Lietuvos pensijų sistema yra pati silpniausia tarp visų EBPO šalių. Deja. Esam ne tai, kad prie galo, o žymim pačią lentelės apačią – tiek pagal dabartinę situaciją, tiek pagal prognozuojamą pensijų pakeitimo normą. Dar liūdniau, kad šiandien siūloma „pensijų pravalgymo reforma“ (taiklaus pavadinimo autorius – Nerijus Mačiulis) sistemą dar labiau susilpnins, nes siūloma iš jos išimti dalį pinigų pravalgymui šiandien.
Nežinau, ar čia arogancija, ar tiesiog naglas populizmas, kai EBPO rekomendacijos, Lietuvos banko rekomendacijos, Valstybės kontrolės institucijos rekomendacijos, ekonomistų rekomendacijos – tiek ministrei, tiek ir Prezidentūrai – nerūpi. Toliau kartoja, kad duos žmonėm laisvę, nepasakydami, kad su tuo į rinkinį prideda skurdžią senatvę arba stipriai pakeltus „Sodros“ mokesčius artimoje ateityje.
Kai formuluoji klausimą, ar žmonės nori laisvės su savo pinigais, neįmanoma, kad į šitą klausimą kažkas atsakytų, kad nenori. Neabejoju, kad toj pačioj apklausoj visuomenės paklausus, ar jie nori būti turtingi pensininkai, irgi būtų visi atsakę, kad nori. Bet populistai klausimų specialiai neformuluoja kaip trade-off’ų, nors iš tiesų visi gyvenimo klausimai ir yra trade-off’ai.
Tokia natūra mūsų. Jei klausysim užgaidų – tai ir VSD nenorim mokėt, ir PSD mokėt nenorim, ir GPM mokėt nenorim. Bet norim, kad mus labai gerai pagydytų, kad keliai būtų super, kad nedarbo ir motinystės išmokos būtų didelės.
Žiūrėjau, kaip ministrė LRT Forume vietoj realių argumentų dengiasi: „Žmonės sako, kad nenori taupyt ir atsidėt. Kad jiem reikia tų pinigų dabar“. Ir amžinai sakysim taip. Tokia natūra mūsų. Jei klausysim užgaidų – tai ir VSD nenorim mokėt, ir PSD mokėt nenorim, ir GPM mokėt nenorim. Bet norim, kad mus labai gerai pagydytų, kad keliai būtų super, kad nedarbo ir motinystės išmokos būtų didelės. Todėl sakant A, turi būt pasakoma ir B. Duosime jums laisvę nekaupti pensijai, bet senatvėje skursite ir dar turėsime pakelti „Sodros“ mokesčius.
Turim kalbėt ne apie tai, ko norisi dabar, o koks mūsų ilgalaikis tikslas. #NewNordics pensija? Svajojam apie vakarietišką pensiją, bet norim laisvės nemokėt įmokų? Norim treniruoto kūno, bet treniruotes lankyt norim taip, kaip vat tą dieną norėsis? Taip neveikia gyvenimas. Disciplina nėra bausmė, iš kurios reikia išlaisvinti. Disciplina ir yra būdas pasiekti tikrąją laisvę. Kai kalbam apie valstybės sistemų statymą, tai siūlyčiau pradėt nuo tikslų formulavimo, o ne pagal momentines užgaidas valstybės politiką dėliot.
Kai palieki žmogaus valiai – iš tikro palieki likimo valiai
Prezidentūra sako: „reikia kelti finansinį raštingumą, ir tada žmonėms nereikės liepti kaupti“. Jei jau sekam šitą logiką, galime ir sveikatos sistemą silpninti – paleiskim kampaniją, kad žmonės valgytų daržovių, sportuotų ir negertų alkoholio, ir galim uždaryt pusę ligoninių. Ne? Skamba crazy? Ar realu, kad didžioji dauguma taip darys? Iškart po sveikatingumo kampanijos ar jau per ją galėsim ligoninių uždaryt?
Ar reikia informuoti ir skatinti žmones? Be abejo. Ar realistiška tikėtis didelio pokyčio greitai? Ne. Nes šitie procesai lėti. Sąmoningumas yra viso gyvenimo kelionė. Daugumai mūsų tik ant pensijos ir ateina. Bet jau būna per vėlu daryt teisingus sprendimus.
