Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2015 birželio 11d. 20:03

Jolita Butkevičienė. Išbandymas Kaunui: ar išsaugosime ryšį su upėmis

Jolita Butkevičienė
Nuotr. iš asmeninio archyvo / Jolita Butkevičienė
Balandį buvo pradėtos „mįslingos“ 8 metrų apsauginės dambos, už kurios turėtų kilti daugiabučių kvartalas, statybos unikalioje Kauno vietoje dešiniajame Nemuno ir Neries santakos krante.

Detalusis planas, kuriame buvo numatytas mažųjų laivų uostas, 194 m ilgio krantinė ir komercinės paskirties patalpų zona, nesutampa su šiandien YIT „Kausta“ realizuojamu projektu.

Šis komentaras ne apie kaltųjų paieškas, o apie visuomenę, kurioje verslas savo interesus gina aktyviau nei intelektualai apeliuoja į viešo intereso pažeidimą.

Krantinė, dėl kurios statybų jau dabar upės vaga yra susiaurėjusi, virsta stačiu betoniniu šlaitu su 3 takeliais ir 1 laipteliais. Po keleto viešų architekto Audrio Karaliaus laiškų ar dėl sutapimo žemsiurbė, kasusi upėje be savivaldybės leidimo, iš Neries akvatorijos dingo.

Šis komentaras ne apie kaltųjų paieškas, o apie visuomenę, kurioje verslas savo interesus gina aktyviau nei intelektualai apeliuoja į viešo intereso pažeidimą.

Krantinės sutvarkymas negali užkirsti fizinių ir vizualinių ryšių su Neries upe ir kartu senamiesčiu, o priešingai privalo juos sukurti. Atsižvelgiant į technines galimybes, krantinė turi būti tvarkoma plačiomis terasomis, kuriose skirtingais metų laikais gali vykti įvairiapusė veikla.

Turėtų būti sukurta galimybė šiltuoju periodu kuo arčiau vandens įrengti lauko kavines, organizuoti kultūrines, menines, sportines akcijas, suteikti žmonėms galimybę patogiai kojas pamerkti į vandenį. Vietos patrauklumą didintų mažų laivelių prieplaukos, vandens transporto nuomos galimybė, laivelis kursuojantis iš senamiesčio į Vilijampolės krantinę.

Tinkamai apšvietus kairiojo kranto istorinius objektus, krantinė ir šaltuoju metų laiku taptų viena patraukliausių teritorijų mieste. Senamiesčio panoramos ir upės teikiamą vizualinę vertę privalu išnaudoti kultūrinėms ir rekreacinėms vertėms kurti.

Upės – miesto atsiradimo, augimo, o kartais žlugimo priežastis

Įgyvendinus dabartinį planą, Neries upė bus visiškai išstumta iš Kauno gyvenimo. Kadangi Nemunas jau yra beveik izoliuotas nuo miesto, išskyrus Panemunę ir dalį Šančių, kur plėtojama gamtinė – rekreacinė veikla, bus prarasta paskutinė galimybė atkurti urbanistinius ryšius su upe.

Čia pravartu priminti, kad miestas, kaip žmonijos civilizacijos reiškinys, visada glaudžiai susijęs su vandeniu. Upės, jūros, ežerai ar kiti vandens ištekliai yra neatskiriama miesto tapatybės dalis, jo atsiradimo, augimo, kartais ir žlugimo priežastis. (Tai nereiškia, kad reikia bijoti biblinio, viską naikinančio Neries upės potvynio, kurį sutramdyti gali tik betoniniai šlaitai.)

Upės nuo pat Kauno įkūrimo (1408 m.) tapo viena svarbiausių miesto gyvybę užtikrinančių arterijų. Jų dėka Kaunas tapo lygiaverte Vakarų Europos miestų tinklo ląstele. Prekybos, kultūrinių idėjų apyvartos kelias lėmė urbanistinį, architektūrinį, kultūrinį miesto savitumą.

XIX a. geležinkelis sumenkino upės, kaip transporto arterijos svarbą, tačiau XX a. tarpukariu buvo sėkmingai plėtojamos pramoginės-rekreacinės vandens panaudojimo galimybės. Taigi daugiau kaip 550 metų laivai Kaune buvo neatskiriama miestovaizdžio dalis.

Sovietmečiu prasidėjo planinga, miestą visiškai skurdinanti, atskyrimo nuo upių veikla. Palemone, Petrašiūnuose, Vilijampolėje, Žemojoje Fredoje prie Nemuno ir Neries įkurtos uždaros pramoninės teritorijos, upės paverstos gamybos atliekų surinkimo vietomis. Iš centro iškeltas uostas ir visos prieplaukos.

Teritorijose, kurios nenaudotos gamybai, ilgainiui nutiestos gatvės, atkertančios upes nuo miesto (Karaliaus Mindaugo pr., Jonavos g., Neries krantinės g., Marvelės g.). Į upių izoliavimą sutelkta veikla toliau plėtojama ir nepriklausomybės metais.

Taigi, abiejų upių ryšiai su Kauno miesto urbanistinėmis struktūromis ir miestiečiais beveik sunaikinti sovietmečiu. Priešais senamiestį esantis Neries krantinės ruožas, vienintelė vieta, kur tuos ryšius dar galima atkurti.

Iš mums rūpinčio dešiniojo kranto atsiveria vizualiai patrauklus miestovaizdis, kuriamas svarbiausių miesto tapatybę išreiškiančių architektūros objektų ir turintis vieną svarbiausių gamtinių vertybių – upę.

