Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 3d. 12:06

Julius Naščenkovas: 5 paveldėtos melagystės

Julius Naščenkovas Kalendorių išmetėme, pasilinkėjome laimingesnių metų ir pasižadėjome būti geresni. Tada baigėsi šampanas, mišrainė įgavo pernelyg savarankišką kvapą ir pasibeldė tikrovė: per naktį mes dideli neužaugome.

Iš praėjusių metų atrinkau penkis juodžiausius melus – jie ne šiaip tvyros šalia, bet lydės mus kasdien. Gal paveldėtas melagystes įvardinę garsiai būsime joms bent kažkiek atsparesni?

1. Kad draudimais kažkas iš esmės sprendžiama.

Draudimai trumpuoju laikotarpiu veikia, ilguoju – ne. Kadangi šitas tekstas nėra akademinis ir nuorodų į psichologų/neuropsichofarmakologų tyrimus aš nesudėsiu – turėsite arba pasitikėti manimi, arba patys paieškoti mano poziciją paneigiančių faktų. Jeigu rasite sau palankią statistiką, atkreipkite dėmesį į periodą ir kitas priemones, naudotas situacijos kontrolei.

Ką draudimai padaro – tai leidžia sukurti iliuziją, kad problema išspręsta. Draudimai – bene geriausia terpė sudėtingam, nebūtinai teisingam elgesiui nueiti į šešėlį. Elgesys, pasislėpęs nuo baudžiamojo valdžios aparato žvilgsnio, pasiduoda blogiausiam, dažnai kriminaliniam, poveikiui.

Žmonių elgesys efektyviausiai formuojamas keičiant socioekonominį kontekstą.

Taip įsisuka klampinančios melo sau ir kitiems spiralės, iš kurių ištrūkę pamatome, kokia milžiniška žala susikaupė. Sužaloti likimai, gilus neteisybės jausmas, imunitetas valstybiniam reguliavimui ir netektos pajamos – bent keturi minusai, kurie atsveria bet kokią trumpalaikio periodo naudą.

Žmonių elgesys efektyviausiai formuojamas keičiant socioekonominį kontekstą. Atrodo, tai supranta ir Lietuvos akademinis pasaulis, bet vis dar neigia sau ir kitiems meluojantys sprendimų priėmėjai.

2. Kad valdžioje yra profesionalai.

Valstybės valdymo profesionalas yra žmogus, kuris turi akademinių ir praktinių valstybės administravimo žinių. „Valstybės administravimas“ reikalauja patikslinimo, ir štai jis: tai teisių, pareigų ir išteklių paskirstymas tam tikram žmonių skaičiui taip, kad būtų efektyviausiai pasiekti numatyti tikslai. Kiekvienam, skaitančiam šitą tekstą, rekomenduoju patikrinti jo vienmandatėje išrinkto politiko biografiją: kiek jame profesionalo?

Spėjimas be pralaimėjimo – absoliuti dauguma liks nusivylusi. Gal sumažinam kartelę nuo „profesionalas“ iki „specialistas“? Esu perskaitęs aibę Seimo narių rengtų įstatymų projektų aiškinamųjų raštų. Jie parodo, kodėl vienas ar kitas gyvenimo aspektas bus reguliuojamas – kodėl ir kaip. Mano neišdildomas įspūdis: gėda. Ir netgi jaučiu šiokią tokią piktdžiugą: tie niekingai nekokybiški dokumentai amžiams susieti su jais rengusių parlamentarų pavardėmis ir jie Seimo duomenų bazėse yra visam. Anksčiau ar vėliau kažkas vis tiek pakels tuos „darbus“, perskaitys Seimo narių nykius, dažnai ypatingai silpnai argumentuotus raštus – anksčiau ar vėliau gėda pasivys.

Galbūt ne viskas yra rašytinis žodis? Kalbos, debatai, vieši svarstymai – iš akademinio pasaulio žinau vos vienetus, kurie būtų panašiai nekompetentingi, kaip dominuojanti Seimo narių dauguma. Žinau, koks apmaudas apima ir kitus išprususius Lietuvos žmones, girdint parlamentaro pasisakymą, su kuriuo vargu ar būtų išlaikytas mokyklinis Lietuvių kalbos egzaminas.

Štai kur didysis melas: valstybės valdymas sukonstruotas taip, kad profesionalai ir specialistai dirbtų Seimo aparate, ministerijose ir įstaigose – jiems kryptį turėtų nurodyti politikai, kurių pareiga – politikuoti.

Kol nenustosime meluoti sau ir kitiems, kad politika gali išgyventi vien su technine specifikacija, situacija nesikeis.

3. Kad politikuoti yra blogai.

Žinoma, kad šitam procesui buvo suteikta neigiama prasmė. „Fekalijų smulkinimas“ – nežinau, ar tekstas su tikruoju terminu būtų praleistas, – štai ką dabar reiškia „politikavimas“. O ką jis turėtų reikšti, tai esmines batalijas, kur krypsta visuomenę: į laisvę į suvaržymą; į ką investuojame: skalūnų gavybą ar aukštąsias technologijas; ką skatiname – medienos pramonę ar geriausius Europoje sveikatinimo centrus. Šitos ir kitos diskusijos dėl ilgalaikės krypties veda prie sutarimo, kur koncentruosime savo išteklius. Nėra politikavimo – lieka vienkartinės akcijos, kurios performatuojamos su kiekvienais rinkimais.

