2025-ieji šiuo požiūriu buvo ne „dar vieni metai“, o metai, kai aplinkos ir klimato politika vis dažniau pasirodė ten, kur anksčiau ją vengėme matyti – ekonomikos sprendimuose, pramonės lobizme, teismuose, sveikatos statistikoje.
Todėl šių metų apžvalgą siūlau kaip dešimt svarbiausių tendencijų pasaulyje ir penkis signalus Lietuvoje. Kai juos susirikiuojame, aiškiau matosi ne tik tai, kas buvo, bet ir į ką 2026-aisiais teks žiūrėti be iliuzijų.
PASAULIS 2025 m: 10 aplinkosaugos ir klimato politikos tendencijų
1. Europos žaliasis kursas formaliai liko, bet pradėjo keistis jo „svoris“
Visus metus Europoje tvyrojo keistas dvilypumas: politiniai lyderiai kartojo, kad Žaliasis kursas yra neliečiamas, tačiau praktiniai sprendimai siuntė kitokią žinutę.
Tai ryškiai atsispindėjo dar vasarį Europos Komisijos pristatytame „Omnibus“ pakete, kuris buvo pateiktas kaip administracinės naštos mažinimas, leidžiantis užtikrinti bendrijos ekonominį konkurencingumą.
Problema ne tame, kad taisyklės peržiūrimos – tai reikalinga ir normalu. Problema ta, kokios taisyklės tapo taikiniu.
Būtent įmonių tvarumo atskaitomybė ir deramas patikrinimas tiekimo grandinėse buvo tie instrumentai, kurie vertė žalią transformaciją išeiti iš savanoriškų pažadų zonos. Jų silpninimas reiškia ne tik mažiau ataskaitų – jis reiškia silpnesnį struktūrinį spaudimą keistis.
Tai pavojingas signalas, nes jis sudaro prielaidas klimato skeptikams garsiai sakyti: „matot, net Europa traukiasi“. O klimato politikoje tokie signalai turi kainą – jie mažina ambicijas.
2. Kova su „greenwashing“ atidėta ir tai kainuos pasitikėjimą
Metų viduryje praktiškai sustabdytas ES Žaliųjų teiginių direktyvos procesas buvo vienas iš tų sprendimų, kuris gali atrodyti techninis, bet turi ilgalaikį poveikį. Ši direktyva turėjo padėti atskirti: kas iš tiesų yra „žalia“, o kas tik taip vadinasi, ir galų gale užkardyti žaliąjį smegenų plovimą.
Bet be aiškių taisyklių žaidimas lieka nesąžiningas. Vartotojai praranda orientyrus, o įmonės, kurios realiai investuoja į pokyčius, atsiduria blogesnėje padėtyje nei tos, kurios investuoja tik į savo įvaizdį.
Ilgainiui tai ardo pasitikėjimą pačia žaliąja transformacija – o be pasitikėjimo jokie tikslai neveikia.
3. Pasaulinė plastiko sutartis žlugo – naftininkai vėl laimėjo
JT derybos dėl Global Plastic Treaty buvo vienas iš tų procesų, iš kurių tikėtasi sisteminio proveržio. Tačiau metų viduryje tapo aišku, kad derybos ne tik, kad nepasieks rezultato, o iš principo žlugs: naftą ir dujas valdančių interesų grupių pastangos nukreipti susitarimą nuo plastiko gamybos mažinimo prie tiesiog „atsakingesnio“ atliekų tvarkymo įgijo lemiamą persvarą.
Ir tai – esminė klaida. Plastiko problema nėra atliekų problema – tai gamybos problema. Kol plastiko gamyba auga, perdirbimas niekada nepasivys srauto.
Plastikas lieka viena greičiausiai augančių taršos ir su klimatu susijusių problemų.
