Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Indraja Raudonikytė: Joniškis ir Jonaitis

Šaltinis: 15min
0
A A

Indraja Raudonikytė Socialinės medijos kiekvienam mūsų gali apnuodyti dieną, savaitę, mėnesį ar ne juokais apkartinti gyvenimą. Šiandien plonytė mėlyna linija tarp sąvokos privatu ir vieša neretai išnyksta. Dažni skandalai su privačiomis žinutėmis, iškeltomis viešumon, ar nuotraukomis, dedikuotomis mylimajam, gali apversti visą jūsų gyvenimą aukštyn kojom.

Antradienį portale 15min.lt pasirodė straipsnis skambia antrašte: „Joniškio mero rinkimus prapylęs socialdemokratas Liudas Jonaitis tulžį lieja ant moksleivės“. Intriguojantis pavadinimas tikriausiai nepaliko abejingų, tai liudija ir komentarai. Nors gyvenu toli nuo šio miestelio, tačiau turiu su juo šiokių tokių sąsajų, todėl ir aš straipsnio nepraleidau pro akis.

Istorija, pateikiama Alvydo Januševičiaus, gali pasirodyti ir šališka – žurnalistas stengiasi objektyviai aprašyti nedidelio provincijos miestelio skandalą, kurio pagrindiniai herojai – jauna mergina ir pagyvenęs politikas.

Bet apie viską iš pradžių. Mano, kaip pilietės, aukštosios mokyklos dėstytojos ir dailininkės nuomonė apie susiklosčiusią situaciją turėtų būti pakankamai objektyvi ir aktuali, dar ir todėl, kad gyvenu toli nuo Joniškio.

Kiek teko susidurti su p. L.Jonaičiu, man jis nepasirodė toks piktas ir kerštingas žmogus, kokį piešia minėtas straipsnis. Tai senamadiško sukirpimo, padorus žemės ūkio mokyklos vadovas, tikriausiai ir pedagogas, vertinantis grožį ir netgi meninių projektų mecenatas.

Pačiai teko dalyvauti šio žmogaus organizuotame plenere ir mano atsiliepimai apie poną Jonaitį būtų kuo gražiausi... Jei ne ši istorija.

Pačiai teko dalyvauti šio žmogaus organizuotame plenere ir mano atsiliepimai apie poną Jonaitį būtų kuo gražiausi... Jei ne ši istorija.

Pirma. Auginu sūnų, panašaus amžiaus į straipsnyje minimos abiturientės, taip pat bendrauju su studentais, ir stengiuosi įsigilinti į jų gyvenimo aktualijas, madas ir psichologiją.

Tikriausiai visi pedagogai, vertinantys gerą ir skoningą humorą, neorganizuos išpuolių prieš karikatūrą nupiešusį moksleivį, o skaniai pasijuoks, gal net piešinėlį įtrauks į savo kolekciją.

Paskubėsiu užbėgti įvykiams už akių – tokios kolekcijos neturiu. Tačiau tikrai piešiau pedagogus mokyklos laikais, o taip pat namuose vis dar saugau keletą tėčio išsaugotų karikatūrų, kuomet jam dėstant vidurinėse mokyklose fiziką, smagius šaržus nupiešdavo jo mokiniai.

Tai nebuvo tik piešinukai, juose gausu komentarų, gal ir aštresnių juokelių, bet šiandien – tai smagūs praeities liudininkai.

Taigi, pirma pastaba, kaip dėstytojos ir pedagogės, apie jaunos merginos pokštą – taip, tai vaikiška, gruboka, bet nenusikalstama, mieli pedagogai, o ir politikai, nepamirškim humoro jausmo, o ir būkim savikritiški.

Antra. Esu dailininkė. Kuriu ir portretus. Ne visuomet pavyksta „pagauti“ modelio charakterį. Kartais pavaizduoju per didelę nosį ar burną... Kartais tai darau tyčia, jei kūrinio paskirtis – šaržuoti, ironizuoti, o gal kaip tik pabrėžti detales, tai tiesiog hiperbolizacija.

Karikatūrų aš nekuriu. Tačiau begalės kolegų tuo užsiima, ir kuomet Paryžiuje buvo užpulta savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcija, sujudo viso pasaulio bendruomenė, ne tik dailininkai.

Paryžiuje tai karikatūros, už kurias kovoja visas pasaulis, o Joniškyje tai – išpuolis, vertas atsiprašymo teisme ar spaudoje?

Ar matėte karikatūras, kurias jie publikuoja? Ar supratote „juokelius“, kurie buvo tikrai aštroki? Kai kas net viešai drįso pareikšti, kad Charlie karikatūristai „patys prisiprašė“.

Taip, Paryžiuje tai karikatūros, už kurias kovoja visas pasaulis, o Joniškyje tai – išpuolis, vertas atsiprašymo teisme ar spaudoje?

Žinau, kad ir ponas L.Jonaitis yra meno mylėtojas, tai kodėl dabar taip baisiai užpuolė merginą už karikatūrą? Nekalbėsiu apie vertę ar kokybę, bet tai buvo menas, už kurį bausti ar pulti – žemą ir net gėdinga.

Trečia. Esu Lietuvos pilietė ir jaunos merginos raginimą eiti balsuoti ir bet kokia kaina patraukti abejingų bendraamžių dėmesį laikau sveikintinu.

Reklama daugiau nei pusšimtį metų neretai šokiruodama patraukia vartotojų dėmesį. Todėl jei tai socialinė reklama, ir ji pasiekė reikiama rezultatą ir reikiamą auditoriją, tai dar vienas didelis pasiekimas. Į politines pažiūras ir nuomonę – visi turime teisę, ir gal kai kurie politikai pamiršo, kad čia ne Šiaurės Korėja ir net ne SSRS.

Ketvirta. Ar nepastebėjote, kad šiuolaikinė socialinė medija stigmatizuoja visuomenę? Ar ne socialiniais kanalais mus pasiekia žinios apie nuskriaustus šuniukus ar neremontuojamus kaimo kelius ir tokiu būdu nukreipia dėmesį nuo globalių, mus visus skaudžiai liečiančių reiškinių? Paprastas žmogus nebesugeba atsirinkti, kas yra svarbu šiame informaciniame triukšme.

Kai šiom dienom daug ir garsiai kalbama apie patyčias ir žeminimą, kyla klausimas, kas yra patyčios, kaip į jas reaguojama ir kodėl? Brandžiai asmenybei ganėtinai paprasta atskirti patyčias nuo nekaltų juokelių moksleivių tarpe, tačiau nė vienas mūsų neįlįsime į vaiko kailį, ir nenustatysime, kaip stipriai ir ar apskritai jis buvo įskaudintas.

Bet tarp suaugusių žmonių patyčios nuo humoro ar sveikos savikritikos tikrai nesunkiai atskiriamos, ir kone geriausiai tai turėtų sugebėti atlikti ir pajusti patyręs pedagogas.

Tai kas nutiko, kad maža drąsi mergaitė taip nuskriaudė didelį piktą dėdę?

Indraja Raudonikytė yra profesionali dailininkė – grafikė, reklamos specialistė, dėstytoja.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min