Nuo karo pradžios ES iškastinio kuro importo išlaidos išaugo daugiau kaip 24 mlrd. EUR. Ir kenčia ne vien energetika. Ūkininkai visoje Europoje jaučia svarbiausių prekių, tarp kurių trąšos, stygių. Chemijos pramonei pritrūko žaliavų, be kurių ji negali išsiversti, pavyzdžiui, pirminio benzino.
Baiminuosi, kad chaosas tik augs. Ilgalaikės pasekmės Europos ekonomikai, žaliajai pertvarkai, apsirūpinimo maistu saugumui ir gyvybiškai svarbių technologijų, pavyzdžiui, puslaidininkių, gamybai gali būti katastrofiškos.
Sunkumus dėl priklausomybės nuo pažeidžiamų tiekimo grandinių ir pernelyg didelio kliovimosi kitais Europa patiria jau ne pirmą kartą. Jos piliečiai ir pramonė nukentėjo nuo COVID-19 pandemijos, šešias dienas užblokuoto Sueco kanalo 2021 m., Rusijos invazijos į Ukrainą. Pasaulyje vis dažniau pasireiškiant priešiškumui, tiekimo grandinės pastaruoju metu tapo ginklu.
Praėjusiais metais Kinija blokavo retųjų žemių elementų eksportą ir privertė laikinai užsidaryti Europos automobilių gamyklas. Nors užkirsti kelio šiems sukrėtimams negalėjome, padariniai buvo visiškai nuspėjami. Kiekviena krizė – tikri karai, prekybiniai karai, pasaulinė pandemija – išryškino Europos silpnąsias vietas. Jei nieko nesiimsime, užklupus kitam sukrėtimui – o tai neišvengimai įvyks – būsime beginkliai.
ES gavo dvi aiškias pamokas. Pirmoji: tebesame pernelyg priklausomi nuo dujų ir naftos bei jos produktų. Iškastinis kuras šiuo metu vis dar yra mūsų vartojamos energijos šaltinis, tačiau yra tapęs geopolitine, ekonomine ir aplinkosaugine našta. Iš šios toksiškos priklausomybės turime išsivaduoti. Pigiausiai atsieina tas naftos barelis, kurio išvis nepanaudojame.
Ir antroji pamoka: privalome nustoti taip smarkiai kliautis svetimais ištekliais ir pažeidžiamomis tiekimo grandinėmis. Žiedinėje ekonomikoje ypatingos svarbos ir strategines medžiagas ne išmestume, o regeneruotume ir naudotume pakartotinai – taip žymiai sumažintume poreikį importuoti naujas medžiagas ir išsivaduotume nuo tiekimo grandinių suvaržymų.
Čia slypi milžiniškas potencialas. Iš vienos metrinės išmaniųjų telefonų komponentų tonos perdirbėjai gali gauti tiek aukso ir vario, kiek paprastai išgaunama iš 2 000 tonų kasamų uolienų. Veikiant žiedinei ekonomikai, 2040 m. pusę ES kobalto paklausos galėtų patenkinti iš baterijų atgautos medžiagos. Didelę dalį iš kitų valstybių, be kita ko, Rusijos, importuojamo fosforo kiekio galime patys atgauti iš nuotekų. 10 proc. Europos dujų poreikio galėtume patenkinti biodujomis, o trūkstamus iškastinius išteklius kompensuoti biodyzelinu. Tokie žingsniai – akivaizdi išeitis išteklių stokojančiai Europai.
Sumažinusi naftos vartojimą ir priklausomybę nuo išorės tiekėjų ji taptų strategiškai autonomiškesnė, ekonomiškai saugesnė ir konkurencingesnė. Todėl iš kiekvienos tonos medžiagos privalome išgauti visą įmanomą naudą. Tam turime efektyvinti gamybą, projektavimą ir naudojimą, taip pat didinti pramonės simbiozę, kad įmonės galėtų keistis medžiagomis, energija, vandeniu ir atliekomis.
Žiedinė Europa pamažu kuriasi, bet per lėtai ir netolygiai. Kai kurių retųjų žemių elementų kol kas atgaunama tik vienas procentas. Griovimo atliekų pakartotinai panaudojama vėlgi tik vienas procentas. Dėvėtų drabužių, kurių nemaža dalis sudėtyje turi naftos chemijos produktų, perdirbama taip pat vos vienas procentas. ES siekia keisti padėtį. Šių metų antroje pusėje numatytu priimti Žiedinės ekonomikos aktu tikimasi sustiprinti bendrąją antrinių žaliavų rinką, o antruoju Biotechnologijų aktu – sukurti biožaliavinių medžiagų rinką, kurioje, be kita ko, atliekos bus verčiamos energija ir trąšomis.
Stimulą veikti turi ir Europos pramonė. Žiedinio plastiko, biodyzelino ir daugybės kitų produktų gamintojai turi didžiulių nepanaudotų pajėgumų ir galimybių sparčiai išplėtoti gamybą. Jei įmonės rinksis europines žiedines arba biožaliavines medžiagas, taps atsparesnės ir joms nebereiks tiek taikytis prie geopolitikos ar pasaulinių rinkų įgeidžių.
Konfliktas Artimuosiuose Rytuose, kaip ir prieš jį buvusios krizės, išryškino mūsų linijinės, taršios sistemos silpnąsias vietas. Tačiau dar kartą pamatėme, ką reikia keisti. Laikas atsimerkti ir pripažinti, kad būtent žiediškumas leis mums klestėti, užtikrins ateities perspektyvas ir apsaugos ištikus naujai krizei.
Jessika Roswall yra atsakinga už aplinką, hidrologinį atsparumą ir konkurencingą žiedinę ekonomiką