Akivaizdu, kad miesto tapatumas nėra baigtinis reiškinys, tačiau šiuolaikinės demokratinės visuomenės stengiasi išsaugoti, išryškinti ir naujai interpretuoti esminius, seniausius istorinius klodus atskleidžiančius aspektus.

Priešais senamiestį esanti Neries krantinė turi didelį šiuolaikinės miesto kultūros sklaidos potencialą, bent iš dalies užtikrinantį Kauno kaip upių miesto tapatumo išsaugojimą.

Todėl kyla klausimai, ar Kaunas vis dar yra miestas dviejų upių santakoje, ar čia telkšo tiktai du susisiekimą apsunkinantys kanalai? Neries krantinės pavertimas sunkiai įveikiamais betoniniais įtvirtinimais su siauru, pavieniam praeiviui skirtu, takeliu visiškai nuskurdins miestovaizdį, o svarbiausia iš Kauno miesto tapatumo galutiniai ištrins upes.

Situaciją gali pakeisti tik miestiečiai

Lietuvoje konceptas viešasis interesas daugiau deklaratyvi sąvoka, neturinti realaus kūno. Dauguma tokios padėties priežasčių glūdi mūsų praeityje. Valstiečių pagrindu susiformavusioje tautoje, miestiečiai sudarė mažumą, todėl lietuviams miesto kultūra nėra artima. Tarpukariu padėtis sviro miesto naudai, formavosi naujas savo nebe svetimo miesto suvokimas, mezgėsi nauji miestietiški kultūriniai saitai.

Lietuvoje konceptas viešasis interesas daugiau deklaratyvi sąvoka, neturinti realaus kūno.

Sovietmečiu praradome didžiąją dalį tarpukario miestiečių. Juos pakeitę varu į miestą suvaryti žmonės nepamilo savo naujų gyvenamųjų vietų, dauguma jų tapo tik miesto gyventojais, išsaugojusiais valstietišką tapatybę. Miestas vėl buvo svetima teritorija.

Sovietų valdžia visuomenę nušalino nuo bet kokių sprendimų priėmimų. Šis faktorius neleido gyventojams tapti miesto šeimininkais. Prie miesto tapimo savu proceso sunkinimo prisidėjo sovietmečiu uoliai naikinti materialūs ir dvasinai tapatumo išsaugojimą užtikrinantys veiksniai. Minėtas upių atskyrimo nuo miesto atvejis vienas tokių pavyzdžių, kai buvo traukomi saitai su praeitimi.

Nepriklausomybės laikotarpiu galimybės teoriškai pasikeitė, tačiau praktiškai bendruomeninio mąstymo, istorinio supančios aplinkos ir tapatumo būtinybės suvokimo įsisavinimo ir sklaidos procesas labai ilgas.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Santaka
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Santaka

Iš mažų likučių reikia sukonstruoti asmeninę, teritorinę, pilietinę tapatybes – tai nelengva užduotis, kurios dauguma net neketina įgyvendinti, nes dažnu atveju be tapatybės gyventi paprasčiau.

Svarbų poveikį miestiečio tapatumo nebuvimui arba dekonstravimui daro ir didelis gyventojų mobilumas, neleidžiantis įsitvirtinti ir susitapatinti su konkrečiu miestu. Kita vertus, asmuo patekęs į aplinką, kurioje stiprus tapatumo jausmas, greitai tampa jos dalimi.

Apmaudu, kad Kaune, kur yra tokia didelė akademinė bendruomenė, viešasis interesas dažniausiai lieka nuošalyje. Vadinasi, mieste dirbantys ir kuriantys intelektualai nesukūrę tvirtų ryšių su miestu, nesijaučia jo dalimi.

Akivaizdu, kad miesto siūlomos įvairios per šimtmečius sukauptos galimybės mūsų pačių tapatumui kurti nėra išnaudojamos ir tai ne miesto, kaip urbanistinio–kultūrinio lauko, o jo gyventojų problema. Kol kas istoriniai, multikultūriniai resursai dažniausiai vertinami tik pagal tai, kiek materialios naudos jie gali duoti.

Tuo tarpu, verslas savo interesus gina aktyviai (dažnai jų net nėra nuo ko ginti) ir, bet kokį pasipriešinimą, apeliavimą į viešojo intereso pažeidimą įvardija kaip modernizavimo, investicijų ir plėtros stabdymą.

Šiuo metu Kaunas primena didikų valdomą miestą, kur didžiausią įtaką turi jų interesus atliepiantys, dažnai miestą skurdinantys, sprendimai. Situaciją pagerinti gali tiktai patys miestiečiai.

Kol kas viešasis interesas pralaimi prieš siaurus, į asmeninę naudą orientuotus verslo interesus (t.y. visuomenės gerovė paaukojama keleto individų gerovės labui), nes už miesto architektūrinės–urbanistinės struktūros išsaugojimą, jos pritaikymą viešajam interesui kovoti gali tik pilietiškai aktyvi, sąmoningai su konkrečia vieta save tapatinanti, visuomenė.

Čia pravartu priminti, kad šimtus metų Kaunas buvo laisvas, miesto teises turėjęs miestas, kuriame buvo derinami visų miestiečių interesai. Šiuo metu jis primena didikų valdomą miestą, kur didžiausią įtaką turi jų interesus atliepiantys, dažnai miestą skurdinantys, sprendimai. Situaciją pagerinti gali tiktai patys miestiečiai.

Dr. Jolita Butkevičienė yra architektūrologė, kultūros paveldo specialistė

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min