4. Vandenynų apsauga tapo reta gera žinia
Šiame fone Global Ocean Treaty ratifikavimo pažanga tapo viena šviesesnių 2025 m. linijų. Pirmą kartą tarptautiniai vandenys pradėti traktuoti ne kaip „niekieno erdvė“, o kaip bendras turtas, kuriam reikia taisyklių ir apsaugos.
Tai ypač svarbu klimato kontekste. Vandenynas sugeria didelę dalį perteklinės šilumos ir CO₂.
Tačiau ši sistema silpnėja dėl taršos ir intensyvios tralinės žvejybos, kuri ardo dugno ekosistemas, išjudina anglies sankaupas ir naikina biologinę įvairovę.
Iki šiol ši veikla buvo menkai kontroliuojama, ypač atviroje jūroje. Global Ocean Treaty tai keičia, įvesdamas saugomas zonas be ūkinės veiklos. Mokslas rodo, kad tokiose zonose ekosistemos gali atsikurti stebėtinai greitai – per kelerius metus.
Tai aiškus pavyzdys, kad kai politinė valia atsiranda, gamta dar turi galimybę mums padėti – bet tai nėra automatinis procesas. Tai pasirinkimas.
5. Liepos karščio bangų pražūtys Europoje
Liepą Europa patyrė karščio bangą, kuri truko apie dešimt dienų ir, remiantis viešais sveikatos vertinimais, lėmė maždaug tris kartus didesnį priešlaikinių mirčių skaičių nei įprastai tuo laikotarpiu.
Pačios karščio bangos jau nebėra netikėtumas, tačiau pasekmių mastas išlieka šokiruojantis – ypač turint omenyje, kad tai vyko regione su vienomis stipriausių sveikatos priežiūros sistemų pasaulyje.
Tai aiškiai parodė, kad prisitaikymas prie klimato kaitos atsilieka nuo realybės. Miestų infrastruktūra, socialinės apsaugos sistemos ir sveikatos paslaugos vis dar nėra pritaikytos orų ekstremumams, kurių tik daugės.
Tai signalas, kad net pažangiausiems regionams delsimas prisitaikymo politikoje turi labai apčiuopiamą – gyvybėmis matuojamą – kainą.
6. Paryžiaus susitarimo dešimtmetis tapo jubiliejumi be šventės
Rudenį minint Paryžiaus susitarimo 10-metį, tapo akivaizdu, kad šventinių nuotaikų nebus. Ir ne tik todėl, kad iš jo (vėl) pasitraukė viena didžiausių teršėjų ir klimato sprendimų finansuotojų – JAV.
Tapo aišku, kaip toli realybė nutolo nuo 2015 m. vilčių. Naujausi IPCC vertinimai rodo, kad laikinas 1,5 °C ribos viršijimas artimiausiais metais tampa labai tikėtinas.
Ši riba nėra simbolinė. Ji žymi tašką, už kurio klimato poveikis žmonių sveikatai, maisto sistemoms ir ekosistemoms pradeda augti nebe linijiškai. Todėl jubiliejus virto ne pasididžiavimo, o atsakomybės momentu.
7. Europa pradėjo minkštinti apsisprendimą, kaip keliausime po 2035-ųjų
Metų pabaigoje pasirodęs Europos Komisijos siūlymas sušvelninti nuo 2035 m. planuotą naujų benzininių ir dyzelinių automobilių prekybos draudimą tapo itin skaudžiu simboliniu momentu.
2023 m. sprendimas dėl nulinės taršos buvo laikytas aiškiu signalu rinkai: vidaus degimo variklių era Europoje baigiasi, o investicijos turi judėti į elektromobilumą ir alternatyvas.
Dabar vietoje 100 proc. nulinės taršos siūlomas 90 proc. sumažinimas, o likusi dalis būtų „kompensuojama“ kreditais. Argumentai, vienok, suprantami – automobilių pramonė spaudžiama konkurencijos, perėjimas prie elektromobilių vyksta netolygiai, Kinijos faktorius tampa vis aštresnis. Tačiau klimato politikoje tokie kompromisai niekada nebūna neutralūs. Jie siunčia signalą investuotojams, kad kryptis gali keistis, o tai kuria neapibrėžtumą ir lėtina transformaciją.
Čia yra ir platesnė dilema: ar Europa remia pramonę, padėdama jai persitvarkyti ir investuoti į ateitį, ar bando ją apgaulingai raminti leisdama dar šiek tiek pasilikti senajame kelyje – su „kompensacijų“ iliuzija?
8. „Drill, baby, drill“: sisteminis JAV atsitraukimas nuo klimato lyderystės
Dar prieš prasidedant metų pradžioje startavusiai Donald Trump kadencijai buvo aišku, kad klimato politika taps vienu pirmųjų pokyčių taikinių. Tačiau sprendimų greitis ir mastas vis tiek nustebino.
Per trumpą laiką pradėtas aplinkosaugos valdymo ardymas: sumažintos Aplinkos apsaugos agentūros (EPA) galios, apkarpytas biudžetas, stabdomas naujų reguliavimų rengimas ir peržiūrimos jau galiojančios oro, vandens bei klimato apsaugos taisyklės.
Lygiagrečiai spartinamas leidimų išdavimas naftos ir dujų gavybai, atveriamos naujos teritorijos gręžiniams, o iškastinio kuro plėtra viešai pristatoma kaip ekonominio saugumo garantas. JAV 2025 m. pasiekė rekordinius naftos ir dujų gavybos lygius – tai reiškia ne tik didesnes emisijas, bet ir ilgalaikį infrastruktūros „užrakinimą“ iškastinio kuro kelyje.
Mažiau matomas, bet ne mažiau svarbus aspektas – klimato mokslo silpninimas. Buvo peržiūrėti ar apriboti federalinių agentūrų (EPA, NOAA, NASA) klimato tyrimų prioritetai, sulėtintas ilgalaikių vertinimų rengimas, sumažintas finansavimas programoms, kurios padeda prognozuoti ekstremalius reiškinius ir jų poveikį visuomenės sveikatai. Kai valstybė sąmoningai mažina savo gebėjimą matyti rizikas, krizių kaina vėliau tik auga.
Kita vertus, svarbu ir tai, kad JAV nėra monolitas. 2025 m. išryškėjo konfliktas tarp federalinės valdžios ir valstijų: dalis valstijų tęsė griežtesnius aplinkosaugos standartus, inicijavo bylas prieš federalinius sprendimus ar net prieš iškastinio kuro bendroves.
Tarptautiniu mastu JAV sprendimai turi aiškų poveikį. Kai viena didžiausių istorinių teršėjų demonstratyviai traukiasi nuo klimato lyderystės, silpnėja daugiašaliai susitarimai, o kitoms šalims atsiranda politinis pasiteisinimas mažinti savo ambicijas. Šiame kontekste JAV veikia kaip fonas, kuriame matome ir Europos dvejones.
9. Atsinaujinanti energetika galutinai įrodė, kad problema nebėra technologinė
Visus metus saulės ir vėjo energetika išliko sparčiausiai augantys energijos šaltiniai, o kai kuriais laikotarpiais pagamino daugiau elektros nei anglis. Technologinis lūžis įvyko.
Didžiausios kliūtys šiandien slypi jau ne kainoje ar technologijose, o reguliavime: leidimų išdavime, tinklų nepritaikyme ir politinėje inercijoje. Klausimas nebėra „ar įmanoma“, o „ar politinės sistemos spėja“.
10. Dirbtinis intelektas tapo nauju klimato politikos išbandymu
2025 m. dirbtinis intelektas iš nišinės technologijos virto infrastruktūra, kurią naudoja milijonai. Tai didina efektyvumą, bet kartu kuria labai konkretų – ir sparčiai augantį – energijos poreikį. Duomenų centrų elektros ir aušinimo paklausa auga greičiau, nei iki šiol matėme skaitmeninėje ekonomikoje.
Šiandien tai dar nėra pagrindinė emisijų problema, bet trajektorija aiški: be sąmoningo valdymo poveikis klimatui taps reikšmingas. Technologijos vystosi greičiau nei taisyklės, o daugelyje šalių AI plėtra dar nėra sistemiškai įtraukta nei į energetikos planavimą, nei į klimato tikslus. Rizika paprasta – dalis atsinaujinančios energijos proveržio bus „sugerta“ naujų, ne visada būtinų skaitmeninių poreikių.
Tai nėra argumentas stabdyti technologijas. Veikiau, kvietimas jas valdyti protingai.
LIETUVA: 5 signalai, kuriuos paliko 2025-ieji
1. Atliekų gaisrai parodė, kad prevencija atsilieka nuo rizikų
2025 m. Lietuvoje fiksuoti mažiausiai šeši didesni gaisrai atliekų tvarkymo objektuose. Viešojoje erdvėje dažniausiai minėta galima priežastis – netinkamai šalinama elektronika ir baterijos, tačiau iki šiol nėra aiškaus, viešai pagrįsto atsakymo, kas konkrečiai lėmė incidentus.
Šiuos gaisrus reikėtų vertinti ne kaip atskiras nelaimes, o kaip sistemos indikatorių: atliekų srautai sudėtingėja (ypač elektronikos ir ličio baterijų), prevencija ir kontrolė atsilieka, o krizinių situacijų valdymas – nuo institucijų koordinacijos iki komunikacijos – vis dar stringa.
Tokie gaisrai reiškia toksinius dūmus, pavojingas emisijas ir ilgalaikį poveikį aplinkai. Kol nėra skaidrios priežasčių analizės, rizika kartotis išlieka. Į kitus metus svarbu nusinešti skaidrumo, o ne dar vieno nutylėjimo įsipareigojimą.
2. Gyvūnai mieste – aiškus signalas apie planavimo klaidas
Briedžio ir meškų pasirodymai urbanizuotose teritorijose, įskaitant Vilnių, tapo metų sensacija. Tačiau sensacija greitai išsikvepia, jei ji neperauga į politiką.
Šie atvejai turėjo tapti proga rimtai kalbėti apie buveinių fragmentaciją, migracijos koridorius, infrastruktūros projektų poveikį. To beveik neįvyko. Lietuvoje teritorijų planavimas ir biologinės įvairovės apsauga vis dar veikia tarsi dvi atskiros politikos sritys, nors realybėje tai tas pats klausimas.
Lieka neaišku, ko viltis – ar, kad gyvūnai vėl pasirodytų mieste ir primintų, kad laikas veikti, ar visgi ir be to gebėsime prisiminti, kaip svarbu imtis problemos priežasčių sprendimo, o ne tik pasekmių aptarimo.
3. Žalioji Europos sostinė atskleidė atotrūkį tarp kalbų ir sprendimų
Vilniaus Europos žaliosios sostinės metai buvo gera platforma kalbėti apie tvarumą – renginių, edukacijos, bendruomeninių iniciatyvų tikrai netrūko. Tačiau tuo pat metu išryškėjo, kaip sunku šias idėjas nuosekliai perkelti į kasdienius sprendimus.
Viešojo transporto kainų didinimas kontrastavo su tvaraus judumo tikslais, elektriniai laiveliai Neryje labiau liko simbolika nei struktūrinė transporto alternatyva, o žiemą kilęs pasipiktinimas dėl perteklinės druskos priminė, kad net ir smulkūs ūkio sprendimai turi ekologines pasekmes – medžiams, želdiniams, gyvūnams, infrastruktūrai.
Kitais metais Vilnius, matyt, turės susitaikyti su skaudžia tiesa – Žaliosios sostinės statusas suteikia dėmesį. Bet dėmesys nėra pokytis, jei jis neparemtas nuoseklia politika.
4. Oro tarša tapo teisminiu klausimu
Metų pabaigoje Lietuva sulaukė vieno aiškiausių signalų iš Europos Komisijos: byla dėl Nacionalinių išmetamųjų teršalų kiekių mažinimo direktyvos neįgyvendinimo perduodama ES Teisingumo Teismui. Tai reiškia, kad problema nebelaikoma laikinu „neatitikimu“ – Komisijos vertinimu, mūsų priemonės buvo nepakankamos, o pažanga per lėta.
Svarbu suprasti, ką tai reiškia realiame gyvenime: NOₓ ir NMVOC mažinimas nėra biurokratinis reikalavimas. Tai tiesiogiai susiję su kvėpavimo takų ligomis, oro kokybe miestuose, ankstyvomis mirtimis. Kitaip tariant, kalbame ne apie skaičius ataskaitose, o apie sveikatą.
Ši situacija taip pat nuplėšė seną iliuziją, kad aplinkosaugos įsipareigojimai ES kontekste yra „geros valios“ klausimas. Jie tampa teisės viršenybės, valstybės patikimumo ir gebėjimo įgyvendinti pačios prisiimtus įsipareigojimus testu. O pagrindinė mūsų bėda – fragmentuota politika: transportas, energetika, žemės ūkis ir miestų planavimas veikia atskirai, nors taršos rodikliai gimsta jų sąveikoje.
5. Miškų politika grįžo į mūšio režimą
Jei pirmoje metų pusėje miškų tema viešoje erdvėje dažniau pasirodydavo epizodiškai, antroje pusėje ji vėl įgavo politinį svorį – ypač kai pradėjo aiškėti, kokiu pavidalu į Seimą keliauja Miškų įstatymo pakeitimai ir kokias ambicijas jie iš tiesų atspindi.
Miškų įstatymo keitimas Lietuvoje būtinas, jei norime keisti seną logiką, kur miškas pirmiausia matomas kaip medienos šaltinis. Tačiau dabartinis projektas, papildytas Aplinkos ministerijos išvada, rodo atsitraukimą: anksčiau diskutuotas tikslas didinti ne ūkinio prioriteto miškų dalį iki 33 proc. susitraukė iki 20,7 proc. Tai reikštų tik labai ribotą pokytį, kuris vargiai sustabdys buveinių būklės blogėjimą.
Dar svarbiau, kad nebelieka aiškesnio politinio kelio mažinti plynų kirtimų dominavimą jautriose teritorijose. Panašu, kad mes einame į dar vieną ciklą, kuriame teks kovoti, kad miškai būtų saugomi gamtai ir visuomenei, o ne tik reguliuojami kaip „derliaus nuėmimo“ plotai.
Pagrindinis klausimas 2026-iesiems
2025-ieji parodė, kad gyvename dviejuose tempuose. Viename – mokslas ir realybė: temperatūros rekordai, lūžio taškai (nuo koralų rifų iki ledynų) nebėra teorija. Kitame – politika, kuri vis dar mėgsta „lankstumą“, atidėjimus ir taisyklių minkštinimą vadinamą pragmatizmu.
Tačiau klimato krizė nepripažįsta mūsų žodynų. Jai nesvarbu, ar sprendimą pavadinsime „supaprastinimu“, „kompensacija“ ar „pereinamuoju laikotarpiu“ – svarbu tik tai, ar emisijos mažėja, ar gamtos sistemos atkuriamos, ar žmonės apsaugomi nuo rizikų.
Todėl 2026-iesiems siūlau vieną labai paprastą testą, kuriuo galėtume matuoti ir pasaulio, ir Lietuvos sprendimus: ar jie realiai mažina žalą ir didina atsparumą, ar tik perkelia problemą į kitą kadenciją?
Nes jei 2025-ieji mus ko nors išmokė, tai šito: ilgai galima derėtis su pramone, su biurokratija, su politiniais ciklais – bet su fizika nesiderama. Gamta tiesiog skaičiuoja.
