Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 29d. 13:13

Jokimas Tamulionis: Baigiau politikos mokslus. Nusprendžiau tapti gydytoju

Jokimas Tamulionis Šiemet baigiau politikos mokslus, prestižinę specialybę, bent jau pagal tai, kaip atrodė konkursinis balas, kai norėjau patekti į šią studijų programą. Deja, susidūriau su problema, apie kurią man daug kartų kalbėjo draugai bei artimieji. Jie domėjosi – kuo gi būsi baigęs bakalaurą? Atsižvelgdamas į dabartinę susiklosčiusią situaciją drąsiai nusprendžiau – gydytojas.

Pirmą dieną po sėkmingo baigiamojo darbo gynimo atsiverčiau darbo skelbimus bei pradėjau skaityti, ieškoti potencialios darbo vietos ligoninėse. Daug laisvų vietų neradau, tačiau kelios pozicijos sudomino, užpildžiau, lauksiu skambučių. Jaučiu, kad politikos mokslų bakalauro metu išsiugdžiau norą padėti kitiems. Juk tai svarbiausia esant mediku, ar ne?

Sutikti verta, kad būnant mediku ar politiku itin svarbu noras padėti. Gal todėl ir patraukė mediko kelias, nors baigiau politikos mokslus. Medicinoje jaučiu didesnį asmeninį iššūkį, nes reikia dar šiek tiek papildomų įgūdžių: tikslinio išsilavinimo (žadu baigti kažkokius kursus), talento, patirties, komunikabilumo. Šiuos įgūdžius įgyti lengviau, nei ieškoti įtakos, žinomumo ar daug pinigų.

Jeigu skaitydami patyrėte lengvą emocinį šoką, kuris neleido suprasti, ar aš juokauju, ar kalbu rimtai, galiu paguosti. Aš, šviežiai iškeptas politikos mokslų absolventas, sužinojęs apie artėjančių Seimo rinkimų įvairių partijų rinkiminius sąrašus, taip pat jaučiu lengvą emocinį šoką. Būti Seimo nariu gali kiekvienas: baigęs sporto vadybą, aktorinį, turintis ūkininko pažymėjimą, dvylikos ar dešimties klasių atestatą. Nereikalingos viešojo administravimo žinios, ankstesnė politinė ar visuomeninė veikla. Juk dauguma geri, žinomi žmonės, to užtenka, kad būtų geri Seimo nariai!

Deja, minėtose studijų programose ar kursuose nėra esminių politikos, kaip proceso, suvokimo pagrindų. Retas baigęs anksčiau minėtas studijų programas yra girdėjęs net apie Įstatymo leidybos procesą, tačiau atvykę į Seimą tiesiai iš krepšinio aikštelės ar rugiapjūtės nori priimti tinkamus sprendimus rinkėjų naudai. Kartais tai bando padaryti net ir Europos lygiu. Ei! Bet visa tai gerų, teisingų žmonių bruožas! Taip, tai tiesa. Bet. Dažnas neįsivaizduoja, kaip tai praktiškai ir tinkamai padaryti. „Seimo nario bakalauro“ studijos Seimo fakultete trunka ketverius metus, kai kam tenka ir ilgėliau pasikankinti, o kainuoja – keletą milijonų mūsų visų eurų.

Būti Seimo nariu gali kiekvienas: baigęs sporto vadybą, aktorinį, turintis ūkininko pažymėjimą, dvylikos ar dešimties klasių atestatą.

Įdomu būtų paklausti kandidatų ir kas yra valstybės biudžetas, kaip jis formuojamas. Seimo nariui neatsakyti, kas yra biudžetas, būtų panašu į tai, kaip gydytojui neatsakyti, kas yra blauzdikaulis. Antruoju atveju gydytojas dažniausiai būtų nurašytas, betgi pirmuoju tai reiškia antrą kadenciją norimoje institucijoje. Nes juk vis tiek, geras, teisingas, žinomas žmogus!

Per ketverius metus sulaukiau ne tik klausimo, kokį darbą rasiu baigęs šias studijas, tačiau ir tai, ko manęs ten moko. Visada atsakau. Visko. Dar net nekandidatuodamas į Seimo rinkimus jau sužinojau, kaip sudaromas valstybės biudžetas, kokios yra Įstatymo priėmimo stadijos. Turėjau beveik visų socialinių mokslų, tarkime, ekonomikos, teisės, komunikacijos dalykų pagrindus, ne gana to, studijų metu vieną kryptį galėjau pasirinkti gilesnei analizei.

Paradoksalu, kasmet tokių specialistų paruošiama keli šimtai, tačiau iki dabar svarbiausiose valstybinėse institucijose, kuriose reikalingas specifinis plataus socialinių mokslų spektro išsilavinimas, bendramokslių sutinku mažai. Šie specialistai galbūt nėra idealūs vienos socialinių mokslų krypties žinovai, tačiau turi itin platų suvokimo apie skirtingus dalykus lauką. Tai – vienas svarbiausių aspektų, norint gebėti diskutuoti ne tik apie vieną temą, pavyzdžiui, sportą ar žemės ūkį.

Dažnai politika yra vadinama praktikos menu. Tam prieštarauti būtų kvaila. Nepriklausomybės pradžios metais, kai vakarietiško išsilavinimo politikos mokslų atstovų buvo itin sunku surasti, iniciatyvos privalėjo imtis tie, kas galėjo ir norėjo – tai buvo gerų, teisingų, patriotiškų ir žinomų žmonių metas. Tiesa, net ir po trisdešimties metų situacija nesikeičia, nors sąlygos pakitusios esmingai. Truputį užtrukome. Tačiau tai netrukdo toliau „geriems“, bet nelabai savo vietoje esantiems, valdyti šalį. Taip, socialinių mokslų atstovų svarbiausiose šalies institucijose ir toliau trūksta.

Svarbiausiose valstybinėse institucijose, kuriose reikalingas specifinis plataus socialinių mokslų spektro išsilavinimas, bendramokslių sutinku mažai.

Jokiu būdu nesiekiu absoliutinti visų žmonių. Yra atvejų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kai baigę tiksliuosius mokslus, menus ar kitas studijų kryptis, nusprendžia sukti į politiką bei tampa savo kartos lyderiais. Taip pat pasitaiko ir atvirkštinis variantas, kai net ir su keliais skirtingais socialinių mokslų išsilavinimais nesugeba rasti savo vietos politikoje. Tai normalu. Bet kuriuo atveju, dažniau tinkamų savybių asmenį rasti galima tarp socialinių mokslų atstovų.

Didžiausia kylanti problema, kad ir kaip paradoksaliai tai nuskambėtų, tampa rinkimai. Nors sąrašuose matomi profesionalai, kurie galėtų savo darbą atlikti „pagal specialybę“, dažnai sąrašo viršuje jie pakeičiami šou pasaulio atstovais, sportininkais, ūkininkais, savamoksliais verslininkais. Šie žmonės yra žinomi, dažnai turi ir galimybę gerai finansuoti savo rinkiminę kampaniją, tačiau jų sugebėjimai baigiasi rinkimų diena. Rezultatas aiškus: partijomis nepasitiki 58 proc., o Seimu net 60 proc. gyventojų. Šios dvi institucijos turi dvigubai daugiau nepasitikėjimo balų nei bet kurios kitos. Panašu, kad didelė atsakomybė atitenka ir partijoms, kurios sudaro šiuos sąrašus.

Moralas? Moralo nėra. Aš, kaip ir daugelis lietuvių, dažnai pykstu, kad priimamas vienas ar kitas įstatymas ar jo pataisa. Nesvarbu, ar iš elementarios nuovokos trūkumo, ar dėl trečiųjų asmenų interesų tenkinimo. Tačiau tada suprantu, kad ne kas kitas, o aš rinkau šiuos asmenis. Padėjau kryžiuką šalia jų pavardės.

Gydytojams esame išrankūs, pažiūrime atsiliepimus, skundus, paklausiame kitų nuomonės, tačiau politikoje tai negalioja. Gal tikrai būtų metas perversti savo kandidato CV, pažiūrėti, ar šitas žmogus tikrai gali man atstovauti. O tada balsuoti. Kitaip tikrai vieną dieną išvysite mane, politikos mokslų absolventą, savo regiono ligoninėje svarbios jūsų ar jūsų artimojo operacijos metu. Juk šiaip, darbo nėra, išsilavinimas – beprasmis, o medikui užtenka būti geru, patikimu žmogumi, argi ne taip?

Jokimas Tamulionis yra politikos mokslų absolventas.

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

02:40
06:21
02:48:11

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min