Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 13d. 15:54

Irena Baranauskienė: Rinkiminiai purslai tykšta ant privačių mokyklų moksleivių

Irena Baranauskienė Prieš naujuosius metus paskelbti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tarptautinio mokinių pasiekimų tyrimo rezultatai dar kartą parodė, kad Lietuvos švietimo sistemai reikalingi esminiai pokyčiai. Deja, vis dažniau pasirodančios politikų nuomonės švietimo tema rodo, kad rinkiminiai metai žada raganų medžioklę, kurios taikiklyje atsidurs nevalstybinių ugdymo įstaigų moksleiviai.

Artėjant 2020 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams kyla vis daugiau politinių diskusijų apie švietimo sistemą bei jos finansavimą. Užuot sprendę realias problemas, dažnai jos tik skaldo visuomenę ir ieško kaltų.

Kai kurie politikai teigia, kad „privačios mokyklos neturi būti finansuojamos viešaisiais pinigais”. Tiesa ta, kad privačios ugdymo įstaigos nėra finansuojamos viešaisiais pinigais. Valstybė užtikrina kiekvieno moksleivio teisę į mokslą, suteikdama jam mokinio krepšelį. Mokinys ar jo tėvai patys renkasi, privačioje ar valstybinėje mokykloje jie įgyvendins valstybės garantuojamą teisę į mokslą.

Viešosios įstaigos pelnas negali atitekti savininkui. Jis panaudojamas tik viešajam interesui.

Teigiama, jog „mokesčių mokėtojų pinigų suma per 7 metus privačioms mokykloms išaugo pustrečio karto nuo 8,8 mln. iki 21,2 mln.”. Vėlgi, ne privačioms mokykloms, o jas lankantiems moksleiviams. Nevalstybinių mokyklų mokiniams mokinio krepšelis didėjo lygiai tiek, kiek ir visiems kitiems Lietuvos vaikams. Per 7 metus nevalstybinių mokyklų padaugėjo, tai bendra jų mokinių krepšelio suma, žinoma, irgi padidėjo. Jei šie vaikai lankytų valstybines mokyklas, valstybė išleistų lygiai tuos pačius 21,2 mln. eurų jų ugdymui.

Kitas dažnai skambantis teiginys primena klasių kovos lozungus: „pasiturinčių tėvų pasirinkimas leisti vaikus į nevalstybinę mokyklą dengiamas visų mokesčių mokėtojų pinigais”. Nevalstybines mokyklas lankančių mokinių tėvai yra tokie patys mokesčių mokėtojai. Dalis jų gauna vidutines pajamas, dalis – aukštesnes, tačiau visi moka mokesčius ir turi teisę už juos gauti valstybės garantuojamą švietimą savo vaikams.

Kasdien bendraudami su tėvais matome, kad jie vaikus į privačias mokyklas veda ne todėl, kad norėtų ar turėtų per daug pinigų, o todėl, kad nebeturi kito pasirinkimo. Kartais už mokslus jie moka iš paskutiniųjų.

Dažnai lygiuojamės į estus. Tarptautinio mokinių pasiekimų tyrimo rezultatai atskleidžia, kad šios šalies moksleiviai rodo įspūdingus rezultatus, įtvirtinančius Estiją tarp pasaulio švietimo lyderių. Šioje šalyje galioja krepšelių sistema, o nevalstybinės ir valstybinės ugdymo įstaigos yra finansuojamos visiškai vienodai, įskaitant ir ūkio išlaidas. Estų pozicija tokia – valstybė tik laimės, jei tėvai investuos į vaikų švietimą. Galbūt Lietuvai verta pasimokyti, kad pavytume savo šiaurinius kaimynus?

Tačiau kai kurie politikai mano kitaip: „valstybinių mokyklų mokinių tėvai už ugdymą sumoka du kartus – mokesčiais ir samdydami korepetitorius. Situacija tik blogėja”. O kuo čia dėtos nevalstybinės mokyklos? Kodėl jos kaltos, kad žlugdomas valstybinis švietimas? Juk jį žlugdo pirmiausiai ne pačios valstybinės mokyklos, o valstybės vykdoma politika.

Žurnalo „Reitingai“ analizė atskleidžia, kad blogiausia padėtis švietime fiksuojama Lietuvos regionuose, kuriuose privačių mokyklų nė su žiburiu nerasi. Žurnalistė Jonė Kučinskaitė teigia, kad skirtumai tarp mokyklų pasiekimų siekia 5-7 kartus, o tėvai dažnai savo vaikus pradeda vesti į privačias mokyklas tik todėl, kad nusivilia pasiekimais valstybinėse mokyklose.

Žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Serafinas nevyniodamas į vatą atskleidžia esminę Lietuvos švietimo bėdą. Jo teigimu, švietimui lėšų valstybė skiria pakankamai, tačiau Lietuvoje yra apstu mokyklų, kuriose vienam vaikui skiriama nuo 40 iki 60 kv. m ploto. Tuščios mokyklos degina švietimo pinigus, kuriuos būtų galima skirti kokybiškesniam mokslui ir mokytojų atlyginimams.

Ką į tai atsako politikai? „Jei į nevalstybines mokyklas ir toliau tekės vis didesni viešieji pinigai, valstybinėms mokykloms jų visada trūks”. Jau rašiau du sykius, bet verta pakartoti ir trečią – valstybė nefinansuoja privačių mokyklų. Valstybė finansuoja Lietuvos vaikų mokslą, suteikdama jiems mokinio krepšelį.

Nevalstybinėse mokyklose tėvai savo mokesčiu finansuoja tai, ko valstybė nefinansuoja nei vienam Lietuvos vaikui.

Dar vienas dažnai kartojamas argumentas: „jei nevalstybinės mokyklos būtų finansuojamos biudžeto pinigais, tokiu atveju jos neturėtų rinkti mokesčių iš tėvų”. Jei staiga per vieną naktį užsidarytų visos nevalstybinės mokyklos, visi jose besimokantys virš 13 tūkst. vaikų atsidurtų valstybinėse, tačiau mokinio krepšelis nuo to nepadidėtų ir esminės problemos nebūtų išspręstos.

Nevalstybinėse mokyklose tėvai savo mokesčiu finansuoja tai, ko valstybė nefinansuoja nei vienam Lietuvos vaikui. Jei jie nemokėtų papildomai, turėtume maždaug tą patį, ką ir turi Lietuva dabar. Jei norime turėti geresnį išsilavinimą, aukštą švietimo lygį, reikia į tai ir investuoti. O tai nevalstybinių mokyklų tėvai ir daro.

Na, ir paskutinis dažnai naudojamas argumentas, kad „biudžeto pinigai krauna verslininkams pelnus”. Nevalstybinės mokyklos Lietuvoje yra ne tik uždarosios akcinės bendrovės (UAB), mažosios bendrijos (MB), bet ir viešosios įstaigos (VšĮ). Jų pelno paskirstymas nevienodas.

Viešosios įstaigos pelnas negali atitekti savininkui. Jis panaudojamas tik viešajam interesui. Yra ir tokių nevalstybinių mokyklų, kuriose mokiniams yra skiriamas nemokamas maitinimas, nes jų šeimos turi teisę šią paramą gauti. Taigi nevalstybinės mokyklos nėra monstras, kuris kenkia Lietuvos švietimui ir kraunasi pelną. Pagal vieną pelningą mokyklą nespręskime apie visos Lietuvos nevalstybines mokyklas. Jų yra 78 ir jos labai įvairios, dažniausiai jokio pelno neturinčios.

Tokie priešrinkiminės kovos purslai visų pirma tykšta ant nieko dėtų geresnio išsilavinimo siekiančių visų nevalstybinių ugdymo įstaigų moksleivių. Valstybė galėtų imtis iniciatyvos ir sureguliuoti nevalstybinių mokyklų teisinį statusą. Tuomet nekiršintume visuomenės kalbomis apie didžiulius pelnus.

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad šių mokyklų ugdymo kokybė aukšta. Jos turi stipendijų skyrimo tvarką. Remiamos daugiavaikės šeimos, labai gerai besimokantys mokiniai. Jos rengia daug renginių (konferencijų, seminarų, mokymų), leidžia metodinius leidinius ir visu tuo dalinasi su visa Lietuvos švietimo bendruomene.

Kovo 11-ąją švęsime Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį. Galbūt metas suvienyti jėgas ir drauge susitelkti dėl svarbiausio – mūsų vaikų ateities. Neskirstant jų į gerus ir blogus, nepriešinant valstybinių ir nevalstybinių mokyklų moksleivių, o kartu daug ir sunkiai dirbant, kad nepriklausomybės penkiasdešimtmetį Lietuva pasitiktų kaip pasaulio švietimo lyderė.

Irena Baranauskienė yra Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijos prezidentė.

Komentarai: 1
Temos: 2 Mokykla Švietimas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min