Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 21d. 11:29

Ieva Budraitė: 100 sekundžių iki pasaulio pabaigos

Ieva Budraitė Klimato kaitos žadintuvas skamba garsiau nei kada iki šiol: ledynai Grenlandijoje ir Antarktidoje tirpsta pagal pesimistiškiausią mokslininkų scenarijų, kylantis vandens lygis jau dabar verčia perkelti sostines į mažesnę užliejimo riziką turinčias teritorijas, sužinome apie nykstančias floros ir faunos rūšis, o mes ir vėl spaudžiame „snausti“. Kodėl vis dar neigiame klimato kaitą ir ko galime pasimokyti iš laimingos „ozono skylės“ istorijos?

Prokrastinacijai laiko neturime

1947 m. branduolinės fizikos mokslininkai sukūrė Pasaulio pabaigos laikrodžio metaforą. Sumanymas gana paprastas – kuo arčiau vidurnakčio yra minutinė laikrodžio rodyklė, tuo arčiau susinaikinimo, mokslininkų nuomone, yra pasaulis. Kasmet laikrodžio rodyklė pasukama pirmyn arba atgal (pavyzdžiui, 1991 m., paskelbus apie Šaltojo karo pabaigą, jis rodė 17 minučių iki vidurnakčio, 1953 m., kai JAV sukūrė vandenilinę bombą – 2 minutes). Šių metų sausio 23 dieną laikrodis išmušė 100 sekundžių (1 min ir 40 s) iki vidurnakčio. Mokslininkų teigimu, egzistencinė grėsmė kyla dėl bioterorizmo ir kibernetinių pavojų, bet labiausiai – dėl branduolinės ginkluotės ir klimato kaitos.

Kuo labiau delsime imtis konkrečių, trumpalaikėje perspektyvoje nepatogių veiksmų stabdant klimato krizę, tuo drastiškesnių priemonių prireiks ateityje.

Stagnuojančią kovą su klimato krize labai taikliai apibūdino ir Jungtinių Tautų aplinkos programos vadovė Inger Andersen – klimato prokrastinacija. Pastarąjį dešimtmetį valstybės kovą su klimato krize vis atidėlioja, tačiau problemos padarinių tai nevėlina. Kuo labiau delsime imtis konkrečių, trumpalaikėje perspektyvoje nepatogių veiksmų stabdant klimato krizę, tuo drastiškesnių priemonių prireiks ateityje. Jau dabar turime kompensuoti prarastą laiką agresyvesnėmis priemonėmis, nei būtume galėję taikyti prieš penkerius ar dešimt metų. Deja, bet planeta neturi laiko laukti ilgiau.

Jungtinių Tautų aplinkos programos ataskaita dar pernai atskleidė, kad net Paryžiaus klimato kaitos susitarime numatytų valstybių įsipareigojimų neužteks, kad sustabdytume klimato šiltėjimą. Prognozuojama, kad temperatūra gali pakilti 3.2°C (lyginant su priešindustriniu laikotarpiu), o tai lems dažnesnes ir ilgesnes sausras bei potvynius, skurdins bioįvairovę, kels miškų gaisrus, spartins klimato pabėgelių migraciją ar net karinius konfliktus dėl išteklių.

Ar šaukštai dar ne po pietų?

Skeptikai dabar drąsiai deklaruoja – šiuo metu turime rimtesnių iššūkių, pavyzdžiui, COVID-19 pandemiją. Natūralu, kad žmogus instinktyviai yra linkęs rimčiau vertinti tuos reiškinius, kurių poveikis liečia jo asmeninį laiko horizontą, t.y. vyksta ne vieno ar kelių šimtų metų perspektyvoje, o čia ir dabar. Kai pasekmės jaučiamos ne kažkur Antaktidoje poliariniams lokiams, o liečia būtent to žmogaus gyvenimo būdą – verčia dirbti iš namų, laikytis socialinio atstumo, apriboja keliones ir t.t.