LSDP lyderis Gintautas Paluckas parašė labai taikliai: grąžinkime politiką į politiką. Kitaip tariant – pakilkime nuo trumpalaikio, technokratinio požiūrio į ilgalaikio strategavimo lygmenį.

Deja, iš 2018 atsinešame kitokią nuotaiką: vieną 4 metų išgyvenimo žaidynių raundą keičia kitas. Kol nenustosime meluoti sau ir kitiems, kad politika gali išgyventi vien su technine specifikacija, situacija nesikeis.

4. Kad Lietuvos viešas sektorius yra prioritetas.

Prieš identifikuojant melą verta išsklaidyti kelis nesusipratimus. Pradėkime nuo pačio viešo sektoriaus suvokimo. Jis paremtas logika, kad tam tikras funkcijas yra racionalu vykdyti ne decentralizuotai, konkuruojant, bet valstybės mastu. Kai rašau „racionalu“, neturiu mintyje vien tik „pigiau“ – tai apima ir turinio kokybę. Štai pavyzdys: privačios gydymo įstaigos savininkas savo verslo sėkmę vertina pagal sąskaitos balansą. Žinoma, savininkas įvertina ir paslaugų kokybę, bet, biudžetinių metų pabaigoje, jis visgi ne šypsenas skaičiuoja, o eurus. Tuo tarpu valstybinės gydymo įstaigos neturėtų būti vertinamos pagal tai, kiek uždirbo – jų funkcija yra ne biznį daryti, o gydyti piliečius ir, veikiant vieningoje sistemoje, su kitomis įstaigomis rūpintis sveikos rutinos sklaida. Nuo šildymo iki švietimo, nuo viešo transporto iki policijos – visur matome valstybinio sektoriaus būtinybę.

Ką mąsto valdantieji? Finansų ministras mato minimalios valstybės modelį, jam neprieštaravo nei Saulius Skvernelis, nei Ramūnas Karbauskis – niekas iš valdančiųjų neprieštaravo. Neapkrausiu jūsų teorinėmis „minimalios valstybės“ ištakomis, bet priminsiu tokio projekto pabaigą – funkcijas, kurių neatlieka valstybė, piliečiams parduoda privatus sektorius.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis

Negarantuoju, kad švietimo sektorius pasmerktas privatizavimui, bet jo optimizavimo epicentre – finansinis aspektas. Gydymo įstaigų tinklo atžvilgiu – irgi panašūs ženklai.

Rašydamas šitas eilutes dar kartą peržiūrėjau valdančiųjų reformas. Galbūt kažką praleidau – netgi mieliau klysčiau negu būčiau teisus, – ar jūs galite rasti kokybinių įrodymų, kad valdantieji nemeluoja ir viešą sektorių laiko savo prioritetu?

5. Kad Lietuvos pranašumas – pigi darbo jėga.

Prisimenate džiaugsmą eteriuose, kad atidarytas baldų gamybos cechas, nauja ferma ar skambučių centras? Ir „o kodėl tik vienas?“ atodūsį?

Melas: pigus staklių operatorius nėra pranašumas. Kiekvienu atveju, kai darbo vieta yra vertingesnė už darbuotoją – tai nėra joks pranašumas. Tai yra viso labo laikinumas, kol dėl mokestinių, logistinių, plėtros ar aibės kitų priežasčių bus naudingiau perkelti stakles į kitą pasaulio tašką.

Melas yra sakyti, kad Lietuvoje įsikūrę laikini paslaugų teikimo centrai yra pergalė. Tokia pat „pergalė“ yra pažangiems studentams įsidarbinti kavos virėjais ir pardavėjais – tai tik atima jų mokymosi laiką, beveik niekaip nesisieja su jų studijomis, nukreipia dėmesį ir dažniau atitolina jaunus žmones nuo ilgalaikių jų tikslų.

Lygiai taip pat ir nacionaliniu mastu – laikini pinigų srautai duoda reklamines galimybes politikams (prisiminkite, su kokiu azartu karpomos trumpalaikių darbdavių ofisų juostelės!), bet ilgalaikėje valstybės perspektyvoje yra labiau deviacija negu tikrasis kursas.

Melas yra sakyti, kad Lietuvoje įsikūrę laikini paslaugų teikimo centrai yra pergalė.

Apgaulė yra nematyti aukštos pridėtinės vertės, sukuriamos Lietuvos mokslo sektorius, sveikatinimo sektorius – dar žalingesnis melas yra neigti neigiamą tendenciją šiose srityse. Nutylime apie milžiniškus gėlo vandens išteklius, apie gamtos gydomąją ir rekreacines vertes – nematyti tame intensyvių kapitalizavimo galimybių yra nacionalinio konkurencinio pranašumo sabotažas.

Pabaigai

Ar šitos saviapgaulės programos – amžinos ir nekintančios? Tikrai ne: tereikia pretendentams į oficialias pozicijas užduoti tinkamus klausimus. Beje, šiais metais tam turėsime net tris progas: savivaldos, prezidento ir Europos parlamento rinkimus.

Kai jums ranką ties kandidatas, paklauskite jo, kokia Lietuvos ilgalaikė perspektyva; kaip jis skirstys piliečių teises, pareigas ir nacionalinius išteklius. Į ką jis sutelks investicijas? Ir ar kandidato gyvenimo patirtys leidžia tikėti, kad ne brangus komunikacijos specialistas kandidatui surašė prakalbą, bet jo programa yra natūrali asmeninės ir profesinės linijos tąsa.

Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie 15min