Iki -60% prenumeratai. Išskirtinis gegužės pasiūlymas.
Išbandyti

Jarosław SZAREK: Lenkijos Gdanske prieš 50 metų įvykusi tragedija kuria komunistų engtos Vidurio Europos likimo bendrystę

Praėjus ketvirčiui amžiaus po Antrojo pasaulinio karo Gdanske – mieste, kuriame jis prasidėjo, – vėl nuaidėjo šūviai ir krito žuvusieji. Šį kartą ginklus panaudojo komunistinė kariuomenė ir milicija, kad numalšinti darbininkų protestus dėl kainų pakėlimo, paskelbto prieš pat Kalėdas 1970 m. gruodį. Be Gdansko, protestai išplito į kitus uostamiesčius: Ščeciną, Gdynę ir Elblongą, kur žuvo keliasdešimt, o sužeista per tūkstantį žmonių. Protestų mastas Maskvą privertė pakeisti nuo 1956 m. Lenkiją valdžiusią komunistų vadovybę.
Jarosław Szarek
Jarosław Szarek / Asmeninio archyvo nuotr.
Temos: 2 Lenkija Gdanskas

Ignazio Silone, italų rašytojas, socialistas, daugelį metų žavėjęsis komunizmu, rašė: „Jų kova nenueis perniek, o daug požymių rodo, kad ji paliko savo pėdsaką net Rostoke ir Karaliaučiuje“.

Neišmatuotinas 1970 m. Gdansko įvykių poveikis kaimyninių šalių darbininkams, tačiau kiekvienas protestas palikdavo pėdsakų – iš pradžių menki sovietų imperijos įtrūkiai vis gilėjo, nors ne iš karto tai galima buvo pastebėti.

Už geležinės uždangos gyvenančių tautų likimų bendrystės suvokimą atskleidžia ne vienas jaudinantis liudijimas. Lenkijos protestai už laisvę paakino vengrus 1956 m. rudenį svajoti apie nepriklausomybę, o kai ši viltis Budapešte buvo traiškoma sovietų tankais, nuo Vyslos ėmė plaukti parama, vaistai, kraujas, padrąsinimo ir palaikymo žodžiai.

Wikipedia.org nuotr./Tankai Zbonšyneko gatvėse 1981 metų gruodį
Wikipedia.org nuotr./Tankai Zbonšyneko gatvėse 1981 metų gruodį

Iki šiol sąžinė nerimsta prisiminus aštuonių Rusijos disidentų, išėjusių 1968 m. rugpjūtį į Raudonąją aikštę Maskvoje, demonstraciją. Jie iš karto buvo areštuoti, nuteisti ir ne vienerius metus praleido lageriuose už grotų bei spygliuotų tvorų. Jie protestavo prieš Prahos pavasario nuslopinimą bei čekų ir slovakų kovos už laisvę užgniaužimą pasitelkus beveik ketvirtį milijono sovietų karių, kuriuos rėmė Lenkijos Liaudies Respublikos, Rytų Vokietijos, Vengrijos bei Bulgarijos kariniai daliniai.

Anuomet Natalija Gorbanevskaja išskleidė plakatą su šūkiu „Už mūsų ir jūsų laisvę“, kuris pirmą kartą nuskambėjo Lenkijoje ir Lietuvoje per 1830–1831 m. sukilimą ir buvo užrašytas ant vėliavų lenkų bei rusų kalbomis. Vėliau šis šūkis mus ne kartą lydėjo kovose už nepriklausomybę, kad XX a. pabaigoje būtų pripildytas naujo turinio.

Nedidelės maištingų rusų grupelės poelgis – beveik 250 mln. sovietų piliečių reaguojant abejingai ar priešiškai – laikytinas ne mažiau svarbiu, nei tūkstančių rusų darbininkų streikas Novočerkaske 1962 m. birželį, kuris baigėsi kulkosvaidžių salvėmis.