Norėdami, kad ir klimato kaitos problemos būtų pripažįstamos kaip neatidėliotinai svarbios, turime keisti ir konvencinį komunikacijos apie jas būdą. Problemos priežastys ir pasekmės turi būti pateikiamos kaip artimesnės tai auditorijai, kurią norima pasiekti. Maža to, neužtenka tik kalbėti. Nesąžininga ir elitistiška išaiškinus problemą palikti vartotoją (ar kurioje kitoje rolėje esantį žmogų) vieną kovoti su šia kompleksiška problema. Turi būti sudarytos ir aiškios prielaidos bei galimybės jam veikti aplinkai draugiškesniu būdu. Naivu tikėtis, kad absoliuti dauguma viduriniosios klasės persės į elektromobilius, renovuos būstus į energetiškai efektyvesnius, pereis į žaliavalgystę ir pan., jei neturės paskatų bei prieinamos infrastruktūros ir sąlygų pokyčiams.

Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad šiemet anglies dvideginio emisijų rodiklis bus maždaug 8 proc. mažesnis nei pernai. Kalbant absoliučiais skaičiais, į atmosferą išmesime ne 51 milijardą tonų anglies, o 47 mlrd. Ir tai pasiekėme tik uždarę daugybę pasaulio gamyklų, sustabdę skrydžius ir milijonus gyventojų perkėlę dirbti iš namų. Kaip rašė Bilas Geitsas, įsidėmėtina yra ne tai, kaip žymiai, o kaip mažai dėl koronaviruso pandemijos susitrauks emisijos.

Nesąžininga ir elitistiška išaiškinus problemą palikti vartotoją (ar kurioje kitoje rolėje esantį žmogų) vieną kovoti su šia kompleksiška problema.

Visa tai skatina dar labiau sunerimti, nes kovoti su klimato krize gali būti dar sunkiau nei manome. Sprendimų ir inovacijų reikia visiems ūkio sektoriams: pradedant energijos gamyba ir jos tausojimu, maisto auginimu, įvairių produktų gamyba ir baigiant transporto sektoriumi. Ir visa tai turi būti prieinama. Ne tik turtingoms, bet ir mažiau pasiturinčioms šalims bei jų gyventojams.

Sėkmės pavyzdys ozono sluoksnis

Pozityvių minčių įkvepia faktas, kad egzistuoja sėkmės istorijos. Ozono sluoksnio būklė – vienas puikiausių pavyzdžių, rodančių, kad aplinkosaugos problemos yra įveikiamos. Aštuntajame dešimtmetyje išsiaiškinus, kad žalingus ultravioletinius spindulius sulaikantis atmosferos sluoksnis retėja, mokslo bendruomenėje kilo milžiniška panika. Buvo manoma, jog iki 2050-ųjų teliks trečdalis ozono sluoksnio, tačiau dabar prognozė visiškai pasikeitusi – panašu, kad iki 2050 m. ozono skylė visiškai užsitrauks. Kaip problemą pavyko suvaldyti?

Pirma, visuomenei buvo pateiktas lengvai įsivaizduojamas ir itin paveikus problemos vaizdinys – „ozono skylė”. Antra, buvo įvardintos konkrečios priemonės, kaip prisidėti prie problemos sprendimo – nurodžius, jog skylės didėjimą labiausiai skatina chlorofluorokarbonatai – medžiagos esančios tokiuose daiktuose kaip plaukų lako buteliukai ar skutimosi kremo flakonai, žmonės aiškiai žinojo, ką daryti – ženkliai krito aerozolių pardavimai ir vartojimas.

Tokiu būdu visuotinis susirūpinimas dėl ozono sluoksnio retėjimo buvo konvertuotas į konkrečias pastangas ir pasiekta viena didžiausių aplinkosaugos pergalių šiuolaikinėje istorijoje.

Kuo klimato krizė skiriasi nuo koronaviruso ir ozono sluoksnio? COVID-19 virusas plinta žaibiškai, o jo pasekmės apčiuopiamos čia ir dabar. Tuo tarpu klimato kaita – daug lėtesnis reiškinys, kurio padariniai ne visuomet matomi plika akimi, o pasekmės gali atrodyti nutolusios. Be to, klimato krizė – sudėtinga ir itin kompleksiška. CO2 emisijas generuoja beveik bet kuri veikla, todėl sumažinti vienos medžiagos vartojimą, kaip „ozono skylės” atveju, neužteks.

Vienintelė išeitis – valstybėms išsikelti ambicingesnius tikslus, stiprinti socialinę politiką, kuri užtikrintų teisingesnį perėjimą prie mažiau taršaus veikimo, padėti taršiam verslui persiorientuoti į aplinkai draugiškesnę veiklą ir visa tai pradėti dabar.

Ieva Budraitė yra Žaliosios politikos instituto vadovė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min