Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jolanta Ramonienė: Tėvai – pasyvūs vaikų švietimo proceso stebėtojai ar aktyvūs dalyviai?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jolanta Ramonienė Ar įmanoma sustiprinti tėvų vaidmenį švietime? Grupė Seimo narių sako „taip“ ir siekia sudaryti tėvams (globėjams ir rūpintojams) teisines galimybes būti ne tik pasyviais švietimo proceso stebėtojais, bet ir dalyviais. Jie šį pavasarį įregistravo tai įtvirtinančias Švietimo įstatymo pataisas. Pastarosiomis dienomis jau antrą kartą bandys įtikinti Seimo daugumą, kad šį įstatymo projektą būtų nuspręsta svarstyti jau rudenį. Ar šį kartą politikai atsižvelgs į siekiamos spręsti problemos aktualumą?

Priminsime, kad Švietimo įstatyme numatytas vienas iš švietimo tikslų iki šiol įtvirtina, kad būtent švietimas turi „išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi“.

Tai prieštarauja svarbiausiuose Lietuvos teisės aktuose įtvirtintoms nuostatoms apie išskirtinį tėvų vaidmenį: Konstitucijoje įtvirtinta „tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais“, o Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad „tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu bei atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis“. Susiklostė ydinga situacija, kai tėvai išlaisvinami nuo pareigos būti pagrindiniais vaiko vertybinių nuostatų ugdytojais ir visa tai ant savo pečių perima švietimo sistema.

Susiklostė ydinga situacija, kai tėvai išlaisvinami nuo pareigos būti pagrindiniais vaiko vertybinių nuostatų ugdytojais ir visa tai ant savo pečių perima švietimo sistema.

Apie dabartinės švietimo sistemos pakeitimus, kurie atspindėtų šeimos reikšmę, tėvų vaidmenį vaikų ugdyme, šeimos ir ugdymo institucijų atsakomybių balansą Šeimos instituto inicijuotoje diskusijoje savo įžvalgomis dalinosi pataisų iniciatorius Seimo narys Valentinas Stundys, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentė dr. Ramutė Mečkauskienė ir Lietuvos tėvų forumo tarybos narė Jolanta Lipkevičienė.

Pastaroji drąsiai teigia, kad dabartinė švietimo sistema – garbaus amžiaus senutė, kurią reikėtų pagarbiai išlydėti vardan šviesios vaikų dabarties ir ateities. Siūlome susipažinti su Lietuvos tėvų forumo atstovės po diskusijos išsakytu platesniu žvilgsniu, atspindinčiu problemos aktualumą.

Tėvai ir mokykla – bendravimo tipai

Yra keletas pozicijų, kurias užima tėvai bendraudami su mokykla. Vieni tėvai vengia mokyklos, nes jiems iš praeities išlikę liūdni prisiminimai, ir nesinori į ją sugrįžti net ir dėl savo vaikų.

Šie tėvai sužeisti, pikti. Antri – kritikuojantys, bet nieko nesiūlantys. Treti – prisitaikėliai, pataikūnai, gražbyliaujantys, galvojantys, kad nuo to bus geriau jų vaikams. Jie mato problemas, bet tyli ir savyje kaupia nepasitenkinimą, lankosi mokyklos susirinkimuose ir aklai vykdo mokyklos nurodymus.

Ketvirti – inovatoriai, aktyvistai, matantys problemas ir turintys konkrečių pasiūlymų. Jie linkę atvirai diskutuoti, praktikuoja dialogą su administracija, mokytojais, mokiniais ir kitais tėvais.

Penktoji pozicija – tėvai, veikiantys vardan visų mokinių gerovės ne tik mokyklos bendruomenėje, bet ir nacionaliniame lygmenyje.

Tėvai apie mokyklą

Akivaizdu, kad tėvai yra patys pirmieji ugdytojai savo vaikams. Tad nenuostabu, kad patikint savo vaikus ugdymo įstaigoms, tėvams dažnai skauda širdį, nes vaikus pasitinka muštro pedagogika, savo galią ir valdžią demonstruojantys pedagogai, menkai suprantantys vaikus.

Vis dažniau tėvai pastebi: ,,Išleidžiame į mokyklą smalsius, žingeidžius vaikus ir matome, kaip gesta jų akių spindėjimas, entuziazmas“. Tėvus liūdina, kai vaikai iš švietimo įstaigų į šeimas parsineša prieštaringas vertybes, žalingus elgesio modelius, smurtinę kultūrą. „Muštras“, klaidų stigmatizavimas, nuolatinis vertimas skubėti, nepakeliami mokymosi krūviai vaikams neleidžia gyventi visaverčio gyvenimo, džiaugtis vaikyste.

Pasaulis jau seniai žavisi Suomijos moksleivių pasiekimais, o jų septintokai, palyginus su lietuvaičiais bendraamžiais, turi žymiai mažiau pamokų per dieną.

Pasižvalgykime. Pasaulis jau seniai žavisi Suomijos moksleivių pasiekimais, o jų septintokai, palyginus su lietuvaičiais bendraamžiais, turi žymiai mažiau pamokų per dieną.

Lietuvaičiai į mokyklą eina 185 dienas, suomiai – 188 dienas, estai – 175 dienas. Pamokų skaičius per metus lietuvaičiams yra 1040, suomiams – 600, estams – 800. Pamokų skaičius per dieną lietuvaičiams yra 5-6, suomiams 3-4, estams 4-5.

Norime paruošti vunderkindus? Juk iš tiesų gniuždome, vertiname nepasiruošusius, išpučiame protą, atmintį, bet užmigdome pasitikėjimą, jausmus, žaismingumą, kūrybišką išraišką, mąstymą.

Pastebime, kad jaunuomenė mokyklose išgyvena vertybinį, dvasinį, santykio badą, nesupažindinami su priežasties-pasekmės dėsniais, nemokomi atskirti melo nuo tiesos, gėrio nuo blogio.

Pedagogai verčiami dirbti tarsi masinio konvejerio darbuotojai, kurie į vaikų galvas įrašinėja akademines žinias. Žinome, kad akademinių žinių kultas lavina tik vieną žmogaus (vaiko) būties lygmenį – protą, kiti svarbūs vaiko būties lygmenys lieka nepamaitinti.

Liūdina, kad mokykloje vaikai suniveliuojami, graduojami – gabūs, negabūs, specialių poreikių. Vaikų kolektyvo formavimas tiesiog paliktas savieigai. Vaikuose reiškiasi ankstyvos depresijos. Liūdni, sužeisti vaikai jau ankstyvame amžiuje nepasitenkinimui malšinti griebiasi žalingų įpročių. Dėl šių išvardintų priežasčių auga begalės socialinių problemų, kurioms spręsti reikia didžiulių investicijų.

Mokykla ir žemi psichinės vaikų sveikatos rodikliai

Po 12 metų mokymosi kiekvienam moksleiviui įteikiamas brandos atestatas, tik neaišku, kiek jame atspindima branda? Kyla klausimas, kam skirta mokykla – vaikui ar suaugusiam? Mokymosi krūviai – tikrai ne vaikui. Rezultato sureikšminimas nuvertinant procesą, patyrimo džiaugsmą neatspindi vaiko poreikių suvokimo.

Vis dar daugiau dėmesio skiriama nesėkmėms, o sėkmės laikomos savaime suprantamu dalyku. Klaida panaudojama kaip galimybė nubausti. Vaikams siunčiama žinia – nesuklysk, nes bus blogai.

Mokykla stokoja socialinio-emocinio raštingumo kompetencijų. Nors dažnai nuskamba, kad tėvams nerūpi vaikai, jie neateina į mokyklas, bet realybėje, kai tėvai ateina ir siūlo savo iniciatyvas, dažniausia susiduria su ignoravimu. Pagarbiai sutinkami ir palydimi. Tačiau visi siūlymai atgula stalčiuje.

Vienas direktorius, susitikęs mamą po dviejų metų pasakė: jūsų pasiūlymus prisimenu, esu pasidėjęs segtuve, saugau. Įdomu, kam nuo to geriau, kad pasiūlymai metų metus kaupiami stalčiuose?

Dažnas atvejis, kai tėvai, prikaupę su jų vaiku įvykusių skaudžių atvejų, ateina į mokyklą vedini didelio nepasitenkinimo, priekaištų. Ir kas gi įvyksta? Pasakoma, kad konfliktinių asmenybių mokykla nelaukia!

O juk pritaikant pedagogines, psichologines žinias mokyklos atstovai galėtų įsiklausyti ir informaciją panaudoti tobulėjimui. Deja, dažnai tokių tėvelių vaikus po to pradeda stebėti per padidinamą stiklą, užkelia aukštesnius reikalavimus, negu kitiems mokiniams, tuo parodydami, kad šis vaikas yra visų blogybių priežastis. Ir ne kiekvienas tėvas tai pajėgia pakelti. Tuo tarpu kiti tėvai – stebėtojai – gauna žinią, kad geriau tylėti.

Mokykloje visi nuolat skuba, santykiams ir žinių įprasminimui trūksta laiko, pagrindinis dėmesys skiriamas programoms, akademiniams rodikliams, egzaminams, bet ne vaiko asmenybės formavimui. Deklaruojama, kad ugdymo paskirtis padėti tėvams suteikti vaikams dorinės, sociokultūrinės brandos pagrindus. Bet jei nespėjama su kiekvienu vaiku pabendrauti, jį suprasti, spręsti susiklosčiulius konfliktus, tai kaip ir kas gali padėti šeimai?

Vis dar klesti monologinė muštro pedagogika ir ieškoma tėvų, kurie perkeltų į šeimą tuos muštro principus kaip tęstinę mokyklos praktiką.

Vis dar klesti monologinė muštro pedagogika ir ieškoma tėvų, kurie perkeltų į šeimą tuos muštro principus kaip tęstinę mokyklos praktiką.

Tėvai verčiami patikėti, jog jie turi išreikalauti, kad vaikas padarytų namų darbus. Taip tėvų ir vaikų santykiai užnuodijami namų darbų prievole.

Teisingais tėvais laikomi tie, kurie verčia vaikus vykdyti mokytojų nurodymus, neprieštarauti sistemai, suspėti įsisavinti programą, samdyti korepetitorius ir vis gąsdinti vaikus, kad jei gerai nesimokys, gyvenime prapuls. Įdomu, kaip toks kontekstas, tokios priemonės, gali įgyvendinti švietimo įstatyme iškeltus tiklus – išugdyti laisvą, atsakingą, pilietišką, socialiai jautrų, kūrybišką, kritiškai mąstantį žmogų, norintį mokytis visą gyvenimą?

Paradoksas – skaityti, rašyti, skaičiuoti mokykla vaikus moko, bet jei vaikai nemoka tinkamai elgtis, tai jau įvardijama tik kaip šeimos problema.

Jei vaikas ateina į mokyklą alkanas, jis gauna pietus. Jei vaikas jaučia dvasinį, emocinį, psichinį alkį, sulaukia moralizavimo, baudimo. Nuoseklios, efektyvios pagalbos sistemos kiekvienam vaikui vis dar nėra. Tyrimų išvados rodo, jog žemi vaikų psichinės sveikatos rodikliai.

Vaikus sužeidžia mokyklos mikroklimatas, santykiai, nesupratimas, diktatas – tylėk, sėdėk, nežiopsok pro langą, žiūrėk į mane, nesvajok, neklausinėk, vykdyk, netrukdyk pamokos, tuštiems plepalams nėra laiko...

Gerų rezultatų vaikai mokykloje gali pasiekti, jei bus kuriama sveika aplinka, kurioje bus patenkinti visų poreikiai, nebus kovos, konkurencijos. Vaikai išgyvena aktyvius ir pasyvius periodus, būna susidomėję ir nesusidomėję tam tikrais dalykais.

Tačiau švietimo programos nelaukia. Grūdame žinias tiek, kiek programose numatyta, bet ne tiek, kiek vaikai pajėgia suvirškinti.

Savivaldybės – prastieji „mokyklų tėvai“?

Dažnai girdime, kad dalis tėvų suteikia savo vaikams tik techninį rūpestį, kad būtų pavalgę, apsirengę, nusiprausę.

Savivaldybes tam tikra prasme galime įvardinti kaip „mokyklos tėvus“. Deja, dažniausia kaip tuos, kurie rūpinasi pastatais, įrengimais, technologijomis, bet nesidomi, ką ten patiria vaikai.

Klasių komplektai dideli, vaikai priversti mokytis tvarkingai sėdėdami. Pačius aktyviausius vaikystės metus vaikams tenka praleisti atšiauriose, statiškose, nuobodžiose aplinkose. Ir vis programuojama, kad vaikai turi pasiruošti sunkiam, varginančiam gyvenimui. Iš tiesų, koks nuteikimas, toks ir patyrimas laukia mūsų vaikų.

Dr. Meilė Lukšienė – laisvos minties ir žodžio autorė, gavusi UNESCO apdovanojimą, kaip europinio ir pasaulinio lygio mokslininkė ir asmenybė, reikšmingai prisidėjusi prie demokratinės visuomenės ir modernaus švietimo raidos, ragino atkreipti dėmesį, kad klasėse ir grupėse per daug vaikų, pedagogai nepajėgūs išgirsti, suprasti kiekvieną vaiką, parinkti kiekvienam vaikui tinkantį mokymosi stilių.

Ji akcentavo, kad švietimas turi tapti prioritetu, būtina sukurti tokią mokyklą, kuri sudarytų vaikui sąlygas atsispirti blogybėms. Privalome keistis ir keisti viską iš esmės, bet ne priebėgomis mažais lopinėliais. Deja, iki šiolei tai šauksmas tyruose.

Neretai tėvai, norintys prisidėti prie mokykloje vykstančių procesų kaitos, nežino, kur ir kaip dalyvauti. Jų netenkina mokykla su monologiniu bendravimu. Todėl klausimas, kaip tėvai ir mokykla gali kartu veikti vardan vaikų gerovės, vis dar lieka labai aktualus.

Jolanta Ramonienė yra viešosios įstaigos „Šeimos institutas“ direktorė

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min