Šis žingsnis nužymėjo kelią, kuriuo eiti išdrįsdavo tik nedaugelis sovietų imperijos tautų maištingųjų, veikusių „paprasčiausiu, prieinamiausiu išsivadavimo būdu: NEDALYVAUTI MELE! Net jeigu melas viską užlietų, net jeigu jis visus pavergtų, laikykimės minimalios taisyklės: tegul jis valdo NE PER MANE!“ – taip kalbėjo Aleksandras Solženicynas, „Gulago archipelago“ autorius ir Nobelio premijos laureatas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./A.Solženicynas.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./A.Solženicynas.

Keliu, kuris „nėra lengvas kūnui, bet vienintelis priimtinas sielai“, visą gyvenimą ėjo rusų disidentas Vladimiras Bukovskis, 12 metų praleidęs kalėjimuose, lageriuose ir psichiatrinėse ligoninėse. Savo pasirinkimą jis aiškino taip: „Kodėl būtent aš? – klausia savęs kiekvienas iš minios. Vienas nieko negaliu padaryti. Ir visi pražūsta. – Jei ne aš, tai kas? – klausia savęs prie sienos priremtas žmogus. Ir išgelbėja visus. Taip žmogus pradeda statyti savąją pilį.“

Šią pilį statė – ne kartą veikdami vardan bendro tikslo – Helsinkio grupių Rusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje, judėjimo „Chartija 77“ Čekoslovakijoje kūrėjai, Lenkijos Darbininkų gynybos komiteto, Žmogaus ir piliečių teisių gynimo sąjūdžio, Laisvųjų profesinių sąjungų, Studentų solidarumo komiteto, Valstiečių savisaugos komitetų, Nepriklausomos Lenkijos konfederacijos nariai, taip pat pogrindinės spaudos: „Aktualių įvykių kronikos“, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, „Ukrainos naujienų“, daugybės nepriklausomų leidinių Lenkijoje, įskaitant Nepriklausomą leidyklą, leidėjai, kurie laisvu žodžiu triuškino melą.

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, 10-ies tomų serija išleistos Jungtinėse Amerikos Valstijose, viršeliai. Originalai. Dokumentai lietuvių kalba. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16577, t. 19
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, 10-ies tomų serija išleistos Jungtinėse Amerikos Valstijose, viršeliai. Originalai. Dokumentai lietuvių kalba. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16577, t. 19

Kas tai yra tiesos stiprybė, patyrė milijonai žmonių per Jono Pauliaus II piligriminę kelionę į tėvynę 1979 m. birželį. Kalbėdamas apie „Rytų Europos plaučius“, jis priminė bendrą, reikšmingą ir ne vieną šimtmetį skaičiuojantį krikščionybės paveldą Kroatijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje.

Po keliolikos mėnesių visų akys nukrypo į Lenkiją, kur 1980 m. vasarą Gdanskas ir Ščecinas – miestai, kuriuose prieš 10 metų vyko streikai – tapo svarbiausiais besikuriančios „Solidarność“ centrais. Vienas pirmųjų Gdansko pajūryje paskelbtų reikalavimų – pastatyti paminklus žuvusiems 1970 m. gruodį atminti. Trys didžiuliai, daugiau kaip 40 metrų aukščio Gdansko kryžiai su inkarais iškilo per 10-ąsias protesto metines ir iki šiol yra vieni iš šio miesto simbolių.

Išsipildė Gruodžio'70 dainos žodžiai: „Neverkite motinos, tai ne veltui / Virš laivų statyklos plėvesuoja vėliava su juodu kaspinu / Už duoną ir laisvę, ir naująją Lenkiją / Janekas Wiśniewskis žuvo“. Tikrasis Janeko Wiśniewskio vardas ir pavardė – Zbigniewas Godlewskis, tai 18 metų moksleivis, nušautas Gdynėje. Scenos, kai jo ant durų padėtas kūnas buvo nešamas laidotuvių procesijos priekyje, plėvesuojant kraujo dėmėmis padengtoms baltai raudonoms vėliavoms, tapo Gruodžio'70 simboliu.