Mes nesam tobulos valios ir sąmoningumo įsikūnijimai. Pavargstam, atidėliojam, darom impulsyvius sprendimus – ypač, kai sprendimas sunkus, o nauda ateities. Taupyti sunku. Jei nėra sistemos, kuri tave įstato į rėmus (ir dar incentivizuoja), mažai kas sugeba nueiti teisingu keliu. Gerai sukurta sistema ne baudžia, o saugo – ne nuo valstybės, o nuo mūsų pačių trumparegiškumo.
Sėkmingas organizacijų vystymo dizainas turi vieną kertinį momentą – tam, kad sistema veiktų, ji turi būt pastatyta taip, kad įvertintų mūsų natūrą, mūsų turimus šališkumus, ir atsižvelgiant į tai, kad valios/dėmesio ir pastangos resursas visada bus trūkstamas. Vienas pagrindinių organizacijų dizaino teoretikų Jay Galbraithas sako: „Sistemos veiksmingumas priklauso ne nuo žmonių pastangų, o nuo to, kaip sukurta pati sistema. Gerai suprojektuota sistema leidžia pasiekti norimus rezultatus be to, kad žmonės turėtų nuolat dėti pastangas.“ Nenori privalgyt saldumynų – neturėk jų namie.
Thaler ir Sunstein puikioje knygoje „Nudge“ aiškina, kad žmonės priima sprendimus impulsyviai, todėl reikia sistemų, kurios lengviausiu keliu veda į geriausią rezultatą. Geriausias sprendimas turi būti numatytasis (default option), o ne remtis idealistinėmis prielaidomis apie racionalius ir disciplinuotus žmones. Valios neužtenka – pensijai kaupti reikia sistemos. Nes valia visada baigiasi. O sistema ir toliau veikia.
Kahneman ir Tversky tyrimai rodo, kad žmonės natūraliai pervertina dabarties malonumus ir nuvertina ateities poreikius (present bias). Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pensijų kaupimas privalo būti numatytasis (default option) – priešingu atveju, dauguma pasirinks trumpalaikį vartojimą, kaip rodo ir Estijos pavyzdys. Mes suvokiame, kad senatvė ateis, bet šiandien atrodo svarbesnė kelionė į Tenerifę ar naujesnis VW Passat.
Ir man atrodo, svarbiausia vis tik yra suprasti, kokiame KONTEKSTE mes turime šias diskusijas. Kaip minėjau pradžioje, tarp EBPO šalių mes esame PASKUTINIAI pagal pensijos pakeitimo normą. Šis rodiklis parodo, kiek procentų tavo buvusio atlyginimo sudarys tavo pensija. Pavyzdys su lietuviškais skaičiais: jei tavo atlyginimas prieš pensiją buvo 2000 € per mėnesį „į rankas“, o pensija bus 560 €, tai neto pensijų pakeitimo rodiklis būtų 28%. Mes esame pačiame lentelės gale arba kitaip tariant – turime sukaupę mažiausias pensijas iš visų OECD šalių. Latviai yra sukaupę kone dvigubai daugiau. Estai, mūsų politikų linksniuojamas role model, tabaluoja su mumis prie galo.
Kontekstas mums labai gerai pasako, kodėl SADM siūloma reforma netinkama Lietuvai šiandien.
Kontekstas mums labai gerai pasako, kodėl SADM siūloma reforma netinkama Lietuvai šiandien. Tai, kas gali veikti tokiose valstybėse kaip Danija, kur pensijų kaupimas yra savaime suprantama nusistovėjusi norma, nesubrendusiai mūsų pensijų sistemai gali būti iššūkis. Danijoje niekas net nesvarsto nekaupti, nes tai yra įaugusi praktika – socialinė norma, kurios žmonės laikosi ne todėl, kad privalo, o todėl, kad visi taip daro. Čia suveikia Cialdini social proof (socialinio įrodymo) principas, kuris aiškina, kad, kai tam tikras elgesys tampa universaliu, jis tampa numatytuoju pasirinkimu (default option), ir didžioji dauguma jo laikosi.
Deja, bet Lietuva yra pensijų kaupimo lentelės apačioje, čia kol kas nėra nei stiprios kaupimo kultūros, nei aukšto finansinio raštingumo. Laisvė pasirinkti veikia tik ten, kur žmonės tam pasiruošę, o pas mus tai reikštų tik viena – didžiulę duobę ateityje, kurią teks užkamšyti didesniais mokesčiais arba skurdesne senatve. Kol kas numatyta, kad monopolio pinigais užkamšysim.
