Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ingrida Šimonytė: „Gyvojo klasiko“ pastebėjimai ponui Zuokui

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ingrida Šimonytė Atrodo, tapau gyvuoju klasiku… Už tai turėčiau dėkoti ponui Zuokui, kuris jau antrą kartą cituoja mano pasisakymus apie Vilniaus finansinę būklę, naudodamas citatas iš 2011-ųjų metų valstybės biudžeto projekto pristatymo Seime. Vasarą ištisą pranešimą su tomis pačiomis citatomis savivaldybės tinklapyje pakabino, papuošdamas jas demagogiškai pateiktais skolos dinamikos grafikais, suprask, „praskolino Lietuvą cituojama Šimonytė, praskolino ji ir Vilnių“. LRT laidoj vėl tas pačias citatas kartojo. Išmokęs kaip poterį. Dievaži, jaučiuos pagerbta, bet nevertėjo.

Visgi, kaip jau yra įprasta, ponas Zuokas naudoja citatas ištrauktas iš konteksto, prisiūdamas joms prasmes, kurių jose nėra, pamiršdamas tai, kas nėra paranku pačiam ponui Zuokui, ir net, sakyčiau, bandydamas įžiebti kokią „intrigą“ tarp Tėvynės Sąjungos ir jos kažkada deleguotos finansų ministrės Šimonytės. Pigu, meldžiamasis.

Visų pirma, skirtingai nei teigia ponas Zuokas, tikrai ne tik tada, 2010-ųjų rudenį, bet visada mačiau, dėl ko formuojasi savivaldybių skolos ir Vilniaus skola. Pone Zuokai, ji atsirado tikrai ne per krizę – ji „sėkmingai“ kaupėsi tada, kai ekonomika ir mokestinės pajamos augo dviženkliais skaičiais. Juk ne Šimonytė su Kubilium sukaupė savivaldybėms 1,3 milijardo siekiančią skolą iki 2008 metų pabaigos? Tad visiškai nenuostabu, kad tada, kai ištiko krizė, kuriai niekas nemalonėjo pasiruošti, skola ėmė augti tik dar sparčiau, ėmė spausti ir aukštos palūkanos.

Juk ne Šimonytė su Kubilium sukaupė savivaldybėms 1,3 milijardo siekiančią skolą iki 2008 metų pabaigos? Tad visiškai nenuostabu, kad tada, kai ištiko krizė, kuriai niekas nemalonėjo pasiruošti, skola ėmė augti tik dar sparčiau, ėmė spausti ir aukštos palūkanos.

Šią problemą patyrė valstybė. Logiška, kad ją patyrė ir savivaldybės. Būtent tai ir nieką kitą ir iliustruoja į savivaldybės administracijos tekstus kompiliuojami grafikai. 

Tačiau savivalda dažnu atveju užėmė keistai neracionalią poziciją. Tuo metu, kai centrinės valdžios lygiu buvo skausmingai, aukojant savo politinį kapitalą, karpomos išlaidos siekiant kuo labiau apriboti skolos, kuri tuo metu buvo ypatingai brangi, didėjimą, savivalda tebemanė, kad galima tiesiog reikalauti iš centrinės valdžios „to, kas mums priklauso“, grasinti kreipimusi į teismus ar net į juos kreiptis, ir bus galima toliau išleisti tiek pat, kiek ir anksčiau, kiek pagyvenant skolon.

Kad savivaldos požiūris į finansus dažniausiai apsiriboja palinkėjimu Vyriausybei „nemokykit mūsų gyventi, o geriau padėkit materialiai“, nėra pastarojo laikmečio naujiena: ir 2006-aisiais, ir 2007-aisiais, ir 2008-aisiais, t.y. sparčiausio augimo ir dar santykinai gerais 2008-aisiais metais, savivaldybių konsoliduotas metinis rezultatas būdavo maždaug po 300 mln. litų deficito, t.y. išlaidų nepadengtų pajamomis, nors jau aibę metų galioja reikalavimas savivaldybėms subalansuoti savo biudžetus.

Geriausiai savivaldybėms biudžetus įvykdyti sekėsi, beje, 2010-aisiais, kurie buvo vis dar labai sunkūs, bet buvo baigti su nediduku pertekliumi, nes dalis savivaldybių pagaliau suvokė, jog su skolos didėjimu kovojanti centrinė valdžia tiesiog neturi galimybių leisti vietos valdžiai nereaguoti į pasikeitusią situaciją ir dalį naštos teks prisiimti visiems. Teiginys, kad per didelė našta buvo numesta savivaldybėms, tiesiog nenusipelno kritikos: juk tai centrinė valdžia, tiksliau, valstybės ir socialinio bei sveikatos draudimo fondo biudžetai, prisiėmė absoliučiai didžiąją naštos dalį ir  ji veikė nedelsdama, ko negalima pasakyti apie savivaldą, vis dar tikėjusią, kad išmuš iš Kubiliaus pinigų, kurių nė nebuvo.