Tuomet užgimstanti „nauja Lenkija“ teikė vilčių kitoms Maskvos pavergtoms tautoms. Per 1980 m. rugpjūtį vykusius streikus A.Solženicynas pasveikino lenkų darbininkus žodžiais: „Aš žaviuosi jūsų dvasia ir orumu. Jūs rodote puikų pavyzdį visoms komunistų engiamoms tautoms“.

„Solidarność“ („Solidarumas“) suvokė, kad jos sukūrimas yra keliasdešimt metų vykusio pasipriešinimo ir kovos su komunizmu ne tik Lenkijoje, bet ir visame sovietiniame bloke kulminacija, ir ta kova tebetrunka. Dėl to 1981 m. vasarą vykusiame „Solidarność“, turėjusios beveik 10 mln. narių, suvažiavime buvo priimtas kreipimasis į Rytų Europos dirbančiuosius, patikinant juos, kad „giliai jaučiame mūsų likimų bendrystę“. Šis dokumentas sukėlė isterišką Maskvos reakciją, tačiau suteikė moralinę paramą visiems tiems, kurie metų metus ryžtingai skleidė laisvės žinią.

1981 m. vasarą vykusiame „Solidarność“ suvažiavime buvo priimtas kreipimasis į Rytų Europos dirbančiuosius, patikinant juos, kad „giliai jaučiame mūsų likimų bendrystę“. Šis dokumentas sukėlė isterišką Maskvos reakciją.

Šioje dvasioje – likimų bendrystės – pasakyta aibė padrąsinimo ir palaikymo žodžių įvedus 1981 m. Lenkijoje karo padėtį. Rusų rašytojai, be kita ko – V.Bukovskis, Vladimiras Maksimovas, Viktoras Nekrasovas, N.Gorbanievskaja ir vėl „su pasididžiavimu“ priminė šūkį, gimusį prieš 150 metų, per 1830 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimą: „Už mūsų ir jūsų laisvę!“. Tegyvuoja laisva, nepriklausoma Lenkija! Tegyvuoja „Solidarność!“. Panašiai solidariai kalbėjo kitų sovietų imperijos tautų atstovai: čekai, slovakai, vengrai, rumunai, lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai ir baltarusiai...

Wikipedia.org nuotr./Generolas Wojciechas Jaruzelskis skelbia apie karinės padėties įvedimą šalyje
Wikipedia.org nuotr./Generolas Wojciechas Jaruzelskis skelbia apie karinės padėties įvedimą šalyje

Itin jautriai nuskambėjo įkalinto ukrainiečio disidento Vasylio Stuso, 1985 m. nukankinto Permės lageryje, žodžiai. „Labai džiugina lenkų nepaklusnumas sovietiniam despotizmui (...). Lenkija rodo pavyzdį Ukrainai (…). Lenkija totalitarizmo pasaulyje atveria naują epochą ir rengia jo žlugimą. Linkiu lenkų kovotojams visko ko geriausio, tikėdamasis, kad gruodžio 13-osios policinis režimas nepajėgs užpūsti šventos laisvės ugnies“... kuri vis labiau liepsnojo, atnešdama netrukus laisvę milijonams sovietų imperijos žmonių.

Jarosławas Szarekas yra istorikas, Tautos atminties instituto direktorius.

Tekstas paskelbtas kartu su Lenkijos nuomonių mėnraščiu „Wszystko Co Najważniejsze“ („Viskas, kas svarbiausia“), įgyvendinant projektą su Tautos atminties institutu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Lidl“ parduotuvėse – išskirtinės „UEFA EURO 2024“ kortelės: kviečia surinkti visą kolekciją
Reklama
Lauko baldų ekspertas P.Kelbauskis pataria, kaip lengvai įsirengti lauko terasas ir nepermokėti
Reklama
Sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimosi platformos – ką reikia žinoti renkantis, kur investuoti
Reklama
Dantų balinimas: kaip pasiekti greitų ir efektyvių rezultatų?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius