojų, įrašus. Žinios tapo lengvai prieinamos. Tik gebėjimams, įgūdžiams, tiek profesiniams, tiek bendriesiems, įgyti vis dar reikia ir reiks daug kryptingo darbo ir kvalifikuotos, dažnai individualios pagalbos. Į tai ir turi orientuotis mūsų universitetai.

Pagal kokius kriterijus reikėtų vertinti vykdomų reformų sėkmingumą? Manau, svarbiausia – jaunimo nuomonė. Jei Lietuvos aukštųjų mokyklų prestižas pakils mūsų vidurinių mokyklų abiturientų akyse, jei daugės gabaus jaunimo, pasirinkusio mokslininko ar dėstytojo kelią, jei į mūsų universitetus grįš daugiau užsienyje išsimokslinusių ar mokslinį darbą dirbusių jaunų žmonių, tai reikš, kad reforma vyksta sėkmingai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min