Visų antra, jeigu jau sakote A, tai sakykite ir B, pone Zuokai. Kuo čia dėtas buvęs meras R.Alekna, kuriam, nors ir „savam“ nieko išskirtinio nei siūliau, nei galėjau pasiūlyti? Suprask, pasikeitė meras, pasikeitė Šimonytės plokštelė? You must be kidding...

Juk būtent jums tapus Vilniaus meru 2011 metais mudu, o taipogi ir nusigandę savivaldybės kreditoriai, ir bandėme ieškoti tų kelių, kaip spręsti Vilniaus finansų klausimus. Buvome net dabar madingą „darbo grupę“ sudarę, pamenat?  Gal primintumėt, kokia buvo pagrindinė kreditorių ir Finansų ministerijos sąlyga savivaldybei? Ogi absoliutus skaidrumas, skaidriai veikiantis iždas, visiškas aiškumas dėl to, kur kokie įsipareigojimai yra prisiimti – apibrėžti ir neapibrėžtieji.

Ką Vilniaus savivaldybės administracija atsakydavo į Finansų ministerijos prašymus pateikti informaciją apie turimus ar svarstomus naujus „užbalansinius įsipareigojimu“, svarstomas koncesijas be finansavimo šaltinio ir kitas idėjas?  Nieko, tiesiog nie-ko.

Kas tuo klausimu įvyko? Leisiu sau teigti, kad nėra apie ką parašyti namo, kaip sako anglai. Ką Vilniaus savivaldybės administracija atsakydavo į Finansų ministerijos prašymus pateikti informaciją apie turimus ar svarstomus naujus „užbalansinius įsipareigojimu“, svarstomas koncesijas be finansavimo šaltinio ir kitas idėjas?  Nieko, tiesiog nie-ko.

O juk Finansų ministeriją būtų sunku kaltinti pikta valia, net jeigu ir norėtumėt: Finansų ministerijos iniciatyva biudžeto įstatymuose numatydavom specialias nuostatas, iš esmės „reabilituojančias“ savivaldybėms taikytinus maksimalius skolos limitus jau N metų pažeidusią Vilniaus savivaldybę?

Vilniui nebuvo pasiūlytas didesnis GPM procentas 2012 metams, nei buvo privalu pagal savivaldybių biudžetų pajamų metodiką reglamentuojantį įstatymą, nes „konservatoriai neleido“? Oh, come on, nenupušę žmonės gal dar atsimena, kaip 2011 metų rudenį dėl eurozonos krizės įsiplieskimo ir atitinkamai ženkliai pablogėjusios ekonominės aplinkos 2012-ųjų biudžetų projektus teko revizuoti „žemyn“. Buvo mažintos išlaidos, papildomai sumažinti pervedimai į II pakopos pensijų fondus. Apie kokias papildomas išlaidas tokiomis aplinkybėmis galime kalbėti?

Bandymas spręsti realią problemą nėra stoties žaidimas antpirščiais, kur stengiamasi apmulkintį nežinantį tikrosios padėties. It takes two to tango, ar ne? Apie kokį konstruktyvų problemos sprendimą galime kalbėti, kai pagrindinis tamstos pasiūlymas Finansų ministerijai buvo tiesiog imti ir perfinansuoti Vilniaus skolas, nes Šimonytė jau skolinasi daaaug, perpus pigiau, nei Vilnius (laidos vedėjas mūsų diskusiją jo laidoj turbūt atsimena)? Šimonytė, kad galėtų skolintis daug pigiau, pirmiausia turėjo įrodyti kreditoriams, kad Lietuvos Vyriausybės pasiryžimas laikytis skaidrių finansų planų yra no bullshit, o tik tada galėjo tikėtis mažesnių palūkanų normų ir kreditorių pasitikėjimo.

Tramvajaus stotelėje aptikta savivaldybės užsakyta studija, apie kurios likimą kažkaip tylima, nors apie jos užsakymą buvo garsiai ištriūbyta, bylotų, kad ir dabar paslaugos teikėjai negalėjo įsitikinti, jog jie mato visus savivaldybės konsoliduotus įsipareigojimus. Ar taip yra dėl to, kad kažkas tiesiog nesupranta, kas yra įsipareigojimas (beje, ar Vilniaus biudžetas jau subalansuotas įsipareigojimų pagrindu, kaip reikalauja Biudžeto sandaros įstatymas?), ar dėl to, kad yra ką slėpti – aš nespėliosiu, bet iš dainos žodžių neišmesi.

Tad, nors ir jaučiuosi nepelnytai pagerbta to, kad dabartinis Vilniaus meras mano citatas nuolat nešiojasi su savim, drįstu pranešti, kaip sakė Šveikas, kad iš jų naudojimo vėl gavosi eilinis tramvajus iki Guggenheimo. Ir prieš nominuojant ką nors melagiu, reikėtų prisiminti, kad tarp melo ir selektyvaus „tiesos sakymo“ labai trapi riba. Jeigu ji apskritai yra.

Ingrida Šimonytė yra Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja, A.Kubiliaus vyriausybėje ėjo finansų ministrės pareigas. Šis jos komentaras išspausdintas jos interneto tinklaraštyje http://simonyte.popo.lt/

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min