Kai perkiesi palankumą iš būsimos krizės sąskaitos
Teoriškai norisi sakyti, kad duokim tuos pasirinkimus, tegu daro, ką žmonės nori. Bet mes visi sėdim vienoje valtyje. Ir vieni eina į irklavimo treniruotes, kiti sako, kad nori lankstumo ir eis, kaip jiem norėsis. Kai sėdėsim seni ir reikės irkluot valtį, žinot, ko gailėsim? Tų, kurie nėjo į treniruotes, nes jiem dabar labai sunku irkluot. Kam liepsim irkluot stipriau? Tiem, kas pajėgus – kas ėjo į treniruotes. Tie, kas nepasiruošė – neišvengiamai taps našta kitiems. O liūdniausia (ir paradoksiškiausia), kad socialdemokratų reforma labiausiai nuskurdins tuos, kurie ir taip arčiausiai skurdo.
Nesakau, kad nereikia peržiūrėti mūsų pensijų sistemos. Tikrai yra, ką pataisyti. Ar galima geriau ir plačiau komunikuoti apie kaupimo pensijai svarbą ir sistemą, kad būtų mažiau nustebusių po automatinio įtraukimo? Galima. Ar galima būtų apibrėžti atvejus, kada dalinis pensijos atsiėmimas būtų galimas sunkios ligos atveju? Tikrai taip. Bet ar ateities pensijos atsiėmimas buitinės technikos ar virtuvės remontui – gera mintis? Kai visas pasaulis imasi veiksmų pensijų kaupimo sistemas stiprinti, nes visuomenė labai sparčiai sensta, gyvenimo trukmė ilgėja, Lietuva planuoja atvirkščiai daryt.
Ne naujus klausimus čia mes nagrinėjam. Labai nesunku paskaityti EBPO rekomendacijas ir patikrinti šalių su puikiomis sistemomis pavyzdžius. Geriausiomis laikomose pensijų sistemose – Nyderlanduose, Islandijoj, Danijoj, Izraelyje – pensijų kaupimas yra privalomas. Automatinis įtraukimas kaupti irgi yra normali praktika. Opt-out principu antros pensijų pakopos sistema veikia Didžiojoj Britanijoj, Lenkijoj, Naujoje Zelandijoje, nuo 2025 metų tokią įsives ir Airija.
Labai geras Nerijaus Mačiulio postas buvo apie tai: „Noras pradėti švęsti šventę yra ne laiku ir ne vietoje. Turime ne išgryninti ilgalaikes santaupas (kaip tai prieš keturis metus padarė estai, gerai atšventė ir tada jau nėrė į giliausią ir ilgiausią recesiją ES, o dabar kamšo fiskalines skyles antrus metus iš eilės didindami mokesčius), o dar aktyviau šviesti visuomenę, skatinti kaupimą ir investavimą.“
Man labai baisu klausytis populistinių kalbų, kai kalbam apie tokius svarbius dalykus, kaip finansinis saugumas senatvėje. Tai yra naglas populizmas, kai Estijos klaida mūsų politikų lūpose pateikiama kaip puikus ir sektinas pavyzdys. Pensijų sistemai reikia stiprinimo, o ne išmontavimo – kodėl renkamės kelią, kuris pas kaimynus jau baigėsi nesėkme? Kol kas tegirdžiu planus destabilizuot pensijų sistemą, įsuktą į populistinės laisvės be atsakomybės popieriuką. Tik bėda ta, kad ši laisvė – skolinta.
Tikėjaus, kad mes jau pabėgsim iš tų statistinių lentelių apačios. Vieną po kito tuos rodiklius tvarkom, kylam, augam. Statom finansiškai stiprią Lietuvą. Dar penkmetį tęsiant tokiu kaupimo mastu, koks yra šiandien, pakiltumėm iš lentelės apačios. Pamatai vakarietiškai pensijai sudėti. Bet čia ateina socdemų močiutė ir sako: vaikai, o gal norit biški laisvės? EBPO rekomendacijų nepaisykim. Duosim jums truputį cash’o dabar, kad mus labiau mylėtumėt.
